Interviu su Dr. Daiva Vaišnienė Valstybinės kalbos ir tarptautinio bendravimo kalbos nereikia priešinti

Dr. Daiva Vaišnienė
Dr. Daiva Vaišnienė | © D. Vaišnienė

Kiekvienos kalbos išteklių visiškai pakanka tam, kad ji būtų vartojama visose mokslo srityse, o jei kokių nors terminų ar sąvokų nėra, tai tik todėl, kad jie dar nesukurti. Tuo įsitikinusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Dr. Daiva Vaišnienė.

Ar manote, kad lietuvių kalbos žodyno ir terminologijos pakanka komunikacijai visose mokslo srityse užtikrinti?

Manau, kad bet kuri šiuolaikinė, prižiūrima ir nuolat kuriama kalba yra pakankama, kad ja būtų bendraujama visose gyvenimo srityse. Jei nepakanka terminų ar žodžių, juos visada galima sukurti. Taip pat lietuvių kalbos sistemai gali būti pritaikomi tarptautiniai, anglų ar kitos kalbos, kuria plėtojamos naujos mokslo sritys, terminai. Todėl klysta tie, kurie sako, kad lietuvių kalboje nėra žodžių, pavadinančių vieną ar kitą reiškinį, daiktą – tiesiog jei iki šiol nebuvo tų reiškinių ar daiktų, tokių žodžių iki tol niekam neprireikė.

Atsakomybė už kalbos kūrimą

Kokias mokslo kalbos vartojimo tendencijas pastebite Lietuvoje, kokius didžiausius priekaištus turėtumėte mokslininkams?

Turėtume suvokti, kad būtent mokslo, taip pat ir verslo, politikos ar kultūros, elitas kuria kalbą, ne vien tik kalbininkai. Kiekvienas yra atsakingas už savo sritį – kaip joje dirbantys mokslininkai bendraus ir, kita vertus, kaip tie mokslininkai bendraus su visuomene. Šiais laikais, kai mokslas ir mūsų buitis yra taip suartėję, jau nebegalima sakyti, kad mokslo kalba yra visiškai atskira ir izoliuota kalbos vartojimo sritis. Mokslas taip persmelkęs šiuolaikinės žinių visuomenės gyvenimą, kad apie mokslą ir naujausius mokslo laimėjimus, pavyzdžiui išmaniųjų technologijų srityje, kalbame ne tik mokslo konferencijose ar forumuose, bet ir prie vakarienės stalo. Tačiau kartais sakoma „na, jūs čia kalbėkite lietuviškai, o mes kursime mokslą globalia anglų kalba“ – ypač tose mokslo srityse, kurios Lietuvoje yra tik pradedamos plėtoti. Bet ateis tokia diena, kai tai jau bus nebe nauja, o įsitvirtinusi ir mūsų gyvenimą veikianti mokslo sritis, štai tada susizgribsime, kad negalime apie ją suprantamai kalbėti, nes neturime terminų.

Tinkamas santykis tarp kalbų

Tad ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti?

Manau, kad labai svarbu siekti tinkamo kalbų santykio. Valstybinė kalba neturėtų būti pateikiama kaip tarptautinio bendravimo kalbos priešybė, atmetanti anglų ar kurios kitos kalbos mokymąsi. Žinoma, mokslas yra tarptautinis ir be kalbos, kurią suprastų visi toje srityje dirbantys mokslininkai, kurioje šalyje jie begyventų ir bedirbtų, nebeišsiversime. Tačiau tai reiškia, kad turime skatinti vertimą, mokslo populiarinimą ir rezultatų pateikimą nacionalinėmis kalbomis. Ko gero, dabar labiau nei kada anksčiau kyla grėsmių, kad nacionalinės kalbos taps buitinėmis kalbomis.

Lietuvių - kaip mokslo kalba

Tačiau netgi vokiečių kalba, turinti gilias mokslo kalbos tradicijas, dažnai užleidžia pozicijas anglų kalbos dominavimui. Tai kaip gi atsilaikyti lietuvių kalbai prieš anglų kalbos invaziją?

Peržvelgiau 2011 m. Vokietijos rektorių konferencijos rezoliuciją, kur teikiama įvairių siūlymų, kaip sustiprinti vokiečių kalbos įtaką moksle ir studijose. Manau, kad ir mūsų universitetams būtų pats laikas apsvarstyti šį klausimą. Pirmiausia būtinas akademinės bendruomenės telkimas ir atsakingumas, suvokiant, kad už lietuvių kalbos ateitį kaip šios valstybės piliečiai atsako ir medikai, ir fizikai, ir matematikai, ir informatikai ar kitų sričių specialistai. Labai džiaugiuosi, kad mokslininkai, rengiantys savos srities žodynus, skiria šiam darbui daug laiko ir pastangų. Labai skatiname ir kviečiame jaunus tik pradedamų plėtoti mokslo sričių atstovus įsitraukti ir tęsti šį darbą. Reikia naujų žmonių ir šiuolaikinio požiūrio, kad išlaikytume lietuvių kaip mokslo kalbos pozicijas. Tai nėra lengva užduotis, susijusi su tapatybės ir savivokos dalykais.

Humanitariniuose moksluose kalbos vaidmuo yra daug svarbesnis nei tiksliuosiuose, kur didelę reikšmę turi formulės, skaičiai ir pan. Galbūt galima būtų didesnius kalbinius reikalavimus kelti humanitarinėms disciplinoms, o į tiksliąsias žvelgti kiek atlaidžiau?

Manau, kad lietuvių kalba turėtų būti vartojama visose mokslo srityse. Visų mokslo sričių terminai yra mums reikalingi, kad nebūtų baltų dėmių mūsų žinių žemėlapyje. Dabar net ir lituanistai nebūtinai rašo lietuviškai. Rašoma įvairiomis kalbomis ir to nesustabdysime. Ką galėtume pasiūlyti, tai vertinant mokslo darbus, ypač atestuojant mokslininkus, atsižvelgti į tai, kiek jie savo mokslo laimėjimais dalijasi su visuomene, t. y. kiek jie savo mokslą populiarina lietuvių kalba. Kitas mūsų siūlymas – publikacijos užsienio kalba turi turėti išsamias lietuviškas santraukas, nes ir jose vartojama terminija.

Labai ačiū Jums už įdomų pokalbį ir pabaigoje dar norėčiau paprašyti Jūsų suformuluoti palinkėjimus jaunam mokslininkui. Kaip jam rasti tą pusiausvyrą, neapsunkinant savo bendravimo su kolegomis iš užsienio ir tuo pačių puoselėjant lietuvių kaip mokslo kalbą?

Jaunam mokslininkui aš linkėčiau prisiminti istoriją. Tarptautinės mokslo kalbos keitėsi – viduramžiais buvo lotynų kalba, 19 a. įprastesnė vokiečių kalba, dabar anglų kalba, o po 50 metų, kas žino, galbūt kinų kalba arba indų kalba. Jaunieji mokslininkai turėtų apsispręsti, kur šioje dėlionėje yra lietuvių kalbos vieta. Tikiuosi, nenorėtume būti tie, kurie liovėsi kurti ir vartoti savo gimtąją kalbą.