Skaitmeninis pasaulis Apsilankymas skaitmeninio amžiaus muziejuje

Apsilankymas skaitmeninio amžiaus muziejuje
Nuotr.: Andreas Reeg/Städel-Museum

Skaitmeninio klausimai domina ir Vokietijos muziejus. Daugelis jų eksperimentuoja, bandydami išsiaiškinti, kaip pasitelkus į pagalbą taikomąsias programėles ir socialines medijas galima moderniau bendrauti su lankytojais.

2014 m. vasario 6 d. bevieliam internetui Bonos federalinėje meno galerijoje (Bundeskunsthalle) tenka milžiniška apkrova: daugybė lankytojų bando vienu metu įkelti į „Twitter“ tinklą nuotraukas ir naujienas iš parodos „Florencija!“. 25 žmonių grupė dalyvauja ekskursijoje po Italijos miestą. Muziejaus lankytojų rankose – išmanieji telefonai.

Visi 25 lankytojai – renginio „TweetUp“ Federalinėje meno galerijoje dalyviai. Naudodami šią programėlę „Twitter“ trumpųjų žinučių tarnybos klientai susitaria, kokiu raktiniu žodžiu jie ženklins ir skelbs „Twitter“ tinkle naujienas iš renginio, kuriame dalyvauja. „Jau pats vaizdas buvo neįprastas: muziejų užplūdo gausybė žmonių, kurie neatsitraukia nuo savo išmaniųjų telefonų ir nuolat kažką rašinėja“, – taip šią situaciją apibūdina Federalinės meno galerijos atstovė Friederike Siebert.

Skaitmeninė technika išplečia parodos ribas

Menas ir technologijos, Friederikeʼs Siebert manymu, puikiai dera tarpusavyje. Anot jos, žmogus, kuris lankosi muziejuje ir susirašinėja apie tai su kitais „Twitter“ tinkle, suvokia muziejų visai kitaip. „Žinoma, kol tauškiama tviteryje, dėmesys sumažėja, bet tuo pat metu atskiri eksponatai apžiūrinėjami gerokai atidžiau“, – dalijasi savo įspūdžiais apie programėlę „TweetUp“ F. Siebert. „Taip ekspozicija tarsi išsiplečia, peržengdama parodų salės ribas. Skaitmeninė technika gali sukelti ir kitokių diskusijų apie meną.“

Sekdami Federalinės meno galerijos pavyzdžiu, daugybė Vokietijos muziejų taip pat pradeda taikyti skaitmenines technologijas – ir reklamos tikslais, ir tam, kad lankytojai galėtų kitaip pažvelgti į jų ekspozicijas arba kad su jų fondais būtų galima susipažinti internete. Vis dažniau muziejų lankytojams siūlomos mobiliosios programėlės, suteikiančios galimybę apsilankyti muziejuje neišėjus iš kambario ar skaitmeniniu būdu praturtinti ekskursiją po muziejaus sales.

Kaip „išplėstoji realybė“ atgaivina vaizdus

Tinklalapyje, kurį sukūrė Dorian Ines Gütt, pateikiama išsami Vokietijos muziejams skirtų mobiliųjų programėlių apžvalga. Jau surinkta daugiau kaip 100 vokiškų programėlių. Viena jų Movin’ Klee pagrįsta „išplėstosios realybės“ (angl. „augmented reality“) technologija, kuri realius potyrius praturtina virtualiais elementais. Kiekvienas, kuris lankosi Augsburgo stiklo rūmuose vykstančioje parodoje Paul Klee. Skrydžio mitas, gali į savo išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį parsisiųsdinti mobiliąją programėlę. Vos tik išmaniojo telefono kamera nukreipiama į dailininko paveikslus, jie tarsi atgyja, išryškėja jų detalės ir išnyksta potėpiai. Tas, kuris neturėjo galimybės pasinaudoti programėle pačiuose Stiklo rūmuose, gali išbandyti jos veikimą su bandomuoju paveikslu.

Esama programėlių, skirtų potencialiems muziejaus lankytojams, kurie sėdi namuose. Pavyzdžiui, 2014 m. sausio pabaigoje rinkoje pasirodė nauja mobilioji programėlė Banko „Hypo-Vereinsbank (HVB) meno kolekcija. Meno mylėtojai gali ją parsisiųsdinti ir neišeidami iš namų susipažinti su ryškiausiais kolekcijos pavyzdžiais. Programėlė pristato 400 HVB banko kolekcijos eksponatų, pateikia informaciją apie naujausias parodas ir kitus kultūros renginius, susijusius su šia banko kolekcija.

Šiuo atveju naudojamos įvairios medijos. Trumpas dokumentinis filmukas pasakoja apie tai, kaip bankas ėmėsi šios kultūrinės misijos, o garso stotelės suteikia programėlės naudotojams galimybę išgirsti menininkų ar specialistų pasakojimus apie atskirus kolekcijos paveikslus. Skaitmeninę ir virtualiąją muziejaus erdves sieja programėlės žemėlapiai: norint pamatyti kolekcijos kūrinį ne tik ekrane, galima pagal žemėlapį nustatyti tikslią jo vietą ekspozicijoje.

Miuncheno modernioji pinakoteka taip pat užsisakė kelias mobiliąsias programėles, kurios leistų virtualiai susipažinti su jos ekspozicijomis, tarp jų ir su paroda Sapnų vaizdai. Mobiliųjų programėlių formatą per paskutines parodas išbandė ir Karlsrūhės meno galerija (Staatliche Kunsthalle Karlsruhe), Berlyno dailės galerija (Berlinische Galerie) ir Frankfurto meno galerija „Schirn-Kunsthalle“.

Ypač toli skaitmeninimo srityje pažengė Frankfurto Štedelio muziejus (Städel-Museum). Jo direktorius Maxas Holleinas siekia, kad būtų išnaudoti visi kanali: „Facebook“, „Youtube“ ir „Twitter“. Štedelio muziejaus tinklaraštis turi dešimtis tūkstančių skaitytojų. 2014 m. dar ketinama sukurti kompiuterinį žaidimą vaikams ir internetinius kursus suaugusiems. Be to, turėtų atsirasti ir skaitmeninė platforma, kurioje internautai galės susipažinti su muziejaus fondais.

Daugeliui muziejų trūksta lėšų geroms programėlėms

Palyginti su JAV ar Jungtine Karalyste Vokietijos muziejai dar tik pradeda eiti šia linkme“, – teigia Stefanas Rohde-Enslinas, vadovaujantis Muziejininkystės instituto skaitmeninimo padaliniui. „Daugelyje muziejų skaitmeninimas visiškai nieko nepakeitė.“ Nemažai muziejų tiesiog neturi pakankamai pinigų mobiliajai programėlei įsigyti, be to, prieš pradedant meno kūrinio sklaidą internete būtina išspręsti sudėtingus teisinius klausimus. Muziejai, pasiskolinę paveikslus iš kitų muziejų, dažnai neturi galimybės rodyti jų internete ar naudoti juos savo parodoms reklamuoti.

„Mes gyvename skaitmeniniame pasaulyje ir norime bendrauti kitais būdais“, – aiškina S. Rohde-Enslinas. Deja, muziejai dažnai laikomi senamadiškais. Daugeliui atrodė, kad mobiliosios programėlės – tinkamiausias būdas išspręsi šią dilemą. Tačiau kultūros mylėtojai itin retai sulaukia gerų pasiūlymų. Be to, skaitmeninimo eksperto manymu, „muziejaus auros, kurią sukuria prie paveikslo stovinčių lankytojų šnabždesiai, neperteiks jokia programėlė.“