E. knygos Situacija turi keistis! Indreko Harglos komentaras

Indrek Hargla
Indrek Hargla | Iliustracija: Aivar Juhanson

Estų rašytojas Indrekas Hargla nenori, kad jo knygos būtų leidžiamos e. formatu. Plačiau apie priežastis – jo komentare.

Kultūrinė edukacija, be jokios abejonės, susijusi su knygų spausdinimu. Šiuolaikinio žmogaus intelekto pagrindas – tai savarankiškas darbas su knygomis, trumpai tariant, skaitymas ir rašymas. Šiandien mes gyvename skaitmeniniame amžiuje ir stovime ant didelių permainų slenksčio. Knygos vis rečiau imamos į rankas, jos skaitomos ekrane, o visa intelektinė veikla ir laisvalaikis apsiriboja viena ranka valdomu prietaisu. Ar tai gali sukelti visuotinį dvasinį nuosmukį? Ar humanitarinis išsilavinimas, kurio šaltinis – sąlytis su popieriumi, liks toks pat ir ateityje, kai popierių pakeis skaitmeninė technika? Jau šiandien mus galėtų apimti keistas jausmas, kad laikome rankose nedidelį prietaisą, kurio greičio ir pajėgumų šio amžiaus pradžioje negalėjo numatyti net mokslinės fantastikos rašytojas, kad galime juo nufotografuoti braškių kokteilį, o nuotrauką įdėti į „Facebook“ tinklą. Net jei ir žinome, kad šis prietaisas galėtų stebuklingu greičiu perduoti mums viso pasaulio išmintį.

Nesuskaičiuojama daugybė žmonių visame pasaulyje yra pasiryžę išleisti nemažą pinigų sumą, kad įsigytų prietaisą, kuriuo galima skaityti knygas. Po to jie išleidžia beveik dar tiek pat, kad įsigytų pačią knygą. Tiksliau pasakius, knygos tekstą rinkmenos pavidalu. Juk e. knyga iš tikrųjų tėra tikros knygos vedinys. O kai su rinkmena pradedame elgtis kaip su knyga, tada ir prasideda visi neaiškumai, prieštaravimai ir netgi beprasmybės, kurių šiuo metu tiek daug e. knygų pasaulyje.

E. knygos pirkėjas tampa apgavystės auka

Iliustracija: Liene Ķipēna Iliustracija: Liene Ķipēna Esu estų rašytojas, kuris negali skųstis savo knygų apyvarta. Vis dėlto aš nesutikau, kad trys paskutinės mano knygos atsidurtų e. knygų rinkoje rinkmenos pavidalu. Jas galima įsigyti tik spausdintas popieriuje, ir aš nemanau, kad jos kada nors galėtų būtų parduodamos kaip rinkmenos. Pirmoji priežastis, dėl kurios nenoriu turėti reikalų su Estijos e. knygų rinka, yra finansinio pobūdžio. Nuo kiekvienos knygos pardavimo aš kaip autorius gaunu mažesnę sumą nei knygynas, didmenininkas ir valstybė (pridėtinės vertės mokesčio pavidalu). Pabrėžiu – e. knygos pardavimas atneša valstybei daugiau pridėtinės vertės mokesčio nei autorius gauna honoraro. Tokia situacija, kai parašius knygą gaunama gerokai mažiau pajamų nei paspaudus mygtuką, žemina rašytoją. O dar labiau žemina tai, kad už kiekvieną e. knygą nuo pirkėjo nulupamas 20 proc. dydžio PVM. Už galimybę parsisiųsdinti rinkmeną valstybė ima didesnį pridėtinės vertės mokestį nei už popierinės knygos pirkimą (Estijoje jis siekia 9 proc.).

Taigi pirkėjas moka neleistinai daug, o rašytojas negauna nė mažiausios šių pinigų dalies. Didžiausia už pardavimą gautų pinigų dalis atsiduria trečiųjų asmenų kišenėje. Tai akivaizdus įrodymas, kad parduodant e. knygas, neatsižvelgiama į rinkmenos pranašumus lyginant su tikromis knygomis, o elgdamiesi su rinkmenomis kaip su knygomis, mes sukuriame iracionalią situaciją. Parduodant rinkmeną gamybos ir platinimo išlaidų nė iš tolo negalima lyginti su analogiškomis spausdintinių knygų išlaidomis, nes jų praktiškai nėra – nei spausdinimo, nei platinimo, nei sandėliavimo, nei kitokių išlaidų. E. knygos leidyba yra 90 proc. baigta, vos tik rašytojas baigia rašyti knygos tekstą.

Dėl šios priežasties man gaila e. knygos pirkėjo, nes, pažvelgus atidžiau, jis yra apgavystės auka. Jis moka už nieką – juk kas gali būti šiandien paprasčiau nei parsisiųsdinti nedidelę rinkmeną?

Siūlyčiau tokį sprendimą: galėčiau, pavyzdžiui, platinti savo knygas nemokamai, o tam, kuris parsisiųsdino mano knygos rinkmeną, leisčiau savo nuožiūra sumokėti savanorišką įnašą. Kita galimybė – žiūrint plačiau, prasmingesnė – sukurti tokią pardavimo aplinką, į kurią visi rašytojai galėtų įkelti PVM neapmokestintas knygas ir kurioje 90 proc. pardavimo kainos atitektų autoriui. Tokiu atveju e. knyga galėtų kainuoti perpus mažiau nei popierinė. Būtų teisinga ir garbinga, juk taip atsižvelgiama į rinkmenos pranašumus palyginti su popierine knyga ir – svarbiausia – apeinami nereikalingi tarpiniai etapai. Juolab kad Estijos e. knygų rinka yra maža, ir joks reikšmingesnis augimas nėra planuojamas. E. formatas galėtų būti nemokamo senų leidinių platinimo priemonė. Deja, ryškėja tendencija, kad tai tebus naujas būdas susižerti sau krūvą pinigų.

Kultūros sklaida skaitmeniniame amžiuje

Iliustracija: Liene Kipena Iliustracija: Liene Kipena Antroji priežastis, dėl kurios e. knygos – tokios, kokios jos yra dabar – man nepriimtinos, yra skaitmeninių teisių valdymas (angl. digital rights management). Knygos pirkėjas turi sutikti su reikalavimu, kad skaitmeninėje knygoje vandens ženklais būtų nurodyta: jo vardas, pavardė ir kiti asmens duomenys, o jis tokiu būdu būtų susietas su atitinkama rinkmena. Tai smerktinas dalykas, visame pasaulyje jau sukėlęs didžiulį pasipriešinimą. Kaip rašytojas aš jaučiuosi įžeistas, kad pirkėjas, įsigijęs knygą, kartu gauna ir įspėjimą. Nes e. knygos naudojimas ne pagal paskirtį yra ne tik įstatymo pažeidimas, bet ir pagrindas reikalauti atlyginti žalą.

Skaitmeninių teisių valdymas (STV) neatsirado savaime, kažkas jį sukūrė ir gavo už tai pinigų. Kaip kultūros atstovui man visiškai nepriimtina, kad iš mano darbo pinigus darosi tie, kurie tik vadina save autorių teisių gynėjais, bet iš tikrųjų jie yra parazitai, siekiantys užkirsti kelią laisvai kultūros sklaidai šiandieniniame skaitmeniniame pasaulyje. Pagal pobūdį STV galima prilyginti ACTA susitarimui ar kitoms laisvą visuomenę pančiojančioms grandinėms. Neseniai sutikau pažįstamą bibliotekininkę, kuri man papasakojo, kad buvo priversta lankyti mokymo kursus, kuriuos surengė autorių teisių gynėjai. Ji jautėsi išmušta iš vėžių. Visą gyvenimą ji dirbo iš pašaukimo, stengdamasi priartinti žmones prie knygų. O dabar jai teko dvi savo gyvenimo valandas praleisti klausantis, kaip apsaugoti e. knygas nuo skaitytojų, kaip neskatinti knygų sklaidos ar ją sustabdyti ir kaip dirbti, kad žmonės negalėtų skaityti knygų. Tai ją gerokai nustebino.

Taigi e. knygų pardavimo ir platinimo sąlygas, bent jau Estijoje, būtina iš esmės keisti. Mums reikia sistemos, kurioje neliktų erdvės autorių teisių gynėjams, bet tuo pačiu būtų atsižvelgiama į laisvą kultūros sklaidą mūsų laikais, neįžeidžiant ir rašytojo savigarbos.