Pokalbis su dr. Hansu-Friedrichu Fischeriu „Pasigendu aiškaus Bažnyčios žodžio!“

Hansu-Friedrichu Fischeriu
Hansu-Friedrichu Fischeriu | © Goethe-Institut/Shäm Philipp Sieger

Iš buvusios VDR kilęs katalikų dvasininkas, dar 8-ajame dešimtmetyje užmezgęs asmeninius ryšius su Lietuva, nuo 1997 m. nuolat gyvena šioje šalyje ir kurį laiką yra vadovavęs Vilniaus kunigų seminarijai. Duodamas interviu jis nušvietė Lietuvos katalikų bažnyčios problemas ir lūkesčius.

2005 m. viename straipsnyje apie Lietuvos bažnyčią Jūs ne tik pasakojote apie Bažnyčios nuopelnus sovietinės okupacijos metais, bet ir pripažinote, kad visi tie įvykiai, kuriuos anuo metu teko išgyventi Bažnyčiai visame pasaulyje, nekelia Jums jokio pasitikėjimo. Kaip vertintumėte šiandieninę situaciją?

Iš tikrųjų problemos niekur neišnyko. Situacija, susiklosčiusi dėl nuolatinio Bažnyčios persekiojimo, buvo išties lemtinga – sovietmečiu Bažnyčiai teko nuo to atsiriboti. Bendruomenė buvo atkirsta nuo bet kokių anuometinio Bažnyčios gyvenimo įvykių visame pasaulyje. Pavyzdžiui, dauguma Lietuvos katalikų apie II Vatikano susirinkimą sužinojo tik praėjus 25 metams nuo jo sušaukimo.

Be to, kai 10-ajame dešimtmetyje Bažnyčiai atėjo metas nubrėžti lemiamas politines gaires, jai atstovavo XIX a. mentaliteto žmonės, tikėjęsi sugrąžinti Bažnyčiai kažkada turėtą politinę įtaką. Tačiau naujosios politinės jėgos nebuvo tuo suinteresuotos. Ne veltui valstybės ir Bažnyčios susitarimai dėl modus vivendi buvo pasirašyti tik 10-ojo dešimtmečio viduryje.

Tai, kad Bažnyčia primygtinai reikalavo sugrąžinti jai buvusią nuosavybę, turėjo ne vien teigiamų pasekmių – panašiai kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių. Tenka pripažinti, kad sovietmečio Lietuvoje priespaudą kentusi Bažnyčia buvo tapusi balso neturinčių žmonių ruporu. Šiuo metu jos vaidmuo visai kitoks. Tais atvejais, pavyzdžiui, kai Lietuvos valstybė socialiniu požiūriu elgiasi visiškai nepriimtinai, aš pasigendu aiškaus Bažnyčios žodžio.

Tiesa, kitose srityse, pavyzdžiui, šeimos politikoje, Bažnyčia bando ryžtingai įsiterpti į politinį diskursą. Ar tokios intervencijos vertinamos rimtai?

Man labiau patiktų, jei Bažnyčia bandytų įsiterpti ne tada, kai kalbama apie šeimos sampratą, o tada, kai priimami tokie įstatymai, kad jauni žmonės, norėdami susikurti sau gyvenimą, yra priversti išvykti į užsienį, o daugybė pensinio amžiaus žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Tokiais atvejais Bažnyčiai derėtų įsiterpti. Griežtai vertinant, gerokai paprasčiau deklaruoti aukštus principus, kurie nieko nekainuoja, užuot konfliktavus su valstybe tvarkant piniginius reikalus.

Pastaraisiais metais nepasitenkinimą situacija Bažnyčios viduje labai ryžtingai reiškė daugybė Vokietijos katalikų bažnyčiai priklausančių tikinčiųjų. Atsakydama į tai, Bažnyčia organizavo pokalbių forumus ir rengė dialogus. Kaip savo nepasitenkinimą Bažnyčia reiškia lietuviai?

Manau, jų nepasitenkinimas pasireiškia pirmiausia tuo, kad jie tiesiog nebesilanko Bažnyčioje, nes Lietuvoje iš esmės nėra sąlygų dvasininkų ir pasauliečių dialogui. Katalikų akademijų, kurios taip sėkmingai veikia Vokietijoje, čia taip pat nėra, o dauguma parapijų tarybų veikia tik popieriuje. Lietuvai dar labai toli iki tos pažangos, kuri buvo pasiekta Vokietijoje po II Vatikano susirinkimo bažnytinės demokratijos ir dialogo srityje. Lietuvos bažnyčiai vis dar lemiamą įtaką turi dvasininkija. Tačiau taip yra ne tik todėl, kad to nori kunigai ir vyskupai, o todėl, kad daugumai tikinčiųjų tokio pobūdžio atsakomybė būtų svetima. Būti kataliku, mano įsitikinimu, pirmiausia yra liturginis arba dvasinis dalykas, bet ne toks, kuris sudarytų viso gyvenimo esmę.

Kaip galima paaiškinti tokį polinkį į išorinius dalykus?

Kaip tik Vilniuje mes susiduriame su labai paprastu fenomenu: iki XX amžiaus pradžios Vilnius pirmiausia buvo lenkų ir žydų miestas. Vykstant sovietizacijai į Vilnių persikėlė ir nemažai lietuvių iš kitų regionų. Šie žmonės užaugo be įprastinei aplinkai būdingų tradicijų, o vietos tradicijų čia taip pat nebuvo. Taigi jie užaugo nepuoselėdami jokių tradicijų ir neturėdami jokios istorijos. Tai man šiek tiek primena situaciją, su kuria esu susidūręs ir vis dar susiduriu buvusioje VDR. Eilinis rytų vokietis, paklaustas, kokį tikėjimą jis išpažįsta, atsako paprastai: „Jokio.“ Ir net nepastebi, kaip toks atsakymas apibūdina jį patį.

Taigi problema būtų tokia: maždaug 85 proc. žmonių yra krikštyti katalikai, tačiau jų religinės žinios beveik lygios nuliui. Sovietmečiu nebuvo nei tikybos pamokų, nei religinio švietimo, ir tas truputis, ką žino lietuviai, buvo išgirsta iš močiučių. Todėl išoriniai dalykai ir yra tokie svarbūs. Per Kūčias vis dar ragaujama 12 valgių, per Velykas dažomi margučiai ir, apsaugok Viešpatie, niekada nesisveikinama per slenkstį – šie ir kiti dalykai, man atrodo, yra akivaizdus įrodymas, kad iš pirmo žvilgsnio inteligentiški ir tautiškai nusiteikę lietuviai beveik linkę atsigręžti į senuosius pagonybės laikus.

Be politikos ir situacijos Bažnyčios viduje dar lieka klausimas apie jos santykius su visuomene. Kaip galėtumėte juos apibūdinti?

Iš esmės visuomenės sąmonėje Bažnyčia nevaidina jokio vaidmens, kadangi nėra nei organizacinių, nei institucinių galimybių Bažnyčios ir valstybės sąlyčiui. Šiam tikslui Vokietijoje veikia katalikiškieji vyskupijų biurai. O Lietuvoje be tėvo Sasnausko „Mažosios studijos“ ir veikiau Bažnyčios vidaus publikai skirto „Marijos radijo“ žiniasklaidoje beveik negirdėti rimto Bažnyčios balso. Bažnyčios santykiai su žiniasklaida – tikra katastrofa. Vienintelis, kuris nevengia pasisakyti, ir todėl jį visi girdi, yra Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Likusių vyskupų ir kitų Bažnyčios autoritetų elgesyje to labai pasigendu. Tiesa, daugybė žmonių jau kurį laiką savo viltis sieja su popiežiumi Pranciškumi, aš taip pat manau, kad čia galima šio to laukti, ir labai tikiuosi, kad naujieji impulsai paveiks ir mus. Naujų idėjų laukiu ir iš jaunų, pastaraisiais metais įšventintų vyskupų bei naujojo Vilniaus arkivyskupo.

Vienu svarbiausių Lietuvos katalikų partnerių laikoma ne tik Lenkijos, bet ir Vokietijos katalikų bažnyčia. Kokie šiandieniniai abiejų šalių bažnyčių santykiai?

Nemažas Vokietijos katalikų bažnyčios nuopelnas siejamas su jaunimo sielovada. Kelno ir Freiburgo arkivyskupijos bei Dresdeno vyskupija beveik visose Lietuvos vyskupijose yra sukūrusios jaunimo sielovados sistemą, ir tai turėjo teigiamų pasekmių. Be paramos organizacijos „Renovabis“ ir „Kirche in Not“ („Stokojanti bažnyčia“) pastangų daugumos bažnytinių struktūrų ir įstaigų tiesiog nebūtų. Antra vertus, vokiečių teologijos šiek tiek prisibijoma, jos gerai neišmanant. Kaskart, kai bandydavau išsiaiškinti visas išlygas, man nuolat būdavo primenamas Eugenas Drewemannas.

Vienas dalykas vis dėlto nesiskiria: faktinis aktyvių krikščionių skaičius. Visada tariamai pilnos bažnyčios sekmadieniais sudaro Lietuvos kunigams klaidinantį įspūdį apie tai, kokio dydžio iš tikrųjų yra jų tikinčiųjų bendruomenė. Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijai, kurioje dirbu, priklauso 47 tūkst. katalikų iš visos jai priskirtos teritorijos. Sudėjus kartu visas pamaldas, optimistiniais vertinimais susidarytų 7 tūkst., t. y. 15 proc. visų tikinčiųjų. Tad bendras nuolatinių Bažnyčios lankytojų skaičius nė kiek ne didesnis nei Vokietijoje.

Pirmuosius ryšius su Lietuva užmezgėte per meno pasaulį. Ar Lietuvos bažnyčia priešpriešina save menui? Turiu galvoje tokias iniciatyvas kaip Vokietijos vyskupijų menininkų sielovada, taip pat vietos projektus, kuriuose bažnyčios virsta parodų salėmis ir meno erdvėmis.

Kai pasirodau parodos atidaryme, žmonės neretai nustemba išvydę kunigą. Nes susidomėjimas iš daugumos menininkų pusės tikrai yra. Tačiau Bažnyčios vadovybė iki šiol nerodo susidomėjimo tokiomis iniciatyvomis, kaip antai Kelne rengiama „Menininkų pelenų diena“. Tai apgailėtina, turint galvoje, kad daugybė kunigų visiškai neišmano meno ir jo istorijos.

Šiuo atveju puikiu pavyzdžiu galima laikyti kardinolą Joachimą Meisnerį (Kelno arkivyskupą), o juk kai kurie jo kritikai net nebūtų galėję to įtarti. Kelno arkivyskupijos dieceziniame muziejuje lankytojai gali išvysti ir A. Warholo darbus. Paklaustas apie tai, kardinolas Meisneris atsakė: „Man jie visai nepatinka. Tačiau tokiame muziejuje turi būti eksponuojama ne tik tai, kas man patinka, bet ir tai, kas iš tikrųjų yra menas.“
 

Teol. m. dr. Hansas-Friedrichas Fischeris CO priklauso Šv. Pilypo Nerio oratorijos kongregacijai, nuo XVI a. veikiančiam katalikų kunigų ordinui. Gyvendamas VDR jis užsiėmė jaunimo sielovada Leipcige ir buvo šiame mieste prasidėjusios taikios revoliucijos liudininkas.
1997–2001 m. buvęs Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi, dr. H.-F. Fischeris iki šiol dirba joje teologijos ir bažnyčios istorijos profesoriumi. Be to, jis užsiima Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos tikinčiųjų sielovada.