Interviu su Violeta Urmana „Kuo geriau moku kalbą, tuo labiau ji man patinka“

Violeta Urmana
Violeta Urmana | © Christine Schneider

Violeta Urmana, operos solistė, dainuojanti garsiausių pasaulio teatrų scenose, diriguojant iškiliausiems pasaulio dirigentams.

Kokiomis kalbomis kalbate?

Kalbu vokiškai, angliškai, itališkai, rusiškai, lenkiškai, kol kas nedaug – ispaniškai ir prancūziškai.

Kaip išmokote šių kalbų?

Rusų kalbos išmokau mokykloje, kurioje užsienio kalboms, tiksliau – anglų kalbai, deja, skirta daug mažiau dėmesio ir valandų. Lenkų kalbos mokiausi iš radijo ir televizijos laidų. Lietuvoje bandžiau savarankiškai mokytis ir vokiečių kalbos, bet kalbėti laisvai per du mėnesius išmokau tik gyvendama Vokietijoje.

Kaip jums labiausiai patinka mokytis? Ką patartumėte tiems, kurie mokosi svetimų kalbų?

Visų pirma patarčiau suvokti, kaip svarbu mokėti užsienio kalbų.

Šiandien daugelis mūsų ”juda” po pasaulį . Kalbų mokėjimas reikalingas ne vien kasdieniame gyvenime, bet ir profesinėje veikloje. Ieškant informacijos internete taip pat pravartu mokėti kuo daugiau kalbų.

Mano kalbų mokymosi būdas nėra tobulas. Niekada rimtai nesimokiau nė vienos kalbos gramatikos, taigi esu savamokslė. Atvykusi į kitą šalį, pasineriu į jos kalbą, skaitau, klausausi... Būtų puiku turėti mokytoją, kuris padėtų išmokti gramatikos... Todėl kartais man sunku reikšti mintis kita kalba, nors girdėdama ja kalbančius žmones suprantu beveik viską.

Ar pasinaudojote svetimų kalbų žiniomis?

Kaip operos dainininkė lankausi daugelyje pasaulio šalių, kalbuosi su įvairiausių tautybių režisieriais, dirigentais, žurnalistais, kolegomis ir gerbėjais... Šiais laikais nepopuliaru kartu vedžiotis ir vertėją.

Ką jums reiškia daugiakalbystė?

Visu pirma, tai – laisvė ir naujos galimybės.

Ar turite mėgstamų svetimų kalbų žodžių?

Greičiausiai turiu, bet dabar neateina į galvą… Tačiau dažnai susimąstau apie kokį nors lietuvišką žodį ir stebiuosi savitu jo skambesiu. Paprašau savo vyrą italą šį žodį ištarti ir kaskart nustembu – kaip mūsų protėviai jį tokį sugalvojo… Taip archajiška ir ypatinga… Todėl jaučiu pasididžiavimą mūsų kultūros savitumu.

Kokios kalbos jums patinka labiausiai?

Be lietuvių kalbos, man labai patinka vokiečių kalba. Pastebėjau, kad kuo geriau moku kalbą, tuo labiau ji man patinka.

Ar išmoktos svetimos kalbos jums siejasi su kokiais nors pojūčiais?

Jaučiuosi, lyg pasinerčiau į žinių šaltinį...

Kokių kitų kalbų norėtumėte išmokti?

Būtų gerai pramokti japonų kalbos, nes man labai patinka šios tautos kultūra, bet kol kas tenka apsiriboti japoniško restorano meniu skaitymu... Šiuo metu jaučiu poreikį išmokti geriau kalbėti ispaniškai. Reikėtų patobulinti prancūzų kalbos žinias, bet tai – gana sunkiai išmokstama kalba. Daugelį jos žodžių suprantu, bet kalbėdama sujungti juos į vieną sakinį dar neįstengiu...

Ar kuri nors svetima kalba jums atrodo sunkesnė už kitas?

Turbūt – kinų ir kitos Azijos kalbos su jų savitais hieroglifais, kurių net perskaityti negali, o jau apsipirkti japonų prekybos centre – tiesiog neįmanoma.

Ką pasiūlytumėte jaunimui?

Apsišarvuoti kantrybe ir sukaupti visą savo darbštumą, tuomet gali išmokti bet kurios kalbos ir profesijos. Manau, kad būtina nuo mažens mokytis užsienio kalbų.

Kai mokiausi kalbų sovietmečiu, išvažiuoti į užsienį neturėjau jokių galimybių. Užtat savarankiškai išmokau Verdžio „Traviatą“ italų kalba, nors niekas to nereikalavo. Italų kalbos pamokos konservatorijoje tebuvo erzinančios apkalbų valandėlės, per kurias niekas neištarė nė vieno itališko žodžio. Rašydavau laiškus lenkų kalba, nes buvau žingeidi ir pati jos išmokau. Lenkų televizija ir spauda tuo metu atstojo langą į pasaulį. Vokiečių kalbos žodžius kartodavau kasdien važiuodama autobusu taip pat savo noru, nes juk niekas už tave to nepadarys.

Pirmiausia turi kaip reikiant paplušėti, kad vėliau galėtum naudotis savo pastangų vaisiais.