Kultūros politika Pamatinių sąlygų kultūros švietimui vystymas

Kultūrinė edukacija Vokietijoje ir Lietuvoje
Kultūrinė edukacija Vokietijoje ir Lietuvoje | © colourbox.com

Kultūros politika – tai visuomenės ir kultūrinės erdvės polemika. Kultūros politika siekia sukurti infrastruktūrą kultūrai, ji siekia sukurti, išlaikyti ir vystyti pamatines sąlygas kultūros švietimui, kad švietimas eitų su menu ir kultūra, per meną ir kultūrą.[…] Tačiau kultūrinę politinę įtaką daro ir menininkai, ir kultūros tarpininkai. […]

Kultūrinius politinius debatus apie kultūros švietimą formuoja gyvenimo meno propagavimas. Jis skatina asmenybės vystymąsi. [...] Kultūrinis švietimas turi gebėti tenkinti poreikį įžvelgti [...] [ir] apie tai visi kalba, tačiau trūksta koncepcijos apie mokymąsi visą gyvenimą [...]. Todėl, kad visuose politiniuose lygiuose stebimas visiškai neproduktyvus įvairių sričių – kultūros, švietimo, jaunimo politikos – atskyrimas. [...] Kaip ir anksčiau, egzistuoja ryškus teorijos ir praktikos neatitikimas. Tai netoleruotina, nes menas ir kultūra neperteikiami savaime.

Legitimacija per perdavimo efektus?

Nuolat kyla klausimas, kodėl būtent kultūrinio švietimo sričiai visuomenėje teikiama didelė reikšmė. Tačiau tokiose diskusijose dažnai galima pastebėti, kad pasisakantieji už kultūrinį švietimą veikiau kalba apie perdavimo efektų legitimaciją, nei menų, apie socialinių kompetencijų, esminių kvalifikacijų arba tarpkultūriškumo skatinimą. [...]

Kultūrinis švietimas „yra taip pat integracijos priemonė“, skelbia 2009 metų Vokietijos vyriausybės koalicinis susitarimas, kultūrinis švietimas „skleidžia vertybes ir nurodo kryptis“ postuluoja 2010 metais Vokietijos kultūros ir medijų ministras, 2011 metais Vokietijos vaikų ir jaunimo kultūrinio švietimo sąjunga (vok. BKJ) savo programoje „Kultūra atveria pasaulius – Daugiau galimybių kultūrinio švietimo dėka“ propaguoja magiškąjį „kultūros, švietimo ir jaunimo ramsčių“ trikampį kaip politikos kryptį. [...]

Kultūros politika vaikams

Neįprasta tai, kad kultūrinis švietimas pirmiausia suvokiamas kaip kultūros politika vaikams. [...] Tai ir pliusas, ir minusas – esminių klausimų formulavimas ir sklaidos deficitas.

Ypač reikėtų pabrėžti […] nepriklausomų steigėjų veiklą […]. Jų vaidmuo politikoje turėtų būti ir toliau stiprinamas, nes kultūros politika sėkmingai plėtojama gali būti tik tada, kai ji bus įgyvendinama žmonių kasdieniame gyvenime. O į kultūros politiką vaikams turi būti žvelgiama ypatingai atsakingai, nes ji atlieka pavaduojančiąją funkciją. […]

[…] Švietimo institucijos nėra pasirengusios suteikti laiko, deramų patalpų ir priemonių. […] Atskiroje nuomonėje pasisakoma už mokymo pakraipą „Kultūrinis švietimas“ vienijantį mokykloje, mene, muzikoje, filmuose, teatre ir literatūroje (Vokietijos Bundestagas 2008 m.). […]

[…] Kartu pasisakoma už Pagalbos įstatymo vaikams ir jaunimui tobulinimą, steigėjų struktūrų tvirtinimą, projektų, kainų ir programų tvarumą, Savanorystės metų kultūros srityje ir savanorystės projektų „Kulturweit“ ir „Weltwärts“ stiprinimą, kultūrinio švietimo, kaip bandomojo projekto, įtraukimą į sostinės kultūros politiką. „[...] Kalbama ne tik apie resursų vaikų ir jaunimo kultūrai kaupimą, bet ir apie esminį santykių tarp viešojo kultūros skatinimo ir kultūros sklaidos perorientavimą. [...]“ (Atskiroji nuomonė prie tyrimo komisijos pranešimo)

Miestas ir federalinė žemė ranka rankon

Federalinės žemės ir savivaldybės bendradarbiauja kurdamos kultūrinio švietimo koncepcijas ir kurdamos organizacines sąlygas šios praktikos sričiai. Vokietijos sostinė, kaip ir Hanzos miestas Hamburgas ir Bavarijos žemės sostinė pradėjo procesą, padėsiantį labiau remti kultūrinio švietimo, kaip kertinės politinės užduoties, raidą.[...]

Nuo kultūrinio švietimo link tarpkultūriškumo

[...] Kultūrinis švietimas turėtų padėti atverti daugiau tarpkultūrinių kultūros įstaigų. Tai būtų gera galimybė migrantams dalyvauti kultūriniame gyvenime. Skatintinas įvairovės teatre, muziejuose ir kultūros centruose valdymas. [...] „Tarpkultūriškumas ir tarptautinė orientacija turėtų būti visur savaime suprantamas dalykas.“ (Vokietijos vyriausybė 2011 : 464)

[...]“[...] Kadangi ilgą laiką kultūrinis švietimas buvo apleistas, nuskriaustos buvo ir pasiūlos, ir paklausos pusė . Nebuvo išugdyta tai, ko reikia šioms kultūros institucijoms: būtent žmonių, kurie ateityje taps orkestrų muzikantais, vaidins teatre ar rašys knygas, ir atvirkščiai, žmonių, kurie domėsis šia pasiūla“. (Lammertas 2012 : 90)
 

Wolfgangas Schneideris, filosofijos mokslų daktaras, tikrasis kultūros politikos universiteto profesorius, Hildesheimo universiteto kultūros politikos instituto direktorius, UNESCO-Chair „Cultural Policy for the Arts in Development“, Vokietijos Bundestago tyrimų komisijos „Kultūra Vokietijoje“ narys (2003–2007). Vokietijos ASSITEJ pirmininkas, Tarptautinio vaikų ir jaunimo teatro susivienijimo garbės prezidentas. Dalis publikacijų: „Teatras ir mokykla. Kultūrinio švietimo žinynas“ (2009), „Kultūriniam švietimui reikia kultūros politikos“ (2010), „Teatras ir migracija. Iššūkiai kultūros politikai ir teatro praktikai“ (2011).