Interviu su Jonu Morkumi „Mokykitės kalbos tiesiog dėl malonumo. Nauda ateis vėliau. Netikėtai.“

Jonas Morkus
Jonas Morkus | © privat

Jonas Morkus, vertėjas, žurnalistas, švietimo projektų vadovas, šiuo metu dirbantis Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje.

Kokiomis kalbomis kalbate?

Kalbu angliškai, prancūziškai, rusiškai. Per trumpą laiką galėčiau atgaivinti hebrajų, lotynų ir lenkų kalbų žinias. Tikiuosi netrukus prabilti vokiškai. Man savos lietuvių bendrinė kalba ir žemaičių tarmė.

Kaip išmokote šių kalbų?

Rusų kalbos mokiausi iš būtinybės: filmus rodydavo tik rusiškai, perkant maistą daugelis pardavėjų atsiliepdavo tik rusiškai, rusų kalbos pamokos – nuo antros klasės. Rusiškai kalbėjo ir vasarotojai, su kuriais atostogaudamas kaime labai norėdavau bendrauti. Aštuonerių metų pradėjau lankyti eksperimentinius anglų kalbos kursus vaikams, nes išmokti Amerikos kalbą atrodė tolygu ten pabuvoti. Paauglystėje sykį buvau atsidūręs prie vieno stalo su prancūziškai kalbančia garsenybe ir negalėdamas jo suprasti užsimojau išmokti dar ir prancūzų kalbos. Po kelerių metų atsivėrė valstybių sienos, ir mokėdamas kalbą galėjau pusantrų metų gyventi Prancūzijoje. Vėliau studijavau Jeruzalėje, norėdamas perprasti tenykštės visuomenės įvairovę ir dinamiškumą, neblogai pramokau hebrajiškai. Lenkų kalbą „prisijaukinau“ skaitydamas knygas ir spaudą, o baltarusių – klausydamasis „Laisvės radijo“ laidų. Universitete gilinausi į tekstus lotynų kalba, taigi visos romanų kalbos man atrodo suprantamos.

Kaip jums labiausiai patinka mokytis? Ką patartumėte tiems, kurie mokosi svetimų kalbų?

Man padeda konkretus mokymosi motyvas, tekstai įdomiomis temomis ir draugiški pašnekovai.

Ar pasinaudojote svetimų kalbų žiniomis?

Profesiniame gyvenime man yra prireikę visų kalbų: ir tų, kurias moku geriau, ir tų, kurių turiu tik pradmenis. Reikia gerai mokėti mažiausiai dvi svetimas kalbas. Be jų nebūčiau galėjęs nuveikti to, kas man svarbu, ir žengti pagrindinių karjeros žingsnių.

Ką jums reiškia daugiakalbystė?

Gebėjimas vartoti daug kalbų man yra galimybė pažinti pasaulį iš įvairių pusių ir būdas įveikti kai kurias savo silpnybes.

Ar turite mėgstamų svetimų kalbų žodžių?

Tai tokie svetimų kalbų žodžiai, kurie turi didžiulį emocinį ir kultūrinį krūvį. Juos išgirdęs mintimis iškart persikeliu į kitą šalį.

Kokios kalbos jums patinka labiausiai?

Kiekviena kalba sukuria vis kitokią nuotaiką, taigi jas sulyginti sunku. Lengviausiai „įkandama“ man pasirodė hebrajų kalba, kurios gramatika paprasta ir teikia daug galimybių improvizuoti. Man patinka ir švelnus naujosios graikų kalbos skambesys.

Ar išmoktos svetimos kalbos jums siejasi su kokiais nors pojūčiais?

Taip, kiekviena kalba tarsi nuskraidina į aplinką, kurioje tos kalbos mokiausi ir ją vartojau. Grožinę literatūrą laisvai skaitau tik rusiškai, filosofines mintis man lengviausia suvokti prancūziškai, techninius ir humanitarinius tekstus paprasčiausia skaityti angliškai. Užsienio kalba man primena kitos visuomenės įtampas ir vertybes, taip pat aistrą ir pastangas, kurių prireikė, kad ją išmokčiau.

Kokių kitų kalbų norėtumėte išmokti?

Norėčiau pagaliau susidraugauti su vokiečių kalba. O paskui? Mane tikino, kad lietuviams nesunku išmokti portugalų. Ir aš patikėjau.

Ar kuri nors svetima kalba jums atrodo sunkesnė už kitas?

Kalba būna sunki, kai kalbos mokytojai ar pašnekovai neturi kantrybės bendrauti. Jos mokymąsi taip pat apsunkina kitoks raštas ar neįprasti garsai, dėl kurių tenka ilgai miklinti kalbos padargus. Kiekviena kalba turi keletą „savigynos priemonių“ – sunkiau suvokiamų taisyklių – ir „raktų“, kuriuos perpratęs be vargo įsijungsi į kalbos bendruomenę.

Ką pasiūlytumėte jaunimui?

Nelaukti, kol atsiras būtinybė, ir jau šiandien pradėti mokytis sudominusios kalbos. Tiesiog dėl malonumo. Nauda ateis vėliau. Netikėtai.