Pokalbis su Milda Ališauskiene „Religinis individualizmas vis didės“

Milda Ališauskienė
Milda Ališauskienė | Foto: privat

1990 m. atkūrusi nepriklausomybę Lietuva stengėsi politiškai ir ekonomiškai sekti Vakarų Europos ir JAV pavyzdžiu. Tačiau tuo pat metu Lietuvos visuomenės neaplenkė Vakarų pasaulio raidos tendencijos ir įvairiapusė įtaka. Sociologė Milda Ališauskienė nagrinėja religingumo pokyčius Lietuvoje.

Kokia būtų Jūsų pirmoji reakcija, jei kas nors pavadintų Lietuvą „katalikiška šalimi“?

Kaip sociologė pasakyčiau, kad Lietuvą tik iš pirmo žvilgsnio galima palaikyti „katalikiška šalimi“, juolab kad globalizacijos, urbanizacijos, migracijos ir kitų socialinių fenomenų įtaka Lietuvos žmonėms yra akivaizdi ir atsispindi jų tikėjime bei papročiuose. Čia esama ryškių skirtumų tarp tų žmonių, kurie nurodo priklausantys Romos katalikų bažnyčiai, ir tų, kurie tiki, praktikuoja ir tikėjimo vertybių semiasi kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, 2012 m. atliktas tyrimas parodė, kad 78 proc. apklaustųjų laiko save tikinčiais, 44 proc. tiki Dievu, o 23 proc. – kažkokia aukštesniąja jėga, 61 proc. visų apklaustųjų meldžiasi, 23 proc. iš jų – kasdien, o 53 proc. meldžiasi bažnyčioje. Tačiau tokie asmeninio pobūdžio pokyčiai ne visada atitinka visuomeniniame ir politiniame gyvenime vykstančius pokyčius. Mano nuomone, pastarojo meto įvykiai Lietuvoje byloja apie tai, kad Romos katalikų bažnyčia ir kitos religijos nepaisant pokyčių individualaus religingumo srityje uoliai stengiasi įnešti savo indėlį į socialinį diskursą ir kovoti už savo interesus.

Tai religija Lietuvos visuomenėje užima panašią vietą kaip ir – daugiausia pasaulietiškose – Vakarų Europos valstybėse?

Pastaruoju metu sociologai diskutuoja apie tai, kaip reikėtų vertinti religijos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, ką reiškia „pasaulietinimo“ koncepcija ir ar ji gali paaiškinti tai, kas šiuo metu vyksta. Sakyčiau, kad šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje religija gali vaidinti įvairius vaidmenis – tai priklauso nuo šalies. Tiesa, esama ir tendencijų, būdingų visoms šalims, kuriose dominuojančią padėtį užima Romos katalikų bažnyčia, ir jų esmė – aktyvesnis Katalikų bažnyčios dalyvavimas visuomenės gyvenime. Lietuvos katalikų bažnyčia ir tiesiogiai, ir per įvairias NVO tampa pilietinės visuomenės dalimi, taip ji gali ginti savo interesus siekdama, kad jie atsispindėtų įstatymuose ir kasdieniame gyvenime. Be to, Lietuvoje ima ryškėti dar viena tendencija. Tai auganti individualaus religingumo svarba, kai kiekvienas pats „susimeistrauja“ savo religiją.

Ar vertinant aprašytus fenomenus skirtumas tarp miesto ir kaimo vietovės labai didelis?

Skirtumas tarp Lietuvos miestų ir kaimo vietovių yra labai aiškus. Miestuose veikia daug įvairių religinių bendruomenių, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, religinių bendruomenių skaičius per paskutinį dešimtmetį išaugo beveik dvigubai. Per šį laikotarpį kai kurios religinės grupės padidėjo net keturiskart. Pavyzdžiui, senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ narių skaičius išaugo nuo 1270 iki daugiau kaip 5000. Tuo tarpu Lietuvos kaimo vietovėse ir toliau dominuoja Romos katalikų bažnyčia.

Ar nuo tada, kai buvo atkurta nepriklausomybė, jau išryškėjo tam tikros religingumo tendencijos? Ar jos tikrai atitinka lūkesčius, kurių būta pasibaigus sovietų okupacijai?

Atsivėrus geležinei uždangai religinis gyvenimas visose postkomunistinėse šalyse labai pasikeitė. Galima buvo numatyti, kad pasibaigus ilgalaikiam religijos laisvės ribojimui, religinis gyvenimas atsigaus. Stiprų religinio individualizmo suklestėjimą šiose šalyse taip pat galima paaiškinti – dėl modernizacijos, urbanizacijos, švietimo reformos, lyčių lygybės ir pan. pasikeitė visuomenės struktūra. Postkomunistinė visuomenė nuo vakarietiškos dažniausiai skiriasi tuo, kad didžiosios bažnyčios joje yra visuotinai matomos, tačiau tuo nereikėtų labai stebėtis, turint galvoje vadinamųjų „nacionalinių bažnyčių“ vaidmenį nepriklausomybės judėjime.

Ar Lietuvos visuomenė, Jūsų manymu, bus labiau linkusi į religinį abejingumą, o gal tam tikrą vaidmenį suvaidins „naujosios“ religijos, pavyzdžiui, iš Tolimųjų Rytų?

Nebūčiau linkusi pranašauti ateities, tačiau atsižvelgiant į religinės raidos tendencijas Vakarų šalyse galima teigti, kad religinis žmonių individualizmas vis didės, tačiau Romos katalikų bažnyčios įtaka visuomenei ir toliau išliks.
 

Milda Ališauskienė – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos profesorė. Jos tyrimų objektas – „naujųjų religijų“ fenomenas ir su tuo susiję religinio kraštovaizdžio pokyčiai. Ji vadovauja Vilniuje veikiančiam Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centrui.