E. knygų leidyba Estijoje Veikiau bėgimas su kliūtimis nei sprintas

Ilustracija: Liene Ķipēna
Ilustracija: Liene Ķipēna

Maža rinka, daugiakalbiai skaitytojai, užsispyrę autoriai – e. knygų leidybai Estijoje netrūksta iššūkių. Bet tarp jų nėra nė vieno, kuris būtų neįveikiamas. Dabartinė situacija Mareko Tammo akimis.

Šiais laikais leidėjai susiduria su tokiais rimtais iššūkiais, kokių jiems neteko patirti jau du šimtmečius. Viena vertus, vis svarbesnės tampa skaitmeninės technologijos, t. y. tai, ką mes vadiname elektronine leidyba, antra vertus, vis labiau ryškėja šalutinis su tuo susijęs reiškinys, vadinamoji savileidyba (angl. self-publishing). Nors pats esu iš tų, kurie leidybos skaitmeninimą laiko negrįžtamu procesu, nemanau, kad dėl jo vertėtų suabejoti dabartiniu leidyklų vaidmeniu. Leidyklos ir ateityje vykdys visas pagrindines funkcijas – kurs naujų leidybos projektų idėjas, tvarkys rankraščius, vykdys verstinų kūrinių atranką ir stengsis įsigyti susijusias teises, platins knygas ir padės pirkėjams apsispręsti renkantis knygą. Jau nekalbant apie tai, kad mums tikrai dar per anksti nurašyti popierines knygas – kaip rodo statistika, pasaulyje kasmet išspausdinama vis dar daugiau knygų nei ankstesniais metais.

Kaip Estija iki šiol tvarkėsi su naujais iššūkiais? Žvelgiant plačiau, Estijoje buvo labai palankios sąlygos skaitmeninei leidybai prasidėti: pasaulyje yra nedaug šalių, kuriose naujosios technologijos ir medijos sulauktų didesnio visuotinio susidomėjimo ir didesnės valstybės paramos nei Estijoje, kur paskutinius du dešimtmečius buvo uoliai kuriamas elektroninės valstybės įvaizdis – viskas, kas susiję su naujosiomis technologijomis, tapo neatsiejama estų savivokos dalimi. Dabartinis švietimo ministras yra ne kartą pabrėžęs, kad knygų (kaip ir viso kultūros paveldo) skaitmeninimas yra vienas Estijos kultūros politikos prioritetų ir kad per artimiausius kelerius metus norima skirti nemažai lėšų estų rašytojų kūrinių skaitmeninimui, (nemokamai) prieigai prie jų ir technologinei bibliotekų plėtrai.

Keblumai dėl autorių teisių

Estijos skaitmeninės leidybos rinkoje veikia dvi privačios įmonės: Estijos skaitmeninių knygų centras (Eesti Digiraamatute Keskus) ir „Digira“, kurios, sudariusios sutartis su visomis didžiausiomis Estijos leidyklomis, pristato Estijos rinkai vis daugiau e. knygų. Taigi, leidyklos pačios tiesiogiai neužsiima skaitmenine leidyba – savo produktus, susijusius su elektroniniu formatavimu ir pardavimu, jos yra perleidusios specializuotoms įmonėms. Kiek man žinoma, nebuvo tirta, kokią Estijos leidyklų produkcijos dalį sudaro e. knygos, tačiau iš patirties, kurią sukaupiau dirbdamas didžiausioje Estijos leidykloje „Varrak“, drįstu tvirtinti, kad šiandien mažiausiai du trečdaliai visų estiškų knygų leidžiama ir popieriniu, ir elektroniniu formatu. Leidyklos, žinoma, norėtų, kad šis skaičius būtų dar didesnis, tačiau šiuo metu tam kliudo sutartys, sudarytos su autoriais arba susijusios su kūrinių vertimu. Kai kuriais atvejais originalios versijos autorius arba leidėjas nėra suinteresuotas skaitmenine leidyba. Šiandien e. knygų leidėjai dažniausiai susiduria su teisinio pobūdžio problema: nei Estijoje, nei kitose šalyse iki šiol nėra bendro sutarimo dėl licencijų klausimo ar honorarų dydžio. Todėl pastaruoju metu galimi keli sprendimo variantai, o teisinės problemos ir toliau kliudo skaitmeninei daugelio kūrinių leidybai.

E. knygos skaitomos, bet ne estų kalba

Estijoje pastebimai išaugo e. knygų pasirinkimas ir pardavimas, pavyzdžiui, nuo 2012 m. kovo iki 2013 m. kovo e. knygų pardavimas išaugo beveik 200 proc. (per tą patį laikotarpį popierinių knygų pardavimas padidėjo tik 5 proc.). Visgi bendrojoje Estijos knygų rinkoje e. knygos sudaro vis dar labai mažą dalį – mažiau nei 1 proc. Tačiau tai tik e. knygos estų kalba. Ši dalis, žinoma, būtų šiek tiek didesnė, jei priskaičiuotume Estijoje perkamas (per „Amazon“ ar pan.) e. knygas užsienio kalbomis. Jei ši tendencija išliks ir bus stengiamasi toliau tobulinti e. skaitykles bei mažinti su jomis susijusias išlaidas, galima numatyti, kad dar šį dešimtmetį Estijoje leidžiamos e. knygos ims vytis spausdintines knygas, kaip jau atsitiko JAV.

Tiesa, suklestėjus e. knygų leidybai Estijoje neišvengta ir diskusijų. Ši tema nagrinėjama spaudoje, seminaruose ir konferencijose. Viešai kritikuojamas ir perdėtas kultūros ministro entuziazmas dėl e. knygų svarbos. Kad ir koks teigiamas būtų daugumos požiūris į „skaitmeninį lūžį“, visgi esama ir rimtų išimčių. Pavyzdžiui, vienas skaitomiausių estų rašytojų Indrekas Hargla nuolat kartoja jaučiąs antipatiją e. knygoms ir atsisako leisti savo kūrinius e. formatu (nepaisydamas skaitytojų reikalavimų). Jis laikosi požiūrio, kad skaitmeninė leidyba nenaudinga nei autoriams, nei skaitytojams, ji atitinka tik tarpininkaujančių institucijų interesus, o skaitytojui užkraunama per didelė griežtų teisinių reikalavimų našta.

Savileidybos klasta

Kokios visgi tendencijos būdingos e. publikacijoms Estijos savileidybos srityje? Nepaisant pavyzdžių iš JAV ir kitų šalių, Estijoje dar nebuvo sėkmės istorijų, susijusių su skaitmenine savileidyba. Drįsčiau pranašauti, kad savarankiškai išleisti leidiniai bent artimiausiu metu netaps labai svarbiu reiškiniu Estijoje. Tam yra dvi priežastys: pirma, vietos rinkoje veikia labai daug leidyklų, o turint galvoje, kad estiškai skaitančių žmonių yra vos milijonas, leidybos slenkstis, su kuriuo susiduria autoriai, yra sąlyginai žemas. Antra, reikia atsižvelgti į tai, kad estų grožinė literatūra vietos knygų rinkoje užima nereikšmingą vietą: vertinant pagal kūrinių skaičių ji sudaro maždaug septintadalį, o pagal tiražą – mažiau nei dešimtadalį visų kasmet išleidžiamų knygų. Pagrindinė daugelio Estijos leidyklų veiklos sritis – verstinė literatūra, nes daugiau kaip pusė visų išleistų knygų yra verstos iš kitų kalbų. Tačiau verstinei literatūrai taip pat galioja savileidybos taisyklės, kadangi vertimo teisės parduodamos tik leidykloms.