Kuršių nerija Lietuvos dailininkų interpretacijos

Adolis Jonas Krištopaitis (1925–2000) „Neringa“. 1972
Adolis Jonas Krištopaitis (1925–2000) „Neringa“. 1972 | © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Kuršių neriją apie 1850 m. atrado ir savo kūriniuose pirmieji įamžino iš Rytprūsių kilę dailininkai, Karaliaučiaus dailės akademijos dėstytojai ir studentai, o XIX a. pabaigoje čia jau gyvavo Nidos menininkų kolonija, į kurią vėliau atvykdavo menininkai ir iš tolimesnių Vokietijos kampelių, ir net kitų Europos šalių.

Lietuvos dailininkai Kuršių neriją ir jos įspūdingą kraštovaizdį atrado gerokai vėliau. Anot šio krašto istoriją tyrinėjančios dr. Nijolės Strakauskaitės, net ir po 1923 m., Klaipėdos kraštui tapus autonomine Lietuvos Respublikos dalimi, Lietuvos visuomenei gan sunkiai sekėsi „atrasti“ Kuršių neriją, mat apie ją buvo mažai žinoma, be to jai buvo nepatrauklus vokiškas šių vasarviečių įvaizdis. Išties, susižavėjimas kraštovaizdžiu, bet drauge ir nejaukumo atsidūrus vokiškoje terpėje jausmas girdėti 1912 m. po Kuršių neriją keliavusio skulptoriaus Petro Rimšos atsiminimuose ir net apie 1931 m. vykusiame publicisto bei fotografo Petro Babicko bei tūlo Kauno inteligento pokalbyje Tad gal ir neverta stebėtis, kad į Kuršių neriją pirmieji atvyko, čia ilgesnį laiką poilsiavo bei kūrė tie menininkai, kurie turėjo tam tikrų sąsajų su Vokietija, mokėjo vokiečių kalbą. Panašu, kad pirmasis iš Lietuvos dailininkų, 1920 m. čia ilgėliau pabuvojo Antanas Žmuidzinavičius. Šis Vokietijoje ne kartą tobulinęsis dailininkas taip susižavėjo unikaliu Kuršių nerijos kraštovaizdžiu, kad joje gan dažnai lankėsi bei kūrė tiek 3-jame, tiek 4-jame dešimtmečiuose. Apie 1923 m. Neringoje lankėsi klaipėdietis dailininkas Adomas Brakas. 1926 m. Kuršių nerijoje vasarojo ir kūrė Miunchene studijavęs Petras Kalpokas bei jo būsimoji antroji žmona, dailininkė ir baleto artistė Olga Dubeneckienė (merg. Schwede), kilusi iš Livonijos vokiečių šeimos.

Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) „Juodkrantės piramidė“. 1937 Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) „Juodkrantės piramidė“. 1937 | © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus 1926 m. Kuršių nerijoje sukurti A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko ir O. Dubeneckienės-Kalpokienės darbai buvo eksponuoti parodose 1926, 1927 bei 1928 m. ir pasitarnavo kaip tam tikra reklama šiai savito grožio vietovei. Turbūt neapsieita ir be tiesioginio pasidalinimo įspūdžiais. Susidomėjimą Kuršių nerija įtakojo ir Lietuvos vyriausybės dėmesys, rodomas šiam 1923 m. atgautam kraštui. Buvo leidžiami įvairūs informaciniai leidiniai, 1935 m. Vytauto Didžiojo muziejuje surengta didelė Mažosios Lietuvos paroda, to meto periodinėje spaudoje buvo publikuojami Kuršių neriją populiarinantys straipsniai bei ypač mėgstamos nuotraukos su jos vaizdais. Tad 3–ojo dešimtmečio pabaigoje ir 4–jame dešimtmetyje Kuršių nerijoje apsilankė jau gerokai daugiau Lietuvos menininkų. Išlikęs muziejuose ar tarpukarinių dailės parodų kataloguose suregistruotas kūrybinis palikimas byloja, kad anuomet greta Vokietijos menininkų Neringoje kūrė: Neemija Arbitblatas, Kajetonas Sklėrius, Vytautas Kairiūkštis, Ignas Piščikas, Jonas Buračas, Gerardas Bagdonavičius, Vladas Eidukevičius, Leonardas Kazokas, Aleksandras Šepetys, Rudolfas Hoppas, Matas Menčinskas, Mečislovas Bulaka, Juozas Bagdonas, Antanas Gudaitis, Rimtas Kalpokas, Telesforas Valius, Česlovas Janušas ir keletas kitų.

Petras Kalpokas (1880–1945) „Etiudas iš Nidos“. 1926 Petras Kalpokas (1880–1945) „Etiudas iš Nidos“. 1926 | © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Po II Pasaulinio karo Lietuvą okupavus Sovietų Rusijai, Kuršių nerija tapo nepasiekiama užsienio menininkams. Sunkiau į ją buvo patekti ir Lietuvos dailininkams, mat Neringa tapo pasienio zona ir į ją galėjai atvykti tik su leidimais. Tačiau dar prieškaryje šį savitą kraštą pamilę dailininkai atrado būdų, kaip šią kliūtį apeiti ir tęsė savo apsilankymus. Panašu, kad vienas pirmųjų po karo į Kuršių neriją atvyko vėlgi A. Žmuidzinavičius. Jau nuo 1946 m. jo kūrinių registre sutinkami darbai su Neringos motyvais. Pamažu į Kuršių neriją ėmė „sugrįžti“ ir kiti prieškaryje čia lankęsi dailininkai: L. Kazokas, R. Kalpokas, M. Bulaka ir kiti. O A. Gudaitis ne tik atvykdavo pats, bet praktiką atlikti Neringoje pasiūlydavo ir savo studentams Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute. Praktikantus ėmė vežti ir kiti dėstytojai bei dailės mokytojai. Taip praktikos atlikimas sovietmečiu tapo puikia priežastimi gauti leidimą ir atvykti į Neringą daliai Lietuvos dailininkų. Vieniems ji tebūdavo mielas epizodas, kiti, kaip kad Adelė Medutytė (nuo 1956), Romualdas Kunca (nuo 1957) ar Rimtas Tarabilda (nuo 1959), tapdavo ištikimais Kuršių nerijos mylėtojais.

Dalis menininkų Kuršių neriją atrado ekskursijų metu. Tokios vienos dienos išvykos dažnai buvo rengiamos ir iš Palangos kūrybos namų. Vėliau jie čia galėdavo atvykti į darboviečių kuriamas poilsiavietes ar poilsiui nuomojamus butus. Keletui Lietuvos menininkų sovietmečiu pavyko įsigyti ir nuosavą vasarnamį Neringoje. 1959 m. dailininkai Eugenija ir Vytautas Jurkūnai tapo 1939 m. dailininko Richardo Birnstengelio Purvynėje pastatyto namo šeimininkais. Rimtui Kalpokui 1964 – 1969 m. Juodkrantėje, buvo pavykę išsirūpinti dirbtuves. Apie 1970 m. Nidoje apsigyveno tautodailininkas ir Neringos etninės tradicijos puoselėtojas Eduardas Jonušas, apie 1976 m. įsikūrė dailininkas Rimantas Didžpetris. Laikui bėgant liberalėjo leidimų sistema, daugėjo butus nuomojančių vietinių gyventojų, taip pamažu sovietmečiu Kuršių neriją atrado, čia lankėsi bei kūrė dauguma Lietuvos dailininkų. Norisi paminėti bent jau keletą jų – tai Augustinas Savickas, Leonas Katinas, Arvydas Šaltenis, Igoris Piekuras, Adolis Jonas Krištopaitis, Jonas Čeponis, Algimantas Švažas.

1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo panaikinta leidimų sistema, tad dailininkams į Kuršių neriją nuvykti tapo dar paprasčiau, be to į ją vėl galėjo atvykti užsienio menininkai, ypač po 2004 m., šaliai tapus Europos sąjungos nare. Ji ir toliau liko menininkų traukos objektu bei įkvėpimo šaltiniu. Be to pavienių dailininkų vizitus gerokai paįvairino čia atgijęs praėjusių šimtmečių sandūroje viręs aktyvus meninis gyvenimas. Nuo 1993 m. plenerus Neringoje kasmet rengia Vilniaus menininkų klubo Plekšnė prezidentė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė. Nuo 1995 m. kasmetinius tarptautinius plenerus Nidos ekspresija organizuoja tapytojas Saulius Kruopis, sąmoningai siekiantis atgaivinti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje gyvavusios Nidos menininkų kolonijos tradiciją. Jis renka pleneruose nutapytų darbų kolekciją, rengia parodas ir nuosekliai dokumentuoja vyksmą. Nuo 2010 m. Pervalkoje rengiami Individualistų grupės plenerai. 1997 – 1999 m. Juodkrantėje vyko tarptautiniai akmens skulptūrų simpoziumai, kurių metu sukurti darbai papuošė marių pakrantę. Nuo 2008 m. Juodkrantėje vyksta tarptautiniai nendrinių ugnies skulptūrų simpoziumai. Jų metu sukurti darbai sudeginami per rudens lygiadienio šventę.

Plenero „Nidos ekspresija“ akimirkos. 2009 Plenero „Nidos ekspresija“ akimirkos. 2009 | © Tapytojo S. Kruopio archyvas Tęsiama tradicija Neringoje atlikti praktiką dailės besimokantiems moksleiviams bei studentams. 2011 m. Vilniaus dailės akademijos vasaros kūrybos ir praktikos bazė tapo Nidos meno kolonija, kuri vėlgi savitai pratęsia ir aktualizuoja istorinės kolonijos tradiciją. 1994 m. Juodkrantėje įsikūrė menininkų Kristinos ir Alberto Danilevičių šeima, o 2007 m. duris atvėrė jų įkurta Smėlio studija. Apie 1995 m. čia vasarnamį įsigijo Neringos etninės tradicijos puoselėtojai dailininkai Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas. Dailės studijas baigė nidiškis Marius Valančius. Greta valstybinių muziejų duris atvėrė privačios Mizgirių ir Vėtrungių galerijos. Neringoje vyksta daugybė festivalių ir seminarų. Tad Kuršių neriją vėl galima tituluoti menininkų rojumi ir paprasčiau būtų išvardinti po 1991 m. Neringoje nesilankiusius, nei čia buvojusius Lietuvos menininkus.

Kuršių nerijoje sukurtuose Lietuvos dailininkų kūriniuose, beje kaip ir vokiečių, dominuoja peizažai su užburiančia šios vietovės erdve, didingomis Neringos kopomis, ramybe dvelkiančia marių platybe, permaininga jūra, su šiam kraštui būdingais laivais, paplūdimiais, savita architektūra, vietiniais gyventojais ir jų buitimi bei poilsiautojais. Juose dažniausiai įamžinti Nidos vaizdai, bet pasitaiko ir Juodkrantės, Pervalkos bei Preilos motyvų. Neringoje sukurti meno kūriniai dokumentuoja jos kraštovaizdį, fiksuoja jo kaitą bei perteikia šio unikalaus krašto savastį, jo esmę.
 

Literatūra:


Jörn Barfod. Nidden Kunstlerkolonie auf der Kurischen Nehrung. Fischerhude, 2005.

Nijolė Strakauskaitė. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. Klaipėda, 2001.

Petras Babickas. Gintaro krantas. Kaunas, 1932.

Juozas Pronskus. Lietuvos Sahara: Kuršių užmaris. Klaipėda, 1923.

Dail. A. Žmuidzinavičiaus (Žemaičio) Paveikslų Registras nuo 1900 metų, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, Kaunas.

Saulius Kruopis. Nida. Brücke. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija. Vilnius, 2011.

Tarp dangaus ir jūros: Kuršių nerija XIX a. pabaigos – XX a. I pusės meno kūriniuose: parodos katalogas / Sud. Irmantė Šarakauskienė. Kaunas, 2011.