Mokslo kalba
Kur baigiasi nacionalinė ir prasideda anglų kalba

Jei mokslas bendrautų viena kalba, – tarkime, anglų, – būtų lengviau, vadinasi, padidėtų šios veiklos efektyvumas, o tai šiuo metu ypač svarbu. Koks yra nacionalinių kalbų vaidmuo kuriant, populiarinant mokslą bei dėstant, buvo diskutuojama Vilniaus universitete, renginyje „Mokslo kalba ir daugiakalbystė“. Diskusiją inicijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vokiečių filologijos katedra ir Goetheʼs institutas Lietuvoje. Šis renginys užbaigė Vilniaus universitete 2014 m. rugsėjo 24–26 d. vykusią tarptautinę mokslinę konferenciją „Mokslo kalba: germanistinės įžvalgos“.

Išskirtinio vaidmens nereikia

Daugelį metų vokiečių ir kitų kalbų vartojimą mokslo srityje ir universitete tyrinėjęs prof. habil. dr. Jürgenas Schiewe, Greifsvaldo Ernsto Moritzo Arndto universiteto Vokiečių kalbotyros katedros vedėjas, pradėjo diskusiją svarstymu, ar vokiečių kalbai praradus tarptautinės mokslo kalbos statusą, kai mokslo komunikacijos kalba tapo anglų, bus kuriami nauji vokiški terminai, ar liks mokslo stiliaus vokiečių kalba. Profesorius pabrėžė, kad šiuo metu svarbus uždavinys yra išsaugoti vokiečių mokslo kalbą, tačiau tai nereiškia, kad ją reikia išskirti iš kitų kalbų. Jo manymu, būtina puoselėti visas nacionalines mokslo kalbas, nes pažinimui ir mokymuisi labai svarbus gimtosios kalbos vaidmuo.

Vokiečių mokslo kalbos klausimą Vokietijoje mokslininkai, visuomeninių organizacijų bei valstybės institucijų atstovai aptarė jau ne kartą. Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) 2010 m. yra paskelbusi memorandumą, skirtą vokiečių mokslo kalbos svarbos stiprinimui. 2011 m. Goetheʼs instituto, Vokietijos akademinių mainų tarnybos ir Vokiečių kalbos instituto organizuotoje konferencijoje buvo svarstyta vokiečių mokslo kalbos vieta ir svarba šiuolaikiniame mokslo gyvenime. Tų pačių metų Vokietijos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos rezoliucijoje teikiama siūlymų, kaip sustiprinti vokiečių mokslo kalbos vartojimą. Jūratė Palionytė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko pavaduotoja, pristatydama lietuvių mokslo kalbos situaciją Lietuvoje, pasidžiaugė, kad šiuo metu aukštosiose mokyklose daug studijų programų vykdoma lietuvių kalba, lietuviškai rašoma daug disertacijų. Tačiau ji išreiškė ir susirūpinimą, kad laikui bėgant mus gali ištikti Skandinavijos (pavyzdžiui, Švedijos) ar panašus kitų šalių likimas, kai mokslo srityje vartojama beveik tik anglų kalba, ir pasiūlė mokytis iš kitų šalių klaidų, jei apskritai tai įmanoma. J. Palionytė atkreipė dėmesį į valstybės politikos svarbą šiuo klausimu, nes mažos šalies mokslo kalbos kūrimo rinka ar fondai neskatins. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė kaip teigiamą žingsnį įvertino lietuvių terminijos tvarkybą, kuriai skiriama daug dėmesio, ir Lietuvos Respublikos terminų banko kūrimą: jis kaupiamas remiantis dalykiniais žodynais, mokslo darbais ir specialistų publikacijomis. Ji ypač atkreipė dėmesį į tai, kad terminus kuria ne kalbininkai, o atitinkamų sričių specialistai, kalbininkų vaidmuo – rūpintis terminų taisyklingumu.

Kita problema, J. Palionytės nuomone, yra ta, kad terminų tvarkyba iki šiol užsiima vyresnė mokslininkų karta, o jaunimas renkasi anglų kalbą ir nelabai rūpinasi ir domisi naujų terminų, atspindinčių mokslo pažangą, kūrimu.

Disertacijų gynimas – anglų kalba

Kaip dar vieną mokslo kalbos politikos klausimą J. Palionytė nurodė specialybės kalbos dėstymą, kuriam Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra parengusi specialybės kalbos dėstymo programą. Tačiau ji atkreipė dėmesį į tai, kad į aukštąsias mokyklas ateina studijuoti vis menkiau raštingi absolventai, tad dėstyti tenka bendruosius dalykus, o ne specialybės kalbą. Šis klausimas, jos manymu, bus dar aštresnis trumpėjant studijoms.

Latvijos universiteto ir Ventspilio aukštosios mokyklos profesorė dr. Dzintra Lele-Rozentāle paminėjo, kad Latvijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, daug dėmesio skiriama kalbos politikai: Latvijoje veikia Latvijos valstybinės kalbos centras, Latvių kalbos agentūra ir Latvių kalbos ekspertų komisija. Ji pabrėžė, kad mokslo kalbai Latvijoje skiriama daug dėmesio, pavyzdžiui, neseniai latvių kalba išleista knyga apie tai, kaip kurti mokslinį tekstą. Latvijos švietimo ir mokslo ministerija yra priėmusi nutarimą aukštosioms mokykloms leisti studijų programas Europos Sąjungos šalių kalbomis. Latvijos atstovė teigė, kad mokslo srityje latvių kalba greta kitų kalbų ypač plėtojama humanitariniuose moksluose, o moksliniai straipsniai Latvijoje iš esmės publikuojami penkiomis kalbomis (latvių, anglų, vokiečių, lietuvių ir rusų), straipsnio santrauką pateikiant ir anglų kalba.

Habil. dr. Vaidotas Kažukauskas, Vilniaus universiteto Puslaidininkių katedros profesorius, diskusijoje atstovavęs gamtos ir tiksliesiems mokslams, pailiustravo kalbų vartojimo situaciją pavyzdžiu iš fizikos studijų. Profesoriaus manymu, sovietiniais laikais Lietuvoje buvo daug gerų fizikos vadovėlių, parašytų rusų kalba, iš kurių anksčiau ir buvo mokomasi, tačiau Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę kalbų vartojimo situacija pasikeitė: kaip maža šalis, negalime parašyti ar išversti į lietuvių kalbą daug gerų visų sričių vadovėlių, o pasiūlius studentams studijuoti iš vadovėlių kitomis kalbomis paaiškėjo, kad rusų kalbos jaunoji karta jau nemoka, o anglų kalbos dar nemoka. Kaip netinkamos kalbos politikos vykdymo pavyzdį profesorius V. Kažukauskas pateikė šiuo metu galiojančią daktaro disertacijų gynimo tvarką, kuri nustato, kad daktaro disertacijos turi būti rašomos valstybine lietuvių kalba, tačiau reikalaujama, kad disertacijos gynimo komitete dalyvautų mokslininkų iš užsienio. Profesorius pripažino, kad paprastai tokiu atveju gynimas vyksta anglų kalba, nors posėdyje dalyvauja tik vienas ar du užsieniečiai.

Nors atlikti tyrimai ir rodo, jog studijuojant negimtąja kalba pažangumas krenta 10 procentų, fizikos profesoriaus manymu, iš tiesų anglų kalba yra pagrindinė pasaulio mokslo kalba ir ji reikalinga norint patekti į mokslo rinką. Jis teigia, jog kuo greičiau studentai išmoks anglų kalbą, tuo greičiau jie taps konkurencingi užsienyje, todėl aukštosios mokyklos Lietuvoje turi siūlyti studijų programas ir anglų kalba, jei universitetai nori tapti konkurencingi, kaip tai jau daro, pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Germanistikos profesorius J. Schiewe, pratęsdamas diskusiją, išreiškė nuomonę, kad mažos valstybės mokslo srityje neišsivers be dvikalbystės, bet atkreipė dėmesį į nacionalinės kalbos svarbą mokslo raidai. Pasiremdamas savo atliktais tyrimais jis teigė, kad vokiečių kalba, XVIII a. tapusi tarptautine mokslo kalba, tapo ir kultūros kalba. Švietimo epochoje nacionalinės kalbos po truputį išstūmė lotynų kalbą iš mokslo srities, mokslas ir žinios tapo prieinami platesniems visuomenės sluoksniams ir tai nepaprastai paskatino mokslo pažangą. Profesorius dar kartą pabrėžė gimtosios kalbos svarbą ir pažinimo procesui. Jo manymu, pagrindinės žinios turi būti įgyjamos gimtąja kalba, nepriklausomai nuo to, kuria kalba vėliau bus toliau gilinamasi į mokslą. Profesorius J. Schiewe pateikė pavyzdį apie kolegę vokietę biologę, kuri, būdama vokietė ir gyvendama Vokietijoje, kuria mokslinius tekstus anglų kalba. Bet ji dėsto vokiečių kalba ir, jeigu to reikia mokymui, išverčia savo straipsnius į vokiečių kalbą Profesorius J. Schiewe pateikė pavyzdį apie kolegę vokietę biologę, kuri, būdama vokietė ir gyvendama Vokietijoje, kuria mokslinius tekstus anglų kalba. Bet ji dėsto vokiečių kalba ir, jeigu to reikia mokymui, išverčia savo straipsnius į vokiečių kalbą, nes gimtoji kalba labai svarbi pažinimui.

Diskusiją dalyviai baigė apibendrinamosiomis įžvalgomis. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė J. Palionytė pabrėžė nacionalinės kalbos svarbą, pateikdama hipotetinį pastebėjimą, kad šiandieninę pasaulio mokslo anglų kalbą gali ateityje pakeisti, pavyzdžiui, kinų kalba. Kolegė iš Latvijos D. Lele-Rozentāle atkreipė dėmesį, kad mokslas – kūrybinis procesas, o kūrybiškumui reikalingas subtilus kalbos pajautimas, tad čia gimtoji kalba labai svarbi. Fizikos profesoriaus V. Kažukausko manymu, tiksliesiems mokslams labai svarbu kuo sparčiau ir paprasčiau perduoti informaciją. Patogiausia tai daryti anglų kalba, nes ji tiksli, trumpa ir daugeliui suprantama. Be to, profesorius išsakė nuomonę, kad dalykinė komunikacija paprastai suprantama tik specialistams, o šiuolaikinis mokslininkas yra labai siauros srities specialistas, tad specialistų diskusijos eilinis klausytojas nesupras, net jei ta diskusija ir vyks gimtąja, pavyzdžiui, lietuvių, o ne anglų kalba. Prof. V. Kažukauskas pabrėžė, kad švietimą ir lavinimą šiuolaikiniame pasaulyje lemia ekonominiai aspektai, žinios turi turėti komercinę naudą, svarbu, ar jas galima pelningai panaudoti. Žiūrint ekonomiškai, komunikacija anglų kalba yra pigesnė ir spartesnė.

Visuomenės labui

Vokiečių mokslo kalbos tyrinėtojas profesorius J. Schiewe išreiškė mintį, kad mokslo komunikacijai pakanka ir vienos kalbos, tačiau būtinai reikalinga gimtoji mokslo populiarinimo kalba. Ja turi kalbėti ir mokslininkai, ir mokslo žurnalistai. Prof. J. Schiewe iš dalies pritarė prof. V. Kažukauskui, sakiusiam, kad švietimą ir lavinimą šiuolaikiniame pasaulyje lemia ekonominiai veiksniai, tačiau greta viso to negalima pamiršti ir platesnės, ne vien komerciniu žinių panaudojimu grįstos švietimo, o ypač universiteto funkcijos: ugdyti mąstančią bei išsilavinusią asmenybę ir tarnauti visuomenės labui. Šiame procese gimtajai kalbai moksle tenka didžiulė reikšmė.