Andreasas Dresenas „Tai, kas gyvenime svarbiausia“

Andreas Dresen
Andreas Dresen | Nuotr.: Klaus Dieter Fahlbusch © Pandora Film

Sukūręs kino filmą „Sustojimas pusiaukelėje“ („Halt auf freier Strecke“) režisierius Andreasas Dresenas pristatė žiūrovams jaudinantį kūrinį apie mirtį ir atsisveikinimą. Jis ir vėl sužavėjo visus savo gebėjimu drąsiai imtis skaudžių temų.

Andreaso Dreseno žvilgsnis visada įdėmus. Tačiau jis nėra vienas tų režisierių, kurie savo veikėjus linkę išnarstyti per saugų atstumą. Jis sekioja paskui juos, stengdamasis išsiaiškinti, kas jiems rūpi. Jo stebėjimo maniera visada išsiskiria nuoširdžiu domėjimusi ir kone švelniu palankumu. Kartą režisierius yra pasakęs: „Veikėjai nebūtinai turi patikti. Tačiau reikia sugebėti juos bent truputį suprasti.“

Kasdienis gyvenimas ir jo istorijos

Vokietijoje nėra kito režisieriaus, kuris būtų taip atsidavęs kasdieniam gyvenimui ir jo istorijoms, kaip Andreasas Dresenas. Niekam kitam nepavyktų taip prikaustyti publikos dėmesio. Dienraščiui Hamburger Abendblatt režisierius tvirtino, kad kinas jam reiškia „vietą, skirtą būties temoms ir viskam, kas gyvenime svarbiausia“. O kadangi šių temų jis visada imasi itin energingai, dienraštis Neue Züricher Zeitung vadina jį „vienu svarbiausių jaunųjų Vokietijos kino kūrėjų“.

Kuriant filmą Sustojimas pusiaukelėje neturėta scenarijaus – tai dažnas atvejis A. Dreseno darbe. Po kruopščių paieškų temą išplėtojo mėgėjai ir profesionalūs aktoriai, drauge improvizavę prieš kameras. Filme pasakojama apie vyrą, kuris išgirsta iš gydytojo mirtiną diagnozę. Jo artimieji praleidžia kartu su juo paskutinį gyvenimo etapą, išgyvendami visus jo niuansus. Kai Kanuose vyko filmo premjera, A. Dresenas buvo „beveik apkurtęs iš jaudulio“. Po to jam palengvėjo – prie jo vis prieidavo žmonės ir verkdami jį apkabindavo. Kritikai buvo giliai sujaudinti. „Įtaigi aktorių vaidyba tiesiog nepakeliama“, – rašė dienraštis Neue Züricher Zeitung. Savaitraščiui Der Spiegel didžiausią įspūdį paliko „nedidelės ramios filmo scenos“, filmo, kuriame nėra „šoko ir skandalingų momentų“, o laikraštis Stuttgarter Zeitung šį filmą pavadino drąsiausia ir galbūt geriausia metų juosta.

Tikslumas ir improvizacija

1963 m. Gėroje gimęs režisierius jau ištisą dešimtmetį sugeba užburti publiką derindamas tikslumą su improvizacija. Baigęs režisūros studijas Konrado Wolfo aukštojoje kino ir televizijos mokykloje (Hochschule für Film und Fernsehen Konrad Wolf), teatro režisieriaus Adolfo Dreseno ir aktorės Barbaros Bachmann sūnus dirbo televizijoje. Tačiau pasirodžius filmui Nakties siluetai („Nachtgestalten“, 1999), kuriame pasakojama šešių po naktinį Berlyną klaidžiojančių žmonių istorija su nežymiai susipynusiomis siužeto linijomis, režisierius pirmiausia įsitvirtino didžiajame ekrane.

Pasirinktos temos ir ypatinga perspektyva, iš kurios A. Dresenas stebi kasdienybę, – būtent tai žavi žiūrovus, kurie lengvai įsijaučia į jo istorijas. Po to, kai buvo sukurtas filmas Nakties siluetai, pasakojantis apie benamių porą Haną ir Viktorą, apie heroiną vartojančią prostitutę Patę ir jos klientą iš kaimo, taip pat apie verslininką Peškę, oro uoste susiduriantį su jaunu pabėgėliu iš Angolos, žiūrovai su didžiausiu malonumu seka paskui režisierių, o šis juos veda, pavyzdžiui, į Frankfurtą prie Oderio, kurį labai paveikė Vokietijos susivienijimas: čia dvi sutuoktinių poras dėl partnerių neištikimybės ištinka krizė, sukelianti visišką sumaištį jų įprastiniame gyvenime (Kavinė „Halbe Treppe“, 2002); arba į Berlyną, kur dviem draugėms tenka kovoti su meile, draugyste, solidarumu, nedarbu ir vienatve (Vasara Berlyne, vok. „Sommer vorm Balkon“, 2004).

„Filmas kuriamas tam, kad galėtum kažką atrasti.“

Intensyvi vaidyba ir įtaigūs aktoriai dažnai sulaukia daug pagyrų. Andreasas Dresenas kiekvieną kartą apstulbina visus pasirinktomis temomis. Dar 1991 m. sukurtame filme Tyli šalis („Stilles Land“) jis atkreipė dėmesį į politikos ir asmeninio gyvenimo sąveiką, Berlyno sienos griūties pasekmes atskleisdamas iš VDR provincijos teatro aktorių ir jo režisieriaus pozicijų. 2008 m. filme Kaip devintam danguj („Wolke 9“) jis gvildeno meilės ir sekso vyresniame amžiuje temą, ne vieną glumindamas savo atvirumu. „Man įkyrėjo, kad mūsų visuomenė vis labiau sensta, tačiau niekas nenori to vaizduoti. Tarytum pasiekus tam tikrą amžių meilė ir seksas nustoja egzistuoti,“ – pasakojo jis apie filmą naujienų agentūrai „Deutsche Presseagentur“.

Apie senėjimą, apie saviapgaulę ir galiausiai apie meilę kino kūrybai kalbama 2009 m. filme Viskis su degtine („Whisky mit Wodka“). Pagrindinis filmo veikėjas – senstanti kino žvaigždė, vis labiau skęstanti alkoholio liūne. Todėl apsidraudžiant visos jo vaidinamos scenos papildomai filmuojamos ir su jaunesniu aktoriumi. Tai buvo brangiausias iki šiol A. Dreseno darbas – o režisieriaus personažo žodžiai apie tai, kokią žinią turi perteikti filmas, puikiai atskleidžia paties A. Dreseno darbo braižą: „Gali būti, kad jokios žinios net ir nėra. Filmas kuriamas ne todėl, kad tu viską išmanai, jis kuriamas tam, kad galėtum kažką atrasti.“

Nors Andreas Dresenas, būdamas Berlyno-Brandenburgo menų akademijos ir Vokietijos kino akademijos narys, daugiausia dirba kino srityje, retkarčiais jis neatsispiria ir televizijos traukai (2003 m. filmas Herr Wichmann von der CDU, liet. „Ponas Wichmannas iš CDU“, arba 2010 m. Brandenburgo žemės 20-mečiui skirtas projektas 20 Mal Brandenburg), kartais menininkas kuria ir scenai, pavyzdžiui, Leipcigo teatrui Schauspiel Leipzig ar Berlyno teatrui Deutsches Theater. 2006 m. Bazelio operos teatre jis pastatė Don Žuaną.

Režisierius, kuriam ir toliau lieka svetimas išorinis spindesys, toks įprastas kino pramonei, yra pelnęs galybę nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. Lentynoje puikuojasi ne tik Vokietijos nacionalinė kino premija „Sidabrinė Lola“ už filmą Kavinė „Halbe Treppe“ ir už geriausią režisieriaus darbą filme Kaip devintam danguj, bet ir Berlyno kino festivalio „Sidabrinis lokys“ už filmą Kavinė „Halbe Treppe“ bei Kanų tarptautinio kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ pagrindinis prizas už filmą Sustojimas pusiaukelėje ir žiuri prizas „Coup de coeur du Jury“ už filmą Kaip devintam danguj. 2011 m. vykusiame 60-ajame Manheimo-Heidelbergo kino festivalyje Andreasas Dresenas gavo kino meistro apdovanojimą (Master Cinema Award).