Tarp meno ir politikos Pro-testo laboratorija kaip viešosios erdvės steigtis

Mados kolekcija „Ruta Remake“ 2005 m. liepa
Mados kolekcija „Ruta Remake“ 2005 m. liepa | Nuotr.: Pro-testo laboratorijos archyvas

„Pro-testo laboratorija“ Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste užima specifinę vietą – viena vertus, kaip embleminis dalyvaujamo meno projektas, kita vertus, kaip kūrinys, bene vienintelis taip pabrėžtinai keliantis klausimą apie meno ir politiškumo santykį.

Projektas buvo kuriamas kaip daugialypis judėjimas už Vilniaus miesto viešųjų erdvių išsaugojimą, kvestionuojantis mieste ir apskritai pokomunistinėse valstybėse vykstančius greitos ir aršios privatizacijos modelius, pagal kuriuos daugelis valstybei priklausiusių objektų ir erdvių ne tik buvo perimti privačion nuosavybėn, bet ir pakeitė funkcijas.

Vilniaus mieste privatizacijos akiratyje atsidūrė daug prastai administruojamų kultūros ir laisvalaikio įstaigų, tapusių našta jas valdančiai savivaldybei, – tarp jų „Žalgirio“ baseinas miesto centre, Kultūros ir sporto rūmai ir keliolika tarybiniais laikais įkurtų kino teatrų – daugelis pastarųjų labai greitai buvo perdaryti į parduotuves, prekybos centrus, pramogų industrijos įstaigas. 2005 m., „Pro-testo laboratorijos“ pradžioje, Vilniuje iš senųjų savivaldybei priklausiusių kino teatrų veikė viso labo du, iš kurių vienas, pats didžiausias Vilniuje, nepaisant neseniai atliktų atnaujinimų ir įdiegtos įrangos, prieš keletą metų jau buvo parduotas investicinei kompanijai, įpareigotai tęsti kino teatro veiklą iki 2005-ųjų metų vasaros. Uždarius kino teatrą buvo planuojama jį nugriauti ir pastatyti daugiabučių namų kompleksą su keletu nedidelių kino salių, užstatant ir priešais kino teatro pastatą atsiveriantį skverą, priklausantį tam pačiam sklypui.

Šis kino teatro, simboliniu pavadinimu „Lietuva“, privatizacijos atvejis ir tapo „Pro-testo laboratorijos“ impulsu. Projektas, vėliau paskatinęs ne vieną kitą judėjimą, prasidėjo 2005-ųjų metų pavasarį, kai medijų menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai buvusiose kino teatro kasose įsteigė „laboratoriją“ galimoms ir negalimoms protesto formoms tyrinėti, archyvuoti ir projektuoti. Į projektą įsijungti ir savo protesto scenarijus pasiūlyti buvo kviečiamos grupės ar pavieniai asmenys, nepatenkinti esama viešųjų erdvių situacija, – tarp dalyvių buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus dailės akademijos studentai ir dėstytojai, Architektūros studentų klubas, bendruomeninis judėjimas „Erdvės mieste“, žaliųjų ir kairiųjų judėjimai, įvairių sričių kultūros darbuotojai bei intelektualai ir kt.

Projekto dalyviai televizijos pokalbių laidoje, 2005 m. balandis Projekto dalyviai televizijos pokalbių laidoje, 2005 m. balandis | Nuotr.: Pro-testo laboratorijos archyvas Laboratorijos erdvėje įkurtos kelios protesto „zonos“, kuriose vykdavo filmų ir videomedžiagos rodymai, architektūriniai projektai, koncertai, maisto gaminimo vakarėliai, viešos diskusijos, TV tiltai, ekskursijos ir kitokios, nereguliarios, akcijos, leido dalyviams pasirinkti priimtiną veiklos ir dalyvavimo projekte formą. Projekto metu buvo suformuota peticija „Kreipimasis dėl buvusio „Lietuvos“ kino teatro likimo ir su juo susijusio sostinės kultūros politikos formavimo“, kuri, surinkus apie 7000 parašų, buvo įteikta Lietuvos Respublikos vyriausybei. Peticijoje, be konkrečių su „Lietuvos“ kino teatru susijusių reikalavimų, buvo prašoma užtikrinti „demokratinį visuomenės dalyvavimą priimant esminius sostinės kultūros politikos sprendimus“.

Rudi Laermansas teigia, kad meninės kolaboracijos pagrindas ir sąlyga yra tam tikras bendrumas, kurį sudaro patys bendriausi žmogaus gebėjimai „mąstyti, jausti, kalbėti, judėti“. Todėl bendra yra ne kolaboracijos siekis, bet tai, kas jau duota, kas įgalina patį bendradarbiavimą ir yra čia dar prieš konkrečiam bendradarbiavimo projektui prasidedant. Kitaip, nei tradiciniame darbo pasidalijime, kuriame išnaudojami konkretūs specializuoti individų įgūdžiai, o rezultatai būna daugiau mažiau apibrėžti iš anksto, meninę kolaboraciją grindžia universalūs intelektiniai gebėjimai, kurie būtent konkrečios čia ir dabar vykstančios kolaboracijos metu įgauna savitą raišką . Būtent šie gebėjimai, o ne iš anksto / iš išorės apibrėžta bendruomeninė tapatybė, „Pro-testo laboratorijoje“ buvo panaudoti kaip „meno medžiaga“ – ne tiek konkretūs dalyvių žodžiai ar veiksmai, kiek pats jų potencialas (juk projektas siekė tyrinėti protesto galimybes). Tad ne tiek svarbu, kokias protesto formas pasirinko laboratorijos dalyviai, bet tai, kad kalbėdami, mąstydami, judėdami, veikdami vieni kitų akivaizdoje ir drauge su kitais jie šį potencialą pavertė politiniu ir įsteigė viešąją erdvę, tapusią ir meno projekto turiniu, ir forma.

Projektas siekė veikiau ne dialogu palengvinti visuomenines prieštaras, bet atvirkščiai – jas iššaukti, inicijuoti polemiką ir net pasipiktinimą: kaip teigia Urbonai, „didžiausią nerimą [jiems] kėlė visuotinis „susicukravimas“ (konsensas) ir protesto nebuvimas“. Konfliktas, greta džiugaus sugyvenimo – tiek tarp projekto dalyvių, tiek tarp jų ir teisinių priešininkų – daugeliu atveju buvo laboratorijos variklis ir estetikos pagrindas. Poleminio lauko įsteigimas ten, kur iki tol vyravo nekvestionuojamas sutarimas („vienos sistemos scenarijus“) yra svarbiausias „Pro-testo laboratorijos“ gestas. Todėl pagrindiniu projekto raktažodžiu gali būti pavadinta „viešoji erdvė“ – ne tik dėl projektą inspiravusių viešosios erdvės problemų, bet ir dėl paties projekto veikimo būdo.

„Pro-testo laboratorijos“ reikšmė ir nuo jos kilusio atgarsio priežastis siejasi ne tiek su funkcinės viešosios erdvės sampratos gynimu (kai susitelkiama į vieno sklypo paskirties viešosioms reikmėms pažeidimą), bet su pačiu nevalstybinės viešosios erdvės, kuriamos čia ir dabar joje dalyvaujančių žmonių, įgyvendinimu. Veikiausiai tai, kad nebenaudojamoje dar tebeveikiančio kino teatro dalyje įrengus veiklos ir tyrimų „štabą“, jis tapo gyva ir gausiai lankoma vieta, kad priešais jį esančiame skvere pradėjo būriuotis, akcijas rengti, ar laisvalaikį leisti žmonės (kuriame, nepaisant numatytos viešosios funkcijos, iki tol burdavosi nebent troleibuso laukiantys), kad projektas paskatino kitus judėjimus ar temiškai atsietas viešosios nuomonės išraiškas (pvz., protestą prieš darbuotojų išnaudojimą viename prekybos centrų), inspiravo sampratą apie viešosios nuomonės, kuri būtų kas kita, nei privačių interesų suma, galimybę. „Pro-testo laboratorija“ akivaizdžiai buvo steigiamasis veiksmas, siekiantis sukurti sąlygas ir procedūras, kuriomis galėtų būti išreiškiama viešoji nuomonė, – net jeigu ši steigtis daugeliu atveju buvo įvilkta į „saugojimo“ (kino teatro, kaip pastato ar įstaigos) rūbą.

Pro-testo laboratorija „Villa Lituania“ Venecijos bienalėje, 2007 Pro-testo laboratorija „Villa Lituania“ Venecijos bienalėje, 2007 | Nuotr.: Pro-testo laboratorijos archyvas Vis dėlto „Pro-testo laboratorija“, kaip meno kūrinys, išreiškia tam tikrą įtampą tarp kolektyvinio darbo ir autorinio projekto. Galerinė projekto pristatymo versija ne kartą buvo rodyta įvairiose meno institucijose, o archyvinė medžiaga inkorporuota į kitus menininkų projektus – pavyzdžiui, „Villa Lituania“ Venecijos bienalėje (2007). Šiuos pristatymus daugiausia sudarė foto- ir videomedžiaga iš atrinktų projekto akcijų, dizaino objektai (lipni pakavimo juosta ir šalikai su projekto simbolika) bei dokumentinis filmas, lydimas anonimiško balso už kadro, pasakojančio „asmeninę“ istoriją apie „Lietuvos“ kino teatrą ir protestą (tekstas parašytas remiantis pasakojimais projekto interneto forume). Toks grįžties gestas reiškia autorystės, kuri buvo išsklidusi projekto metu, atkūrimą. „Pro-testo laboratorijos“ svetainėje nerasime nei užuominų apie meno projektą, nei menininkų, kaip jo autorių, pavardžių – aprašyme naudojama „mes“ retorika daro jį visų (Lietuvos piliečių) reikalu.

Parodinėse dokumentacijose šis numanomai daugialypis „mes“ tampa dokumentinį filmą lydinčiu vientisu „fiktyviu“ balsu, atstovaujančiu viduriuką tarp aktyvistinės ir pramoginės nuostatos. Autorystė sugrąžinama ne tiek įtraukiant projektą į menininkų kūrybinį CV (atribucijos procedūra), kiek atkuriant šį „vieną balsą“ (vaizdinį ir žodinį). Tačiau, man regis, vienbalsiškumą čia labiausiai išreiškia ne projekto pristatymo forma (kuri, kaip minėjau, yra normali autorystės atribucija), bet tai, kad „Pro-testo laboratorija“ ir Lietuvos šiuolaikinio meno, ir pilietinės veiklos kontekste išlieka beveik vienintelis tokio pobūdžio projektas, dėl šios priežasties diktuojantis bendradarbiavimo, viešosios erdvės, protesto ir t. t. „normas“. Todėl daugiabalsiškumo atkūrimas veikiausiai įmanomas tik kaip nauji projektai ir naujas viešosios erdvės atlikimas, paverčiant įdėtas pastangas savitais, trikdančiais kūrybiniais ar politiniais aktais.
 

Lina Michelkevičė yra vertėja ir kultūros tyrinėtoja. Šiuo metu ji ruošia daktaro disertaciją apie dalyvavimo aspektus šiuolaikiniame mene Vilniaus dailės akademijoje. 2007-2008 m. drauge su Agne Narušyte ir Vytautu Michelkevičiumi ji kuravo projektą Foto/karto/istoriografijos ir sudarė knygą Fotografijos, istorijos žemėlapiai. 2005–2009 m. ji dirbo įvairiuose projektuose, organizuojamuose balsas.cc, elektroniniame žurnale apie naujųjų medijų kultūrą. Jos tyrinėjimo interesai apima bendradarbiavimo, žiūrovo vaidmens ir tarpinių formų tarp meno ir tyrimų temas.