Pokalbis su menininkų duetu „Distruktur“ „Jūra kiekvieną dieną atrodo kitaip“

„In the Traveler's Heart“ by Distruktur, 2013
„In the Traveler's Heart“ by Distruktur, 2013 | © Distruktur

Menininkų duetas „Distruktur“, kurį sudaro Melissa Dullius ir Gustavo Jahnas, aktyviai dirba visose kino srityse: rašo scenarijus, prodiusuoja, režisuoja, imasi operatoriaus darbo ir vaidina. Savo filmams jie naudoja 16 mm kino juostą, patys rūpinasi tolesniu jos apdorojimu ir kopijų darymu. Šių dviejų menininkų kūryba apima kiną ir vaizduojamuosius menus, fantaziją ir tikrovę, fotografiją ir judančius vaizdus. Dueto „Distruktur“ filmai buvo rodomi Berlyno kino festivalyje „Berlinale“, Turino tarptautiniame filmų festivalyje, Niujorko muziejuje „New Museum“ ir Rio de Žaneiro kultūros centre „Caixa Cultural“. Keturi jų filmai įtraukti į Niujorko kino kūrėjų kooperatyvo (Filmmaker‘s Coop) katalogą, o 2012 m. gegužę duetas sėkmingai dalyvavo „Performa Paço“ savaitės renginiuose, kurie vyko San Paulo menų rūmuose „Paço das Artes“.

2013 m. sausio – vasario mėn., remiant Goethe’s institutui, menininkai gyveno Nidos meno kolonijoje Kuršių nerijoje. Ten jie sukūrė filmą, kuris taps parodos „Ritualinis kambarys“, vyksiančios 2013 m. balandį Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, dalimi.

Kaip susidomėjote Nida?

Melissa Dullius: Atvažiuoti į Nidą mus kartu su kitais menininkais pakvietė ŠMC, kad galėtume susipažinti vieni su kitais prieš pavasarį planuojamą surengti grupinę parodą.

Gustavo Jahn: Savo paskutinius filmus kūrėme didmiesčiuose. Todėl statyti filmą tokioje vietovėje kaip Nida mums buvo visiškai nauja, čia kitos spalvos, ir apskritai, mes čia domėjomės gamta.

Kokį filmą konkrečiai kūrėte ir koks buvo jūsų darbo stilius?

G. J. : Dar spalį turėjome kelias idėjas, kurios galiausiai virto mūsų darbo kvintesencija. Viena jų – „dvilypumo“ koncepcija. Anuomet nusprendėme akcentuoti skirtumą tarp vieno ir dviejų. Jau tada žinojome, kad neturėsime komandos ir dirbsime vieni – tik Melissa ir aš. Koncepcija visai tiko – dirbti su dviem personažais ir vis dėlto sukurti vieną visumą. Atvažiavę čia sausio mėnesį, ėmėme toliau plėtoti savo idėją – daug vaikščiojome ir ieškojome reikiamų vietų. Po to parašėme scenarijų, pasiuvome kostiumus, paruošėme rekvizitą filmui ir galiausiai pradėjome filmuoti. Viską, išskyrus medžius ir sniegą, pagaminome ir išdėliojome patys.

Ar tai įprastinis jūsų darbo stilius – dirbti savarankiškai ir vieniems, t. y. viską daryti patiems?

G. J.: Nepavadinčiau to „dirbti vieniems“. Viskas priklauso nuo projekto, kartais mes dirbame ir su grupe žmonių. Bet pamatinė idėja „pasidaryk pats“ yra labai svarbi. Pavyzdžiui, Nidoje mes įsirengėme laboratorijoje, nufilmavome visą medžiagą 16 mm juosta ir ją išryškinome. Mūsų neapleidžia jausmas, kad esame bent kartą prie visko prisilietę.

M. D.: Tai tikrai rankų darbas. Mums jau ne kartą buvo sakyta, kad mūsų darbo stilius labai primityvus, bet apskritai paėmus, viskas vyksta kaip įprasta, tik daroma rankomis, o ne naudojant techniką. Be abejonės, tai atsispindi ir estetikoje.

M. D.: Be jokios abejonės.

Kokia ŠMC vyksiančios grupinės parodos tema ir kaip į ją įsikomponuos jūsų filmas?

G. J.: Parodos koncepcija nuo pat pradžių labai stipriai veikė filmą, pavyzdžiui, tema „Ritualai“. Be to, su kitais menininkais mes diskutavome apie vaizdinę kalbą ir planavome dirbti pirmiausia su vaizdais. Konkretus pavyzdys: mūsų filme nėra dialogų, yra tik daina – taigi žodžiai nuskamba tik muzikoje.

Nidos atmosfera tradiciškai garsėja tuo, kad traukia menininkus lyg magnetas. Ar pajutote šią trauką?

M. D.: Išvydau daug nematytų gamtovaizdžių ir išgyvenau daugybę būsenų, kurių iki tol nebuvau patyrusi. Pavyzdžiui, užšalusios marios arba tai, kad jūra kiekvieną dieną atrodo kitaip. Nidos atmosferą pirmiausia lemia didžiulė ramybė.

G. J.: Filmas yra dviejų dalių: pirmoji – realistinė, o antroji – abstrakti. Taip yra todėl, kad būtent šias dvi būsenas aš išgyvenau Nidoje: iš vienos pusės – gamta, kuri didesnė už mus ir kurios mes negalime kontroliuoti, o iš kitos pusės – nuolatinis įspūdis, kad beveik niekas nevyksta. Todėl daugiau dirba protas, mano sapnai buvo kur kas turiningesni nei įprastai.
 

Keliautojo širdyje
Filmas „Keliautojo širdyje“ | © Distruktur

ažnai manoma, kad gyvenimui Nidoje būdinga ramybė ir atsiskyrimas ir yra tokio didžiulio įkvėpimo šaltinis. Ar judu patyrėte tai? O gal po kelių savaičių jums pasidarė nuodobu?

M. D.: Nuobodu nebuvo, nes turėjome gana daug reikalų. Nuo tam tikro momento mes susiskirstėme pamainomis: filmavimas, laboratorija ir šiek tiek miego. Ramybė, žinoma, niekur nebuvo dingusi, bet mes daug nuveikėme.

Kaip atrodo įprastinė darbo diena Nidoje?

G. J.: Dažnai atrodė taip: mes truputį pasimankštindavome, po to eidavome į lauką, po pietų ir vakarais skaitydavome, kitaip tariant, studijuodavome. Turėjome atsivežę keletą knygų, šiek tiek susijusių su mūsų temomis.

M. D.: Vėliau šiuos užsiėmimus pakeitė rašymas, meistravimas ir kostiumų siuvimas.

Kaip atrodo kostiumai?

G. J.: Juos sukurti įkvėpė įvairūs dalykai, pavyzdžiui, gaučai. Apskritai šiam filmui mus įkvėpė Pietų idėja. Norėjome dirbti su veikėjais, kurie simbolizuotų neapibrėžtus praeities laikus. Gaučai čia suvaidino svarbų vaidmenį, tai Pietų Amerikos kaubojai. Jie išsiskiria savo skrybėle ir ponču. Ant pončų mes pritvirtinome keletą simbolių, susijusių su magija.

Kaip dalijatės darbus? Ar judviem dažnai tenka daryti kompromisus, o gal pirminė idėja ir taip visada pirmojoje vietoje?

M. D.: Laikui bėgant mūsų bendradarbiavimas tapo labai organiškas.

G. J. Mes paprastai išklausome vienas kito idėjas. Visus darbus, kurie tenka kino komandai, mes atliekame kartu ir nuolat keičiamės vietomis.

M. D.: Mes iš tikrųjų bandome išvengti specializacijos. Tai būtų nuobodu. Tuomet vienas visada galėtų primesti savo nuomonę kitam kokioje nors srityje.

G. J.: Kai stoviu priešais kamerą, Melissa turi būti ir operatorė, ir režisierė, ir dar kas nors. O kartą man teko jai priminti, kad ji turi elgtis kaip aktorė, o ne kaip režisierė, kitaip būtų pernelyg sudėtinga. Tam reikia pasitikėjimo, o pasitikėti vienas kitu galima išmokti. Mes daug ko išmokome, nes mums teko pasikliauti tik savo jėgomis.
 

Gustavo Jahn (gim. 1980 m. Florianopolyje) ir Melissa Dullius (gim. 1981 m. Porto Alegrėje) – menininkai ir filmų kūrėjai. Nuo 2007 m. jie gyvena ir kuria Berlyne, susibūrę į duetą „Distruktur“.