Nidos bažnyčia Dievo namai kopose

Nidos evangelikų-liuteronų bažnyčia
Nidos evangelikų-liuteronų bažnyčia | © Goethe-Institut/Shäm Philipp Sieger

Nors nedidukė Nidos gyvenvietė įsikūrusi Lietuvos pakraštyje, ji gerai žinoma toli už šalies ribų. Ir ne tik dėl menininkų kolonijos ar Thomo Manno vasarnamio – Nidą kaip atostogų rojų išgarsino pirmiausia idiliškas jos kraštovaizdis. Tačiau, kaip rodo istorija, šioje vietovėje susipina Lietuvos, Vokietijos ir Rusijos likimai, visu jiems būdingu praėjusio šimtmečio tragizmu.

Bažnyčios statybų aplinkybės byloja apie sunkų ir vargingą XIX a. Kuršių nerijos gyventojų, daugiausia žvejų, gyvenimą. Viena vertus, bendruomenės nariai buvo nepajėgūs patys padengti statybos išlaidų, todėl tuometinis pastorius išsiuntė 6 000 (!) prašymų viso Vokietijos reicho evangelikų institucijoms ir bažnyčioms. Antra vertus, naujasis pastatas, nepaisant prastos laikinosios pamaldų salės būklės, buvo vertinamas skeptiškai – Nidos kaimelį nuo pat jo įkūrimo jau dukart buvo palaidojusios slenkančios kopos. Tai, kad naujoji bažnyčia turėjo iškilti būtent kopos viršūnėje, daugumai nidiškių atrodė daugiau nei įtartina. Tačiau kvietimas aukoti bažnyčios statyboms buvo veiksmingas, todėl 1888 m. spalį bažnyčia buvo įšventinta.

Blaškoma audrų ir laikmečio neramumų

Tuo metu, kai bažnyčia buvo statoma, Kuršių nerija kaip Rytprūsių dalis priklausė Vokietijos reichui. Bažnyčios pastatas priskiriamas vad. plytų gotikos stiliui, kurį viduramžiais šiame regione puoselėjo Kryžiuočių ordinas. Garsiausias šio stiliaus pavyzdys – Marienburgo pilis, stūksanti šiuo metu Lenkijai priklausančiame Malborke. Ano meto Nidos bažnyčios viduje atsispindėjo glaudi sąsaja su žvejų gyvenimo kasdienybe: altoriaus paveiksle vaizduojamas Genezareto ežere skęstantis Petras, kurį išgelbsti Jėzus.

Po Pirmojo pasaulinio karo Kuršių nerija aplinkiniais keliais atiteko jaunai 1918 m. įkurtai Lietuvos Respublikai. Tiesa, jau 1939 m. ji vėl buvo perduota nacistinei Vokietijai, tad jai nepavyko išvengti Antrojo pasaulinio karo sumaišties. 1944 m. pabaigoje artėjant sovietų kariuomenei visi gyventojai buvo evakuoti. Tačiau pabėgti pavyko ne visiems – sovietų armija jau buvo užėmusi žemyninę dalį, o kelias, vedęs į pietus, taip pat netrukus buvo atkirstas.

Šiandien vis dar Nidoje gyvenanti Christel Tepperis – viena iš nedaugelio gyventojų, kurie grįžo atgal. Kadangi sovietų karių užimtoje vietovėje svarbiausia buvo tiesiog išgyventi, pamaldos iš pradžių atrodė mažiausias rūpestis. Tačiau per dvejus metus į Nidą sugrįžo daugelis ten anksčiau gyvenusių šeimų. „Hansas Sakuthas užsimojo viską atkurti“, – pasakoja Christel Tepperis. Bažnyčios vadovas sėkmingai kovojo su bažnyčią niokojusiais raudonarmiečiais ir būdamas diakonu galėjo užsiimti sielovada.

Tik per plauką nenugriauta

Pamaldos bažnyčioje buvo laikomos iki 1962 m. Po to bažnyčia buvo galutinai atimta iš tikinčiųjų, o bažnyčios vidus gerokai nukentėjo nuo plėšikų. „Mums pavyko išgelbėti tik šešis suolus“, – pasakoja Christel Tepperis. Likusi įrangos dalis buvo išgabenta iš bažnyčios ir sukūrenta. Bažnyčios nusavinimas laiko požiūriu sutapo su gerokai griežtesnėmis antireliginėmis sovietinės valdžios priemonėmis. „Bendruomenės gyvenimas buvo apmiręs, tikėjimas gyvavo tik paslapčiomis“, – prisimena Christel Tepperis.

Bažnyčios vidus su galerijomis ir vargonais Bažnyčios vidus su galerijomis ir vargonais | © Goethe-Institut/Shäm Philipp Sieger Nuo visiško sugriovimo bažnyčią išgelbėjo tik tai, kad joje buvo įrengtas Kuršių nerijos istorijos muziejus. Bažnyčios viduje eksponuotomis žvejų valtimis ir tinklais, tipiškomis kurėnų vėtrungėmis ir gintarais buvo siekiama sukurti palaimingo tradicinio gyvenimo nerijoje vaizdą. Naują bažnyčios kaip kultūros paminklo paskirtį pabrėždavo ir joje nuolat rengiami koncertai, skirti poilsiautojams, dažniausiai elitiniams komunistų partijos funkcionieriams ir ūkio atstovams – kitais atvejais Kuršių nerija buvo uždara pasienio zona.

Atkūrus nepriklausomybę, pastatas 1992 m. buvo vėl grąžintas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Prieš tai bažnyčia buvo visapusiškai renovuota. Renovaciją inicijavusi meno istorikė Maja Ehlermann-Mollenhauer, ilgą laiką Nidoje kūrusio dailininko Ernsto Mollenhauerio (1892–1963) duktė, pasistengė, kad bažnyčia atgautų savo ankstesnę išvaizdą. Prie projekto finansavimo prisidėjo ir daugybė buvusių nidiškių bei jų palikuonių.

Maldų ir kultūros vieta. Abejonės dėl ateities

Šiandien Nidos bažnyčia yra ir maldų, ir kultūros vieta. Kaip ir anksčiau čia nuolat rengiami koncertai, o pati bažnyčia, ypač vykstant kasmetiniam Thomo Manno festivaliui, atsiduria visų dėmesio centre, tapdama koncertų sale. Vasarą nedidelis kuklus bažnyčios pastatas pritraukia daugybę poilsiautojų, kuriuos čia atveda smalsumas arba būtinybė patirti ramybės akimirką. Norėdama patenkinti šį poreikį Vokietijos evangelikų bažnyčia kiekvieną vasarą atsiunčia į Nidą vokiškai kalbančių ganytojų, kad šie rūpintųsi vasarotojų sielovada.

Nepaisant idiliškos aplinkos ir santykinės gerovės, kurią vietovei atnešė turizmas, Nida taip pat susiduria su šiuolaikinei Lietuvai būdingomis problemomis. „Jaunimas išvažiuoja“, – taip Christel Tepperis įvardija didžiausią Kuršių nerijos gyventojų rūpestį. Nidos pastorius Jonas Liorančas pritaria jai ir paaiškina, kad be užsienio turizmo ir valstybės tarnybos čia daugiau nėra galimybių užsidirbti pragyvenimui. Problemos ypač išryškėja žiemą, kai 2.600 nerijos gyventojų lieka vieni 50 km ilgio sausumos ruože: dėl didelių atstumų ir mokyklų stokos ši vietovė tampa nepatraukli jaunoms šeimoms. Pats Jonas Liorančas su šeima Nidoje būna tik vasarą. Be to, turint galvoje tai, kad 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Nidoje ir jos apylinkėse gyvena tik 46 evangelikai liuteronai, klausimas dėl bažnyčios ateities yra ypač aktualus. Architektūros paminklo statusas saugo bažnyčią kaip statinį. Tačiau tik laikas parodys, kokiu tikslu žmonės ateityje užsuks į šiuos nedidelius maldos namus kopose.