Aštuoni klausimai Maximilianui Grafe’i Kultūrinis švietimas vaikų teatre

„Raudona Jo suknelė“ („Jo im roten Kleid“). Pagal Jens Thiele knygą.
„Raudona Jo suknelė“ („Jo im roten Kleid“). Pagal Jens Thiele knygą. | Theater Triebwerk | © Andreas Hartmann

Miulheime prie Rūro vykstančiame teatro festivalyje „KinderStücke“ apdovanojami ne vaikų teatro spektakliai, o pjesių tekstai.

Maximilianas Grafe asistuoja festivalio dramaturgei Stephanie Steinberg šįmet jau 38-ąjį kartą vykstančiose „Miulheimo teatro dienose“ (Mülheimer Theatertage NRW), kurių metu rengiamas ir teatro festivalis „KinderStücke 2013“. Maximilianas Grafe – Leipcigo universiteto teatrologijos magistrantas, šiuo metu kaip tik baigiantis du praktinius semestrus. Prieš prasidedant Miulheimo teatro dienoms jis atliko pusės metų praktiką Tarptautinio teatro instituto Vokietijos filiale Berlyne.

Ką kultūrinei edukacijai reiškia teatras? Ar teatras turėtų būti kultūrinės edukacijos vieta?

Jei sąvoką „kultūrinė edukacija“ suprantame kaip estetinio pažinimo ir mokymosi procesus, teatrališkumas čia vaidina labai svarbų vaidmenį. Nesvarbu, ar esi žiūrovas ar aktorius, spektaklis visada sukuria erdvę, kurioje įmanoma tam tikra suvoktis, galima kažką išbandyti ir susikurti tam tikrą santykį su realybe. Tokiu būdu ši erdvė – bent jau potencialiai – suteikia galimybę kelti klausimus ir išgyventi situacijas kitaip, nei tai vyksta ekonomikoje ir politikoje, religijoje ir filosofijoje. „Apsaugotoje“ teatro erdvėje galima kitaip stebėti visuomenę, kitaip joje dalyvauti, ugdyti kitus gebėjimus ir kitaip susieti juos su visuomene. Mano supratimu, tai ir yra „kultūrinės edukacijos“ potencialas at its best. Atsižvelgiant į tai, man kyla klausimas, ar teatro erdvė turėtų būti kultūrinės edukacijos dalis, ne dėl to, kad ji tiesiog tokia yra. Svarbu, kaip elgiamasi su šia realybe, kam ji naudojama ir kaip ji tampa prieinama žmonėms (netgi mažiems ir mažiausiems).

Ar kultūrinė edukacija vaikų teatre yra kitokia nei suaugusiųjų teatre? Kaip kultūrinė edukacija vyksta vaikų teatre?

Pavyzdžiui, statant spektaklį pagal brolių Grimmų pasaką, joje pasitaikančios smurto apraiškos vaizduojamos ar aptariamos tik teatrinėmis atsiribojimo priemonėmis, t. y. visai nesitaškant kraujais. Pasibaigus spektakliui aktorius „pamiršta“ savo vaidmenį ir parodo vaikams scenoje naudotas priemones, kalba apie tai, ką jie pamatė, klausinėja jų apie panašius patirtus dalykus ar susieja tai su jų gyvenimu. Tai puikus pavyzdys, kaip „kultūrinė edukacija“ gali vykti vaikų teatre, kai atsižvelgiama į jų psichologinę raidą, kuri yra kitokia nei suaugusiųjų. Panašiomis priemonėmis, tik kiek kitaip jas naudojant, „vaikų ir suaugusiųjų teatre“ ir sukuriama pirmiau minėta erdvė, o tuo pačiu atsiranda galimybė visuomenei dalyvauti ir kelti kitokias problemas.

Ar menas turėtų būti „pedagoginė vertybė“?

Pagrindinis meno bruožas – tai sudėtingas prasmės ir juslumo santykis. Pajungę šį santykį „pedagoginės vertės“ diktatui, pakenktume meninės kūrybos procesui ir (arba) šio proceso produktui.

Sprendimas, ką galima laikyti „pedagogine vertybe“, visada priklauso nuo ypatingos laikmečio dvasios. Tad reikia atkreipti dėmesį į tai, kas, ant kokio produkto ir kokiais sumetimais klijuoja „pedagoginės vertybės“ etiketę.

Galiausiai formuluotėje „pedagoginė vertybė“ slypi ir šioks toks paternalizmas. Juk vaikai, deja, vis dar pernelyg dažnai nuvertinami, ypač jei kalbama apie auklėjimo ir pasiūlymų santykį. Apibūdinimas „pedagoginė vertybė“ neturėtų būti laikomas meno normatyvu.

Ar kurti pjeses vaikams ne taip ambicinga kaip kurti suaugusiems? O gal atvirkščiai? Ir kodėl?

Ir viena, ir kita yra apgaulingai sunku. Esminis skirtumas – tai nevienoda abiejų tikslinių grupių patirtis ir būtinybė perteikti ją visiškai skirtingais būdais. Persikelti į vaiko minčių pasaulį ir suprantamai nagrinėti sudėtingiausius klausimus, pavyzdžiui, apie žmonių sambūvį, nenuvertinant vaikų ar nereikalaujant iš jų per mažai – tai didžiulis iššūkis, reikalaujantis meistriškumo ir virtuoziškumo.

Parašyti gerą (pjesės) tekstą – visada sudėtinga užduotis, nesvarbu, kokio amžiaus yra potencialūs skaitytojai ar klausytojai.

Ar vaikų teatras skirtas tam, kad vaikai kuo anksčiau taptų teatro lankytojais ar tiesiog meno ir kultūros vartotojais? O gal šiuo atveju svarbiausia tam tikra pagalbos priemonė, skirta geriau suprasti pasaulį ir gyvenimą?

Geriausiu atveju nei viena, nei kita. Reikia atsižvelgti į tai, kad tų teatro menininkų dalis, kurie savo kūryba siekia paversti publiką ilgalaikiais meno ir kultūros vartotojais, – ši menininkų dalis tarp vaikų ir jaunimo teatro kūrėjų yra kiek mažesnė nei suaugusiųjų teatre. Nepaisant to, jie visi nori, kad jų menas pasiektų įvairius visuomenės sluoksnius. Pastaraisiais metais tokie devizai kaip „audience development“ vis labiau užkariauja teatro pasaulį ir (arba) yra jam primetami. Viena vertus, tai susiję su vis stiprėjančia taupymo tendencija visose mūsų visuomenės gyvenimo srityse, o antra vertus čia atsispindi teatro menininkų siekis, kad jų menas taptų prieinamas ir visuomenės pakraščiuose atsidūrusiems žmonėms. Jei būtent šie mūsų visuomenės atstovai (tarp jų, žinoma, yra vaikų ir jaunuolių) turi dar ir sugebėti išnaudoti galimybes, kurias suteikia „tam tikra pagalbos priemonė, skirta geriau suprasti pasaulį ir gyvenimą“, tada juos reikia priartinti prie šios erdvės, kuri suteikia tokių galimybių – tad pirmiausia jie turi apskritai suvokti, kad tokia erdvė egzistuoja.

Dar apie tai. Ar vaikų teatras veikia vaikams dėl tų pačių priežasčių kaip ir suaugusiųjų teatras suaugusiesiems? Ar menas vaikų teatre vaidina tokį pat svarbų vaidmenį?

Geriausiu atveju, taip. Žinoma, kiek sunku lyginti visus abiejų teatrų veiklos aspektus. Abiem atvejais spektras platus – nuo rimtų bandymų estetiškai patirti pasaulį ar atsakyti į gyvenimo kasdienybės klausimus iki komercinių pramogų. Todėl kaskart tenka iš naujo klausti, kokie yra tam tikros meninės produkcijos siekiai, motyvai ir priemonės. Šiame klausime slypi ir skirtinga meno samprata.

Ar vaikai apskritai nori turėti teatrą? Kas būdinga tam pusiausvyros aktui, kuriuo siekiama vaikus užburti ir duoti jiems daugiau nei spektaklį?

Nors ne visose kultūrose susiformavo tai, ką mes vadiname teatru, antropologine bazine konstanta būtų galima laikyti tuos aspektus, kuriuos tas „teatras“ apima, t. y. vaidybą arba pasakojimą, o visų pirma – susižavėjimą. Stebėdamas vaikų reakciją spektaklio metu aiškiai suprantu, kad tai yra toji bazinė konstanta, kuri galioja taip pat ir vaikams (arba ypač jiems).

Svarbus šio pusiausvyros akto aspektas yra tai, kad į vaikus reikia žiūrėti rimtai, neslepiant nuo jų svarbių klausimų. Kaip sėkmingo pusiausvyros akto pavyzdį galėčiau paminėti vieną iš šįmet nominuotų spektaklių. Tai „Triebwerk“ teatro pastatymas „Raudona Jo suknelė“, kurio autoriai subtiliai ir sąmojingai gvildena scenoje sudėtingus klausimus.

Kokius naujausius spektaklius vaikams Vokietijoje galite rekomenduoti? Ir kodėl?

Nesu susipažinęs su visa Vokietijos vaikų teatrų kūryba, bet mūsų atrankos komisija ką tik paskelbė geriausius premjerinius spektaklius. Taigi šios rekomendacijos yra „patvirtintos“ geriausia šio žodžio prasme. Vaikiški spektakliai, kurie bus rodomi 2013 m. gegužės 13–17 d. Miulheime prie Rūro, schematiškai atspindi tuos ketinimus ir svarstymus, kuriuos aš bandžiau paaiškinti ankstesniais atsakymais. Be anksčiau minėtos „Raudonos Jo suknelės“, mes maloniai siūlome pažiūrėti šiuos keturis spektaklius: „Kasdienybės stebuklas“, „Istorija apie liūtą, kuris nemokėjo skaičiuoti iki trijų“, „Nina ir Paulius“ ir „Į Torontą! arba: Mano mama išteka už tavo tėvo“

Paprašytas išdėstyti argumentus, kuriais remdamasi mūsų žiuri nusprendė šiais – kokybės prasme itin vertingais – metais atrinkti būtent šiuos penkis spektaklius, komisijos narys Oliveris Bukowskis nurodė tokius kriterijus: „Pusiau pedagogika, pusiau estetika – ir nei viena, nei kita nebuvo mums svarbiausia. Rašydami vaikų teatro dramaturgai kreipiasi į ateities publiką, todėl vertinti jų tekstus pagal šių laikų specialistų debatus ir priešpriešinti formą turiniui, kai tik tai įmanoma, būtų anachronizmas. Pjesės gali būti įvairios: socialinio-realistinio turinio, klasikinės struktūros arba laisvos postdraminės kompozicijos – bet tik ne blankios ar nuobodžios. Žiuri skaitė ir gilinosi į kiekvieną eilutę, aiškindamasi, ar kalbiniu požiūriu tai parašyta tiksliai ir plastiškai. Radę nuvalkiotų frazių, pseudovaikiškų posakių ar užuominų į visiems žinomų pasakų ir pasakėčių metaforiką, nusiteikdavome skeptiškai. Ypač, kai aptikdavome, kad tekstas bando įsiteikti skaitytojui pigiais triukais. Dažnai, pernelyg dažnai vietoj žodžių ir situacijų komiškumo mes susidurdavome tik su lėkštu sąmoju. Vienur vulgarus žodelis, kaip mat visus prajuokinantis, kitur užuomina ar pokštas, skirtas vaikus lydinčiai suaugusiųjų publikai – visi, kurie taip dirbo, turėjo pasitraukti.“
 

Rekomenduojami naujausi spektakliai vaikams Vokietijoje
 

„Jo im roten Kleid“. Pagal Jens Thiele knygą. Teatras „Theater Triebwerk“, rež. Nina Mattenklotz.

„Kasdienybės stebuklas“ („Wunder des Alltags“), aut. PeterLicht
Diuseldorfo teatras „Junges Schauspielhaus“, rež. Peteris Kastenmülleris.

„Istorija apie liūtą, kuris nemokėjo skaičiuoti iki trijų“ („Die Geschichte vom Löwen, der nicht bis 3 zählen konnte“), aut. Martinas Baltscheitas.
Veimaro teatras „Deutsches Nationaltheater“, rež. Stefanas Behrendtas.

„Nina ir Paulius“ („Nina und Paul“), aut. Thilo Reffertas.
Tiubingeno teatras „Landestheater Tübingen“, rež. Tanja Weidner.

„Į Torontą! arba: Mano mama išteka už tavo tėvo“ („Nach Toronto! oder Meine Mutter heiratet deinen Vater“), aut. Heike Falkenberg
Detmoldo teatras „Landestheater Detmold“, rež. Claudia Göbel.