Šiuolaikinės parodos Perdirbant socializmą?

Perdirbant socializmą?
Nuotr.: Aleksei Borisionok, Minskas

Norėčiau atsigręžti į tarptautinių parodų kontekstą, tiksliau, į du naujausius pavyzdžius, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai dirba su sovietinio paveldo tema. Tai yra Bergeno asamblėja (BA) ir 2-ji Talino architektūros bienalė (TAB).

Kokiais modalumais šiandien vyksta pokalbis apie sovietinę patirtį šiuolaikinio meno kontekste? Pamėginsiu panagrinėti šį klausimą remdamasis dviem panašų ekspozicijos objektą turinčių kuratorinių strategijų pavyzdžiais. TAB atveju (kuratoriai: Kaidi Õis, Karin Tõugu, Kadri Klementi, Aet Ader, Mari Hunt) tai yra tiesioginė nuoroda į sovietinį architektūros paveldą, Bergeno asamblėjoje (kuratoriai Ekaterina Degot and David Riff) – labiau netiesioginis diskursyvus darbas su socialistiniais mokslo kompleksais, tyrinėtojų logikomis ir sovietinės patirties fenomenais.

Būtina pažymėti, kad Bergeno asamblėjos kontekste (ji vadinasi „Pirmadienis prasideda šeštadienį“ pagal tokio pat pavadinimo sovietinių rašytojų brolių Strugackių mokslinės fantastikos apysaką) socializmas suvokiamas kaip sudėtingas diskursyvus kultūros politikos laukas. Kuratoriai mėgina panaudoti dialektinio materializmo metodą gaminant reikšmes per meno objektus ir pačią kuratorinę logiką. Tokiu būdu, viena pagrindinių BA temų yra meninis tyrimas šiuolaikiniame postfroidizmo kraštovaizdyje, o pati paroda, anot kuratorių, tampa „diskursų mašina“, problematizuojančia savo mechanizmų veiklą. Tokia perspektyva iš tikrųjų atveria daugybę klausimų: apie meninio tyrimo relevantines logikas, eksponavimo vietą ir institucinę kompoziciją, socialistinį meną ir jo metodą.

Daugelis kūrinių yra tiesiogiai susiję su 1920-30-ųjų rusų avangardo menine praktika ar su realaus socializmo kritika. Konstanze Schmitt repetuoja utopišką 20 a. 4-jo dešimtmečio rusų poeto ir dramaturgo Sergejaus Tretjakovo pjesę „Noriu vaiko“ ir dokumentuoja savo pokalbius su repeticijos dalyviais apie šiuolaikinę genderio ir reprodukcijos tvarką. Šioje ekspozicijos dalyje taip pat demonstruojamos sovietinių mokslo bendrijų nuotraukos ir mokslinės fantastikos filmai, kurie reprezentuoja sovietinio mokslo moralinį veidą ir estetiką.

Daugelis projektų problematizuoja pačią parodos rengimo vietą, politinę ir ekonominę situaciją Norvegijoje. Kuratoriai skiria šiai problemai daug dėmesio, kadangi Norvegija, turinti galingą meno rėmimo sistemą ir stiprią socialinę-demokratinę tradiciją, neretai pristatoma kaip „nemarksistinis socializmas“. Kinų menininko Wong Men Hoi darbas yra skirtas jau nebeegzistuojančiai Norvegijos maoistų partijai ir jos buvusiems nariams, kurie mėgina susieti savo buvusias politines pažiūras su dabartine situacija Norvegijoje.

„Antiformalizmo institutas“ bienalėje yra skirtas atskleisti ir išryškinti dialektinį metodą šiuolaikinio kritinio meno praktikoje. Čia pristatomi ir istoriniai antiformalistų metodo pavyzdžiai – politinis „trečiojo kino“ filmas, VDR menininko Carlfriedrich‘o Claus‘o kūriniai, Ados Rybachuk ir Vladimiro Melnichenko „Atminties sienos“ istorija („Siena“ buvo pastatyta kaip Kijevo krematoriumo dalis, bet beveik iš karto buvo nugriauta dėl miesto administracijos ideologinio spaudimo) – ir šiuolaikinės meninės praktikos.

Perdirbant socializmą? Nuotr.: Aleksei Borisionok, Minskas Tokiu būdu paroda veikia kaip daugialygė problematizavimo sistema ir labai tvarkingai naudoja brolių Strugackių knygos „Pirmadienis prasideda šeštadienį“ naratyvą, jo neeksploatuodama, bet atsispirdama nuo jo – taip, kad „magija gali būti pateikta ir kaip institucinė kritika“. Svarbų tai, kad Strugackių apysaka ir dialektinis parodos organizavimas rodo, jog stebuklai ir magija slypi pačiame gyvenimo materialume arba imanentiškume, o ne anapus jo.

Talino architektūros bienalė (TAB) įvardijo savo darbo objektą kaip socializmą ir vėlyvojo modernizmo architektūros paveldą. Pagrindinės kuratorių parodos kontekste žymiems architektams ir architektų agentūroms buvo pasiūlyta padirbėti su sovietinės architektūros objektais, siekiant atkurti ir „perdirbti“ kai kurias nefunkcionuojančias šių kompozicijų detales. Galbūt architektūra yra labiau susijusi su socialine inžinerija, kuri daug radikaliau struktūruoja mūsų kasdienybę, nei meninės praktikos objektai. Architektūros ir užstatymo rinka yra daug geriau „įmontuota“ į neoliberalius urbanistinės politikos transformavimus, ir daugelio architektų agentūrų darbas paklūsta komercinės naudos bei pozityvistinės logikos dėsniams.

Deja, daugelis TAB pristatytų projektų turėjo mažai ką bendro su socializmo perdirbimu: jie dirbo veikiau su socializmu kaip su architektūriniu paviršiumi, ignoruodami socializmą kaip infrastruktūrą ir urbanistinę politiką. Šie projektai nuleidžia socializmo ir jo potencialumų karstą dar giliau, sodindami ant jo kapo „žaliojo“ kapitalizmo gėles. Su miegamuoju rajonu Väike-Õismäe („Žydinti kalva“) susijęs projektas šia prasme galėtų būti labiau vykęs. Daugelis šios bienalės dalies projektų kaip tik pasirinko ne radikalų architektūrinį transformavimą, bet taktinius sprendimus, kurie gali pripildyti jau egzistuojančią rajono infrastruktūrą ir ekonomiką. Pats 1970-ųjų socialistinis planavimas šiandien išgelbėjo šį rajoną nuo daugybės problemų, kurios iškilo jau postsovietinio Talino užstatymo metu, kuomet pastatų statyba buvo nagrinėjama komercinio pelno atžvilgiu. Ir tai, ko gero, yra dalykas, į kurį architektams ir kuratoriams reikėtų atskreipti daugiau dėmesio. Taip pat reikia pastebėti, kad pati kuratorių strategija galbūt turi trūkumų, tačiau sovietinio paveldo temos iškėlimas erdvėje, kurioje jis yra kiek tik įmanoma stigmatizuojamas ir demonizuojamas, yra nepaprastai svarbus.

Taigi, esu įsitikinęs, kad susidomėjimas meniniais projektais, dirbančiais su sovietiniu paveldu, tik augs, todėl svarbi užduotis, kaip man atrodo, yra rekonstruoti kuratorines logikas, dirbančias su panašiu objektu: su realaus socializmo paveldu, su utopišku horizontu ir su jais susijusiais potencialumais. Tai padės formuoti požiūrį į sovietinį paveldą ir menininkų bendruomenei, ir atvirai auditorijai.