Mokslo kalba Angliškai nereiškia protingiau?

Dr. Stefan Klein
Dr. Stefan Klein | Nuotr.: Andreas Labes

Ar nacionalinės kalbos išliks mokslo kalbomis, nėra vien nacionalinio pasididžiavimo klausimas. Už jo slypi kai kas svarbesnio – demokratijos idėja, – teigia vienas žymiausių šiuolaikinės mokslinės publicistikos autorių Vokietijoje, fizikas, filosofas dr. Stefanas Kleinas. Pranešimu „Angliškai nereiškia protingiau?“ mokslininkas Goethe‘s instituto kvietimu atidarė tarptautinę mokslinę konferenciją „Mokslo kalba: germanistinės įžvalgos“, kuri vyko 2014 m. rugsėjo mėn. Vilniaus universitete.

Savo straipsnyje mokslininkas svarsto, kodėl efektyviai žinių sklaidai, demokratijos ir mokslo plėtrai pasaulyje neužtenka vienos kalbos.

Ne taip seniai Berlyne man teko lankytis konferencijoje skambiu pavadinimu „Minčių tyrėjai“. Joje kalbėta apie tai, kaip smegenų skeneriai ateityje galės nuskaityti mintis ir jausmus tiesiai iš mūsų galvų. Salėje sėdėjo mokslininkai, fondų bei Nacionalinės etikos tarybos atstovai, savo darbuotoją atsiuntė net Federalinė kriminalinė tarnyba. Visi pranešėjai – šeši vokiečiai, trys amerikiečiai ir vienas britas – buvo nuostabūs. Ir visi kalbėjo angliškai, arba, kalbant apie vokiečius, kažkuo, kas priminė anglų kalbą. Nors visų pranešimų turinys buvo aukščiausio lygio, kai kurie pasisakymai dėl keistai parinktų žodžių ir sudėtingai supintų sakinių atrodė mažiau pavykę.

O ar publikoje buvo angliškai kalbančių žmonių? Ne, nebuvo. Vieninteliai asmenys ne iš Vokietijos institucijų ar organizacijų visame 250-ies dalyvių sąraše buvo tie keli konferencijos pranešėjai iš užsienio. Jiems buvo parūpintos ausinės, per kurias jie galėjo klausytis sinchroninio vertimo.

Šį renginį finansavusio fondo atstovas mane patikino, kad organizatoriai pageidavo kuo daugiau vokiškai kalbančių pranešėjų. Šitaip būtų buvę galima tikėtis didesnio renginio atgarsio visuomenėje. Tačiau profesoriai iš Berlyno, sukvietę į konferenciją savo kolegas, nusprendė kitaip. Jų argumentas: tik anglų kalba vykstanti konferencija laikoma rimta. Galima būtų ilgai šnekėti apie sąmoningumą tų tyrėjų, kurie mano, jog jų tyrimų rezultatai svarūs tampa tik po to, kai jie išdėstomi užsienio kalba. Galima būtų piktintis dėl nepagarbos klausytojams.

Mokslininkų bendruomenė savo elgsena kiek primena gentį. Kiekviena gentis turi savus ritualus, kurių prasmingumu, net jeigu jie akivaizdžiai absurdiški, jokiu būdu negalima abejoti, nes galima pakenkti genties vienovei. Vienas iš būtinųjų mokslininkų bendruomenės ritualų jau antras dešimtmetis yra anglų kalbos vartojimas. Tai kur kas daugiau nei šiaip keistenybė. Kyla klausimas, kiek ilgai apskritai dar galėsime gimtosiomis kalbomis kalbėti apie mokslą ar mediciną? O gal jau greitai pritrūksime žodžių?

Beveik prieš penkis šimtus metų Galileo Galilėjus atsisveikino su lotynų, tuometine mokslo kalba, ir pradėjo rašyti itališkai, nes norėjo, kad mokslas taptų prieinamas visiems. Šiandienos mokslininkai bando atsukti laikrodį atgal ir panaikinti istorinės reikšmės pasiekimą. Tačiau ar jie gali tikėtis būti suprasti visuomenės, su kuria jų nebesieja net bendra kalba? Visuomenei gresia skilimas į elitinės kalbos vartotojus ir visus kitus, kuriuos naujovės paprasčiausiai aplenkia. Ar nacionalinės kalbos išliks mokslo kalbomis, nėra vien nacionalinio pasididžiavimo klausimas. Už jo slypi kai kas svarbesnio – demokratijos idėja.

Tvirtinimas, kad šiuolaikinis mokslas ir tyrimai šiaip ar taip yra pernelyg sudėtingi ir negali būti visiems suprantami, savaime yra ydingas. Jeigu tai būtų tiesa, tai būtų turėję galioti ir Galilėjaus laikais, nes tai, kas nauja, visuomet iš pradžių atrodo abstraktu ir svetima. Tačiau Galilėjaus veikalai visuomenėje buvo žinomi ir skaitomi. Ir Darvino „Rūšių atsiradimas“ tapo bestseleriu. O jeigu reikia pavyzdžio, kaip vokiečių kalba elegantiškai ir vaizdžiai galima išdėstyti sudėtingus dalykus, paskaitykite Einšteino ankstyvuosius raštus apie bendrąją reliatyvumo teoriją. Jo tekstus gali suprasti bet kuris abiturientas. Jeigu leisime nunykti nacionalinėms mokslo kalboms, šios durys mums užsivers.

Kas dirba mokslo srityje tik svetima kalba, neišvengiamai kažko netenka net ir tuomet, kai tą svetimą kalbą puikiai moka. „We are dumber in English“ (liet. angliškai mes kvailesni) – tokią išvadą padarė mokslininkai, atlikę tyrimus Švedijoje ir Nyderlanduose, kur vaikai jau nuo pirmos klasės mokosi anglų kalbos. Šios problemos paprastai nesuvokia nei studentai, nei mokytojai, nes ir vieni, ir kiti yra linkę pernelyg gerai vertinti savo užsienio kalbos žinias. Tačiau problema yra ne tik bendravimo sunkumai, kylantys studentams ir aukštųjų mokyklų dėstytojams bendraujant svetima kalba. Sava kalba padeda užmegzti emocinį ryšį su nagrinėjamu objektu. Kuo abstraktesnė yra disciplina, tuo svarbesnis tampa šis ryšys. Puikiai prisimenu savo susižavėjimą per matematikos paskaitas pirmą kartą išgirstais nuostabiai taikliais algebros terminais. Yra branduoliai (aibės, kurios elementai atvaizduojami į nulį) ir žiedai (kokiu nors būdu susijusių skaičių aibės). Tokie terminai mano galvoje iškart pavirto vaizdiniais.

Suvokti kalbą kaip savitą mąstymo ir komunikacijos instrumentą mokslui yra gyvybiškai svarbu. Be abejonės, kasdienės tiriamosios veiklos rezultatai ir toliau galėtų būti skelbiami anglų kalba. Juk tokiuose straipsniuose paprastai pristatomi smulkūs mokslo pažangos žingsneliai. Ir skirti jie tik siauram skaitytojų ratui. O jų kalba, net jeigu straipsnių autoriams ji yra gimtoji, savo raiška geriausiu atveju prilygsta DVD grotuvo naudojimo instrukcijai.

Vis dėlto mokslas yra šiek tiek daugiau nei padrika smulkių detalių krūva. Kiekvienam dalykui reikia publikacijų, atskleidžiančių sąsajas, perteikiančių idėjas ir apibrėžiančių naujas koncepcijas. Tokie darbai skirti kolegoms, esantiems už siauriausio specialistų rato ribų. Jiems kalbinė raiška yra esminis dalykas, nes autoriui tenka vesti skaitytoją per nepažįstamą ir platų žinių lauką ir mėginti jį sužavėti. Būtent tokios publikacijos turėtų mums būti svarbiausios.

Ar imsimės ir kaip imsimės rūpintis mokslo kalba, priklauso ir nuo to, kaip apskritai mes suvokiame mokslinę veiklą. Pernelyg dažnai pamirštame, kad mokslas – tai ne tik kasdien vis naujų hipotezių kėlimas, duomenų rinkimas ir teorijų atmetimas. Mokslas – tai pasakojimas, sukurtas žmonių, kurie leidosi į kelionę suprasti ir tobulinti pasaulio. Todėl Darvino, Galilėjaus ir Einšteino veikalai mus žavi ligi šiol. Tik, jeigu išmoksime pasakoti mokslą, nacionalinės mokslo kalbos turės ateitį.
 

Dr. Stefanas Kleinas (g. 1965 m. Miunchene) – fizikas, filosofas, vienas žymiausių šiuolaikinės mokslinės publicistikos autorių Vokietijoje. Tarptautiniu mastu mokslininką publicistą išgarsino 2002 m. pasirodžiusi jo knyga „Laimės formulė“, kuri yra išleista ir lietuvių kalba. Stefano Kleino mokslinės publicistikos darbai susilaukė daugybės apdovanojimų ir yra išversti į 25 pasaulio kalbas.