Religijos Lietuvoje Laisvos, pripažintos ir nuolat besikeičiančios

Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika
Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika | © colourbox.com

Religija Lietuvoje dažniausiai tapatinama su katalikybe. Tačiau čia, kaip ir daugelyje šalių, religijos sfera išgyvena transformaciją. Tuo tarpu kai Vokietijoje dėl imigracijos įvyko didžiulė religijų pliuralizacija, Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo kelią į visuomenę skinasi pirmiausia evangelikų laisvosios bažnyčios. Svarbiausias jų siekis yra pasiekti pripažinimo valstybiniu mastu.

Nuo 1990-ųjų metų nepriklausomoje ir demokratiškoje Lietuvoje, kaip ir visose vakarietiško tipo demokratijose, religijos laisvė, yra įtvirtinta aukščiausiame teisiniame lygmenyje. 1992 m. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos konstitucija viena vertus garantuoja sąžinės ir religijos laisvę (26 straipsnis) ir pabrėžia teisę į religinį auklėjimą. Kita vertus, ji nustato pagrindines santykio tarp valstybės ir religijos taisykles ir taip patvirtina dalinę valstybės atsakomybę už religijas, kaip Lietuvos visuomenės dalį. 43 straipsnis valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms suteikia juridinio asmens statusą bei vidinę autonomiją, kol jų veikla nepažeidžia įstatymų. Taip pat šis konstitucijos straipsnis skiria „tradicines“ nuo „įstatymu pripažintų“ religijų, tačiau valstybinės religijos nenumato.

Religijos siekia valstybinio pripažinimo

Šio konstitucijoje įtvirtinto atskyrimo pagrindu yra priimtas kitas įstatymas, reglamentuojantis religijų statusą Lietuvoje: „Lietuvos respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme“ išvardytos devynios religinės bendruomenės, kurios pripažįstamos „tradicinėmis“. Greta lotynų apeigų katalikų bažnyčios, įstatyme tradicinėmis pripažįstamos taip pat graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų religijos. „Tradicinėmis“ jos vadinamos dėl savo 300 metų siekiančio egzistavimo šiandieninės Lietuvos teritorijoje. Todėl šis statusas suteikiamas net ir tokiai sąlyginai mažai religinei grupei, kaip karaimai.

Greta tradicinių religinių bendruomenių valstybės pripažinimo gali siekti ir kitos bendruomenės, jeigu jos ilgiau nei 25 metus vykdo veiklą Lietuvoje, yra palaikomos visuomenės ir jei jų veikla nepažeidžia įstatymų. Ši procedūra – kitaip nei Vokietijoje – yra aiškiai reglamentuota: Teisingumo ministerijai pavaldi Religijų reikalų komisija nagrinėja paraiškas ir esant reikalui teikia jas Lietuvos parlamentui pritarti. Iki šiol šią procedūrą sėkmingai pavyko atlikti dviem evangelikų bažnyčioms (baptistams ir adventistams), o kitos trys paraiškos dar laukia parlamento pritarimo.

Bažnyčios mokesčio nėra, tačiau teikiama valstybės parama

Tradicinės ir valstybės pripažintos religijos naudojasi visa eile privilegijų, kurių sąrašas bėgant laikui buvo nuolat papildomas. Tai be kita ko ir santuokų registravimas, ir tikybos dėstymas mokyklose, o taip pat dvasininkų atleidimas nuo tam tikrų mokesčių ir socialinio draudimo įmokų. Kitaip nei Vokietijoje, Lietuvoje nėra Bažnyčios mokesčio, tačiau valstybė kasmet skiria tradicinėms religijoms tam tikrą paramą, atsižvelgiant į religinės bendruomenės dydį. Religinės bendruomenėms ir bendrijoms Lietuvos mokesčių mokėtojai taip pat gali skirti 2% savo pajamų mokesčio. Dėl šios paramos jos konkuruoja su kitomis socialinėmis organizacijomis, taip pat sporto klubais ar mokyklomis.

Stabili katalikybės tradicija

Paskutinį kartą 2011 m. vykdyto visuotinio gyventojų surašymo duomenys patvirtino, kad Lietuvos gyventojų religinis pasiskirstymas išlieka stabilus. 77 % visuomenės narių prisipažįsta esą Romos katalikų bažnyčios nariais. Su dideliu atotrūkiu antroje vietoje seka rusų ortodoksų bažnyčia (4 %), įvairios evangelikų bažnyčios (vos 1%) ir kitos mažos religinės bendruomenės.

Tačiau nepaisant matematiniu požiūriu dominuojančią poziciją užimančios katalikų bažnyčios, bendras vaizdas yra daug labiau diferencijuotas. Viena vertus Lietuvos visuomenėje yra stiprios konservatyvios nuostatos, pavyzdžiui, kai kalbama apie šeimos ar santuokos politiką. Ypač diskusijos apie homoseksualų padėtį čia nuolat priveda prie nuožmių kivirčų. Kita vertus, bažnyčią lankančių žmonių skaičius Lietuvoje yra ne ką didesnis nei Vokietijoje – nuolat mišiose dalyvauja apie 15 % šios religinės bendruomenės narių. Be to: nors religinis visuomenės susiskirstymas procentais išliko stabilus, lyginant su 2001-ųjų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, 2011-aisiais vykdyto visuotinio gyventojų surašymo metu žmonės nurodė daug daugiau įvairių religinių bendruomenių. Taigi, galima tikėtis, kad religinis šalies peizažas ateityje dar labiau diferencijuosis ir iki šiol absoliučiai dominuojančios katalikų bažnyčios visuomenėje silpnės.