Istorijos mokslas Lietuvių mokslo kalbos aukso amžius

Prof. Rimvydas Petrauskas
Prof. Rimvydas Petrauskas | © R. Petrauskas

Daugelyje disciplinų nacionalinės mokslo kalbos skursta ir yra vis labiau išstumiamos anglų kalbos. Tačiau lietuvių istorijos mokslo kalba išgyvena aukso amžių, teigia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas.

Kaip apibūdintumėte lietuvių mokslinės kalbos situaciją istorijos srityje?

Kiekviena tauta turi puoselėti savo akademinę kalbą. Tai yra ne tik tam tikras išsivystymo standartas, bet kartu platesnis dalykas - akademinės kalbos plėtotė ilgainiui įvairiais kanalais veikia, turtina, keičia kasdieninę kalbą. Manau, kad šiuo metu lietuvių kalba, bent jau humanitarinių mokslų srityje, išgyvena aukso amžių. Dar niekad nebuvo tokios tyrimų lietuvių kalba gausos ir įvairovės. Prie to reikia pridurti vertimus iš užsienio kalbų (tiek šaltinių, tiek šiuolaikinių užsienio mokslininkų veikalų) – visa tai neabejotinai smarkiai pastūmėjo lietuvių akademinę kalbą.

Istorijos žodyno plėtojimas

Kaip išplėtotas lietuviškas istorijos kalbos žodynas?

Istorijos žodynas per pastaruosius kelis dešimtmečius tapo daug turtingesnis. Tai yra tiesioginė naujų tyrimų įvairovės pasekmė. Lietuvių istorikai, ypač tyrinėjantys senesnius laikus, kai šaltinių lietuvių kalba dar nebuvo, yra priversti kurti naujus žodžius, terminus. Labiausia šiuo metu trūksta gero ir išsamaus istorinių terminų žodyno – istorikų bendruomenė turėtų susitelkti tokiam darbui. Svarbu, kad tyrinėtojai sutartų dėl tinkamų atskirų terminų, o vėliau tai jau pasklistų visuomenėje. Neblogas tokio vartojimo pavyzdys yra istorikų įtvirtintas Lenkijos ir Lietuvos valstybės pavadinimas „Respublika“, beveik visiškai išstūmusi anksčiau vartotą ir svetimai skambančią „Žečpospolitą“.

Vokiečių kalbos reikšmė istorijos mokslui

Kokia užsienio kalba darė ir tebedaro didžiausią įtaką istorijos mokslui Lietuvoje?

Neperdėtume pasakę, kad lietuvių istoriografija gimė vokiečių kalba. Pirmoji istorijos mokslo disertacija 1905 metais buvo parašyta Šveicarijos Freiburge vokiečių kalba. Ta pati tendencija išliko ir tarpukariu – beveik visi inovatyvūs lietuvių istorikai apsigynė savo disertacijas arba ilgėlesnį laiką studijavo Vokietijoje, Šveicarijoje ar Austrijoje. Įdomu, kad ir sovietiniu laikotarpiu ši tendencija išliko. Todėl nenuostabu, kad visi trys istorijos fakulteto dekanai per pirmuosius du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius kalbėjo vokiškai. Kituose humanitariniuose moksluose (ypač filologiniuose) situacija ne ką tesiskyrė. Tačiau manau, kad ketvirtasis dekanas nebūtinai galės pasigirti šios kalbos žiniomis.

Anglų kalba – komunikacijai

Ar istorijoje taip pat pastebima anglų kalbos invazija, kaip daugelyje kitų mokslo sričių?

Anglų kalbos įtaka daugiausia pastebima komunikacinėje sferoje - konferencijose, projektų pristatymuose, o taip pat mokslo administracijos srityje – tai, pavyzdžiui, užsienio ekspertų atliekami vertinimai ir pan. Žinoma, kasmet daugėja ir mokslinių straipsnių anglų kalba. Vis dėlto lietuvių istorijos specifika yra ta, kad dėl tematikos bendrumo daugiausia tenka skaityti lenkų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, baltarusių autorių knygas, kurie ir toliau daugiausia publikuoja savo kalbomis. Beje, vis daugiau užsienio mokslininkų dėl tos pačios priežasties mokosi lietuvių kalbos. Šiuo metu, pavyzdžiui, neįmanoma adekvačiai vykdyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimų, nenaudojant lietuviškos istoriografijos. Šia prasme ši tyrimų sritis yra tikrai tarptautinė ir daugiakalbė, iš tyrinėtojų reikalaujanti plačių kalbinių kompetencijų (prisideda ir senosios kalbos).

Kaip manote, kiek svarbu yra mokslininkui gebėti apibūdinti tam tikrus reiškinius savo gimtąja kalba? Galbūt šiandieniniame globaliame pasaulyje tai tampa vis mažiau svarbu?

Viena iš svarbiausių mokslininkų užduočių yra rezultatų sklaida platesnėje visuomenėje. Suprantama, kad visa tai (raštu ar žodžiu) vyksta lietuvių kalba. Visos humanitarinės disciplinos tam tikra prasme yra „filologinės“, kadangi kalbos žinios daro labai didelę įtaką tyrimų ir jų publikavimo kokybei. Ir tai, mano nuomone, yra gerai. Neįmanoma visko patogiai ir suprantamai perteikti anglų kalba. Labai dažnai čia pritrūkstama ne tik specifinių sąvokų, bet ir kalbos tradicijos. Kita vertus, istorija, kaip bet koks kitas mokslas yra tarptautinis. Todėl tarptautiniuose konferencijose ar forumuose tenka kalbėti (ar rašyti) kitomis kalbomis ir ne vien tik anglų. Labai svarbu, kad lietuvių mokslininkų rezultatai būtų žinomi ir užsienyje, todėl publikavimas užsienio kalbomis yra svarbi akademinė aktualija.
 

Prof. Rimvydas Petrauskas yra Lietuvos istorikas, Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto viceprezidentas. 1997 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir nuo to laiko jame dirba. 2012 m. buvo paskirtas fakulteto dekanu. Stažavosi Berlyno ir Greifsvaldo universitetuose, taip pat Herderio institute Marburge.