Istorinė apžvalga Religijos Lietuvoje

Vilniaus Skaisčiausios Dievo motinos cerkvė
Vilniaus Skaisčiausios Dievo motinos cerkvė | © colourbox.com

Lietuva, kartu Lenkija ir Kroatija, laikoma viena katalikiškiausių Europos šalių. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, 77 proc. Lietuvos gyventojų išpažįsta Romos katalikų tikėjimą. Iš tiesų religija Lietuvoje – tai daugialypis fenomenas, o įvairios jo fazės atspindi permainingą šalies istoriją.

Istoriškai iki taip vadinamo oficialaus Lietuvos krikšto 1387 metais, besiformuojančioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), į kurią įėjo visa eilė slaviškų žemių, egzistavo vietinės kulto praktikos, garbinamos dievybės, siejamos su įvairių gamtos galių valdymu (Saulė, Mėnuo, Perkūnas, Žemyna, Medeina ir kt.), dalyvavimu ar bent jau dėmesiu žmonių reikalams (Dievas, Velnias), šventų giraičių ir šventų vandens telkinių bei akmenų puoselėjimas, protėvių papročiai, kurių dalis liko kaip liaudies tradicijos, integruotos į nuo XIV a. pabaigos diegtą Katalikybę, kiti tiesiog išnyko. Šiandien etnologai ir religijotyrininkai, kartu su archeologais ir istorikais dar negali pateikti vienos niekam abejonių nekeliančios senovės lietuvių iki-krikščioniškos religijos rekonstrukcijos.

Laipsniškas krikščionybės įsigalėjimas

Su šiandien Lietuvoje dominuojančiomis Romos Katalikų Bažnyčia (RKB) ir Stačiatikių Bažnyčia LDK žemėse imta susidurti tik X amžiuje – per pirmuosius katalikų misionierius iš Vakarų (vyskupas Brunonas čia žuvo 1009 m.) bei po Kijevo Rusios krikšto (988 m.). Nuo 1054 metų Katalikybė skverbėsi iš Lenkijos ir Livonijos, o Stačiatikybė – iš Kijevo Rusios, pirmiausia per prekybinius ir kultūrinius ryšius su LDK pašonėje egzistavusiais slavų kraštais.

XIII a. Mindaugas, bevienydamas baltiškų genčių žemes, prijungė ir dalį žemių, kuriose gyventa slavų stačiatikių. XIV a. stačiatikiai sudarė apie 2/3 gyventojų. Prie Gedimino 1316 ar 1317 metais buvo įkurta ir pirmoji Lietuvos stačiatikių metropolija. 1251 metais Mindaugas ir dalis aukštuomenės buvo priėmę krikštą RKB, ir 1254 metais popiežius Inocentas IV įsteigė Lietuvos vyskupiją. Tačiau šis krikštas netapo visos Lietuvos krikštu. Kokį šimtmetį LDK valdovai svyravo tarp trijų galimų pasirinkimų – likti prie seno, tapti katalikais ar stačiatikiais. Ir dar iki oficialaus krikšto LDK žemėse jau buvo pastatyta nemaža katalikų ir stačiatikių bažnyčių, įsteigta vienuolynų.

Taikus įvairių religijų sambūvis

XIV a. pabaigoje LDK jau būta ir žydų bendruomenių. Su Vytauto Didžiojo vardu siejamas taip pat totorių ir karaimų bendruomenių įsikūrimas Lietuvoje, pirmiausia Trakuose, XV a. pradžioje. Po oficialaus krikšto, priimto iš RKB, pastaroji ima steigtis Lietuvoje kaip hegemoninė religija, kuri XV a. antroje pusėje kaip ir visa Europa susidūrė su protestantiškos Reformacijos iššūkiu. Po neilgai trukusio sąmyšio, nors RKB liko dominuojanti, liko ir evangelikų protestantų bei reformatų religijos, o religinė įvairovė tapo ryškiu LDK bruožu iki pat trijų Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimų XVIII a. pabaigoje.

Nemėžio mečetė – totorių mečetė Vilniaus rajone. Nemėžio mečetė – totorių mečetė Vilniaus rajone. | © Goethe-Institut/Rūta Kuckaitė Didžioji dalis LDK buvo uždaryta į Rusijos imperiją, kas pristabdė sekuliarizaciją. Po 1863 metų sukilimo be kitų dalykų sekė ir RKB represijos. Žydai savo ruožtu per XIX a. kentė įvairias valdžios priemones, kurių tikslas buvo žydus „perauklėti“, paversti lojaliais Rusijos pavaldiniais. Visos valdiškos priemonės rusifikuoti ir plėsti stačiatikybę buvusiose LDK žemėse, kartu su ekonominėmis reformomis, vyko kartu su modernios tautinės tapatybės, nesutampančios su religine, atradimu, romantizmo banga, leidusi atsigręžti į „tautos“ kultūrą, ieškant jos dvasios pradų, sąsajų su Indija.

Priespauda ir persekiojimas

Tai leido atsirasti ir naujojo dvasingumo bei naujojo religingumo daigams, pirmiausia – iki-krikščioniškos „protėvių religijos“ gaivinimo užuomazgoms, kurio žymiausias teoretikas ir praktikas buvo Vilhelmas Storosta, pasivadinęs Vydūnu. Tautinės tapatybės savivoka, imta tapatinti su etnografine kultūra ir lietuvių kalba, iš vienos pusės buvo lydoma su katalikybe, iš kitos – su pastangomis įsisąmoninti naujai atrastą iki-krikščionišką religinį paveldą. Šios tendencijos, stiprėjusios nepriklausomoje Lietuvos valstybėje (nuo 1918 iki 1940 metų), išliko per visą XX amžių, net ir represijų ir persekiojimų laikotarpiu, Lietuvą okupavus SSSR. RKB telkė disidentus, pogrindyje organizavo vienuolinį gyvenimą, alternatyvią kunigų seminariją.

Šalia pusiau pogrindinio RKB ir daugelio kitų „tradicinių“ religijų funkcionavimo egzistavo ir pusiau pogrindinė inteligentijos ir studentų kultūrinė-religinė savišvieta, naudojantis prieinama literatūra apie Indijos filosofinius-religinius mokymus, taip pat ir prie legalios Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos judėjimo prisišliejusi „neopagonių“ bendruomenė. 80-ųjų pradžioje Lietuvą pasiekė ir Krišnos sąmonės judėjimas. Tik kartu su naujuoju Atgimimo sąjūdžiu, kilusiu 1988 metais, atgauta Nepriklausomybe 1991 metais, išėjusios iš pogrindžio religinės bendruomenės pasijuto galinčios netrikdomai egzistuoti ir atstatyti savo buvusią padėtį visuomenėje.

Naujos tendencijos ir senosios tradicijos

XX a. paskutinį dešimtmetį į Lietuvą plūstelėjo ir Naujųjų religinių judėjimų bei įvairių anksčiau čia mažai girdėtų krikščioniškų bažnyčių misionierių. Dėl priverstinio sovietinio visuomenės sekuliarizavimo ateizmas ar anti-klerikalizmas, RKB kritika asocijuojasi su priverstinio ateizmo praeitimi.

Išlieka ir gana glaudus tandemas su tautiškumo ideologija tiek lietuviškos RKB, tiek ir gausėjančių neopagonių gretose. Nepaisant didžiosios dalies visuomenės pasyvumo religijos atžvilgiu visuomenėje dominuoja gana konservatyvios pažiūros į religiją, kurias lydi sektofobinės nuostatos naujų religinių judėjimų atžvilgiu.