Vilniaus Gaono žydų muziejus Pastangos išlaikyti prisiminimą apie tai, kas prarasta

Vilniaus Gaono žydų muziejus
Vilniaus Gaono žydų muziejus | © Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

„Tolerancijos centras“ – taip šiandien vadinama didžiausia Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus dalis. Šio centro misija yra platesnė nei Lietuvos žydų meninio, kultūrinio bei istorinio palikimo išsaugojimas ir pristatymas visuomenei. Akistata su kadaise turtinga ir produktyvia kultūra subtiliai, tačiau neišvengiamai primena ir verčia mąstyti apie tai, kaip ji buvo kone visiškai sunaikinta.

Vienas tipiškų istorinės Lietuvos bruožų buvo jos sąlyginė religinė tolerancija, kuri jau viduramžiais sudarė sąlygas čia apsigyventi įvairioms religinėms grupėms ir leido suklestėti žydų gyvenimui ir kultūrai. Žydų bendruomenės įtaka Lietuvoje buvo milžiniška – vėliausiai nuo 18-ojo amžiaus pabaigos Vilnius tapo vienu reikšmingiausių politinio, kultūrinio ir religinio žydų gyvenimo centrų pasaulyje. Šis miestas su savo 100 sinagogų ir 10 ješivų (aukštoji mokykla, skirta Talmudo studijoms) buvo vadinamas „Lietuvos Jeruzale“ arba „Šiaurės Jeruzale“.

„Religijos istorija – tai tik viena iš daugelio perspektyvų“, – aiškina muziejaus direktorius Markas Zingeris, nes Lietuvos žydų istorija – tai taip pat ir šešis šimtmečius trukusi kultūros ir meno istorija. Pats muziejaus pavadinimas rodo tamprų šių aspektų tarpusavio ryšį: Vilniaus Gaonas (1720-1797) jau savo laiku garsėjo ne tik kaip genialus tyrinėtojas ir Judaizmo raštų egzegetas; jis taip pat sąmoningai pasidavė ir nereliginių mokslų įtakai.

Daugiau nei vien tik Holokausto istorija

Tolerancijos centras yra viena iš keturių nuolatinių muziejaus ekspozicijų vietų. Ypatingai svarbia savo užduotimi šis centras laiko žydų gyvenimo prieš karą ir tarpukaryje pavaizdavimą. Jau 1913 m. buvo įkurtas pirmasis žydų kultūros muziejus, kurio fondas iki Antrojo pasaulinio karo buvo išaugęs iki 3000 meno objektų ir 6000 knygų. Nors Žydų muziejus greta Tolerancijos centro turi ekspoziciją apie Holokausto istoriją Lietuvoje, čia vengiama tampraus sąlyčio su minėta tema. „Holokausto neįmanoma paaiškinti vien tik nekaltų aukų skaičiais. Todėl mes rodome žydų gyvenimą prieš karą. Taip pajuntamas visas praradimas ir kyla klausimas: kaip viskas galėjo taip staigiai baigtis?“, – M. Zingeris paaiškina pagrindinę centro koncepciją.

Be jokios abejonės, Antrasis pasaulinis karas buvo žiauriausias laikotarpis žydų kultūrai ir žydų gyvenimui apskritai. Jau su pirmąja sovietų okupacija 1940 m. buvo įvesti didžiuliai ribojimai ir pradėti politinės domestikacijos bandymai. Tačiau įsiveržus vokiečiams situacija dar labiau pablogėjo. 1941 m. rugsėjį reichsleiterio Rozenbergo operatyvinio štabo (nusikalstama nacistinė organizacija) nariai pradėjo plėšti muziejus ir gabenti meno vertybes į Vokietiją. Keliems žydams rizikuojant gyvybe pavyko paslėpti bent kelis eksponatus Vilniaus gete. Po to, kai Sovietų sąjunga 1944 m. antrą kartą okupavo Lietuvą, Žydų muziejus teegzistavo kelis metus. Pradžioje jis buvo patalpintas muziejaus direktoriaus bute ir tapo dvasiniu nedidelės išgyvenusiųjų bendruomenės centru.

Naujai sukurtai Izraelio valstybei orientuojantis į Vakarus Stalinas išsigando, kad 2 mln. Sovietų sąjungoje gyvenančių žydų gali pradėti kelti pavojų režimui, taigi žydų gyvenimas buvo tiesiog pašalintas iš viešosios erdvės. 1949 m. buvo uždarytas ir muziejus Vilniuje. Net Holokausto nusikaltimų vietose palikti viso labo tik migloti priminimai apie žydų aukas. Taip įvyko netgi tokiose vietose, kaip Panerių miškas, kuriame buvo sušaudyta apie 70 000 žydų. Po žudynių Kijevo užmiestyje Babij Jar tai yra antras pagal sunkumą nacių nusikaltimas Rytų Europoje. Žydų muziejus buvo vėl įkurtas tik 1989 m., vykstant Perestroikai.

Iššūkių kupina prarasto gyvenimo pėdsakų paieška

Nuo to laiko prabėgo daugiau nei 20 metų, tačiau pražuvusio žydų gyvenimo ir jo artefaktų paieška tęsiasi toliau. „Netikėtai vis pasirodo nauji objektai – pirmiausia tarptautiniuose aukcionuose“, – taip Markas Zingeris apibūdina beveik detektyvo veiklą primenantį darbą. Dar vienas iš kertinių muziejaus veiklos elementų yra tolerancijos skatinimas. Tai platesnio pobūdžio darbas, nei galbūt būtų galima tikėtis iš tokios įstaigos, kaip žydų muziejus. „Mes susiduriame su netolerancijos problema, kurios šaknys glūdi praeityje. Antisemitiniai stereotipai, priešiškumas romų ir homoseksualų atžvilgiu – visi šie klausimai turėtų būti aptariami diskusijoje apie toleranciją“, – aiškina M. Zingeris. Ši veikla – tai daugybė įvairių publikacijų, renginių organizavimas bei darbas su pradinių mokyklų klasėmis.

Nepaisant šios plačios veiklos žydų muziejus brandina naujas idėjas ir ateities planus. Jau ruošiamas kitas didelis projektas – tai Litvakų kultūros ir meno centro įkūrimas. „Tai turi būti europinio masto projektas“, – taip apibūdina M. Zingeris tikslą įkurti pirmą litvakų –žydų iš Lietuvos – muziejų pasaulyje. Ši muziejaus dalis, kaip ir Tolerancijos centras, turėtų tapti dar viena sudėtine atminties puoselėjimo dalimi. Tai turėtų būti priminimas apie praradimus bei įspėjimas, kad tokiems nusikaltimams niekada negalima leisti pasikartoti.