Menas ir aktyvizmas Apie specifinio viešojo meno nišą

Berlyno bienalė
Berlyno bienalė | Nuotr.: Giedrius Gulbinas

Pokalbyje, kuris vyko Vilniuje, apie meną viešoje erdvėje kalbėjosi sociologai Vita Petrušauskaitė (Etninių tyrimų institutas), Siarhei Liubimou (Europos humanitarinis universitetas), parodų kuratoriai Giedrius Gulbinas (Nacionalinė dailės galerija) ir Ūla Tornau (Šiuolaikinio meno centras).

Į susitikimą susirinko įvairių veiklos sričių atstovai, kurie pastaraisiais metais aktyviai domėjosi šiuolaikinio miesto klausimais, tačiau į juos žvelgia iš skirtingų perspektyvų. Todėl įdomu buvo paklausti, kas jiems svarbu diskusijoje apie meną viešoje erdvėje. Čia pateikiami pokalbio fragmentai, kuriuose kalbama apie meną ir aktyvizmą ir kurie savotiškai užbaigia rubriką apie šiuolaikinius viešosios erdvės diskursus. Rubrikos apie viešą erdvę autoriai ją nagrinėjo įvairiais požiūriais – pradedant architektūros socialiniu vaidmeniu, administracine kontrole, šiuolaikiniais monumentais ir vietos specifika, baigiant gatvės menu ir grafiti - tema išties plati ir norėta trumpai pristatyti šiuolaikinių diskusijų įvairovę.

Skatytojui taip paliekama erdvės susidėlioti savą įspūdį apie svarbiausius šiuolaikinės erdvės ir meno klausimus ir kviečiama toliau pačiam skaityti apie jam aktualesnes temas.

Ūla Tornau: Su menotyrininkais Lena Prents ir Aleksejumi Borisionok neseniai kalbėjomės apie meną ir aktyvizmą. Praeitų metų Berlyno bienalėje buvo bandoma tiesiogiai apjungti du šiuos reiškinius. Šios parodos man neteko aplankyti gyvai, tačiau kilo klausimas, kiek galima aktyvizmą įtraukti į meno instituciją, kiek aktyvizmo tikslų tuomet čia lieka, o gal jis tik išeksponuojamas – didaktiškai pademonstruojama, kad „gali būti ir šitaip“ ir paverčiamas tam tikru aksesuaru? Juk dažnai meno institucijos ir aktyvistų tikslai labai skirtingi... Lena Prents šią Berlyno bienalės pastangą suartinti aktyvizmą ir meną kaip tik vertino pozityviai, jos nuomone, tokia kuratorystės strategija kaip tik suteikė progą institucijai atrasti savo socialines pozicijas, o aktyvistams praturtėti kitomis veiksmo formomis. Giedriau, tau teko matyti šią parodą, kokie tavo įspūdžiai?

Giedrius Gulbinas: Manau, kad tai buvo blogiausia, kas gali atsitikti aktyvizmui. Berlyno bienalės pavyzdys patvirtino tik tai, kad siekis perkelti protestą iš viešos erdvės į „saloną“ (nors ir kiek jis atviras) nėra tapatus meninės praktikos perkėlimui į viešą erdvę ir protestą. Juk muziejaus erdvė yra tam tikras mauzoliejus, daiktų eksponavimas sustabdo jų kasdienę tėkmę, jie čia praranda savo kontekstą, jie nesąveikauja su ta socialine aplinka, kurioje turėtų funkcionuoti. Kalbant apie dabartinį aktyvizmą, aš aplamai pasigendu jo tikro, einančio iš vidinio poreikio, o ne dėl mados. Dažnai aktyvizmo formas įgauna dirbtiniai dalykai. Lyg iškeliama problema, bet reikalavimai ar siūlymai lieka neaiškūs. Pavyzdžiui, akcija „occupy Wallstreet!“. Žurnalistui vienos dalyvės paprašius papasakoti apie protesto akciją, ji, vietoje to, kad pristatytų protestuotojų reikalavimus, paprašė visų atnešti jiems daugiau maisto, paklodžių ir pan. Iš tiesų čia trūksta idėjos. Aišku, „occupy!“, o kas iš to? Ir tuomet viskas užgeso. Juk ten buvo daug susikaupusios energijos, su kuria buvo galima kažką padaryti, bet trūko intelektualaus pagrindimo, kuriuo žmonės galėtų sekti.

Vita Petrušauskaitė: Aš manau, kad reikėtų kelti klausimą apie tai, ar menas ir aktyvizmas iš tiesų turėtų taip glaudžiai susijungti. Sutinku, kad socialinio protesto metu naudoti menines priemones yra labai efektyvu – tuomet galima tą žinią daug įdomiau ar įtikinamiau perduoti. Vienas iš man labiausiai patinkančių pavyzdžių yra klounų armija, kuri didžiųjų protestų metu nuima įtampą, tą pačią žinią perduoda be agresijos. Bet vargu, ar tai jau galima vadinti menu.

Ūla Tornau: Lena Prents kalbėjo ir apie priešingus netiesioginio bendradarbiavimo pavyzdžius, kai menininkas pasitelkia aktyvizmo socialinius tinklus tam, kad per juos efektyviau paskleistų tam tikrą žinią. Ne aktyvizmo eksponavimo meno galerijoje pavyzdys, o aktyvizmo sistemų panaudojimas meniniam procesui.

Vita Petrušauskaitė: Aš manau, kad aktyvizmas ir menas yra iš prigimties visiškai skirtingi procesai. Aktyvizmas – tai socialinis reiškinys, siekis perduoti konkrečia žinią, aiškiai keičiančią esamą realybę. Aktyvizmas siekia transformuoti realybę. Aktyvistas, pasitelkdamas meno priemones, netampa menininku, jis tik pasiskolina įrankius savo socialiniam tikslui pasiekti. Manau, menas irgi gali transformuoti realybę, bet dažnai tai nėra jo autoriaus sąmoninga intencija, tiesiog jis neša kažkokią užkoduotą žinią, tačiau ji neturėtų būti kažkaip tiesiogiai manifestuojama kaip vienareikšmis teiginys. Tarp kūrinio ir publikos tuomet turi vykti kažkoks kūrybinis suvokimo procesas. O aktyvizme labai svarbu būti tiesmuku, juk tu nori, kad visi suvoktų apie ką tu kalbi. Mene tu niekada nežinai, kaip kūrinys bus suvoktas. O tiesioginis meno ir aktyvizmo apjungimas nuskurdina meną, dažnai įvelka kūrinį į labai grubią formą. Jis tampa tik indu arba įrankiu tam tikroms socialinėms idėjoms, bet jame nebelieka meninio suvokimo, kaitos proceso. Bet aktyvistams naudoti menines strategijas gali būti labai naudinga.

Ūla Tornau: Norėjau paklausti, ką jūs manote apie meną viešoje erdvėje, kiek jis reikalingas, kiek jums įdomi ši diskusija?

Vita Petrušauskaitė: Žiūrint, ką turime galvoje, kalbėdami apie „viešą erdvę.“ Manau, kad tai vieta, kurioje susiduria prieštaringos pozicijos. Menas viešoje erdvėje nėra neutralus, norint jį įvertinti visada svarbu žinoti kodėl ir kas jį kuria.

Giedrius Gulbinas: Prisiminiau Banksy pavyzdį, kuris pradėjo kaip anonimiškas gatvių grafitistas, o šiuo metu yra vienas geriausiai parduodamų institucijų menininkų.

Siarhei Liubimou: Kiek grafiti svarbi estetinė pusė, juk dažnai jie užsiima tik vienintelio savo fonto žymėjimu.

Ūla Tornau: Tačiau jiems labai svarbu, kokiame kontekste jie tą daro – kokiame fiziniame ir socialiniame kontekstuose.

Giedrius Gulbinas: Be to, grafiti istorija ir yra susijusi ne su estetinėmis, bet labiau aktyvizmo idėjomis.

Siarhei Liubimou: Manau, kad pažiūrėję į grafiti ne iš teorinių, o iš vidinių šios subkultūros pozicijų, pamatytume, kad naujo fonto išradimas yra išties svarbu ir tai yra bene svarbiausia estetinė šio judėjimo problema. Ir tuomet šiuo fontu yra paliekama žinutė, kuri nėra anonimiška vidinėje sistemoje. Netgi slapyvardžio pasirinkimas yra estetinis pasirinkimas, nes raidės tame fonte turi gerai jungtis, o ne visos raidės gerai jungiasi. Todėl ir naudojami ne vardai, o slapyvardžiai. Juk iš esmės tą ir daro visi menininkai, tik netiesiogiai – jie siekia palikti savo parašą. Tačiau kalbant apie diskusiją apie meną viešoje erdvėje, man rodos, kad sąvoka „viešas“ šiuo atveju iškrenta. Nes kaip atstirti, kas vieša, o kas ne? Juk yra įvairūs viešų erdvių laipsniai. Yra pusiau viešos erdvės, bet ne visiškai. Juk negalime eiti į kapines ir daryti ten viską, kas mums patinka. Ten mes taip pat negalėtume pradėti tartis su žmonėmis, kad štai, o čia dabar pradėsime daryti tai ir tai. Ne. Bet vis dėlto tai yra vieša vieta.

Ūla Tornau: Na taip, bet tikriausiai tik mūsų sąmonėje egzistuoja ta utopinė viešoji erdvė, kurioje taikiai deramasi dėl įvairių interesų, realiosios vietos visuomet turi daugiau sąlygų. Netgi viešosios erdvės idealu istoriškai laikoma graikų agora turėjo savas taisykles ir galimų žaidėjų atranką.

Siarhei Liubimou: Tačiau pažiūrėkime į skulptūros istoriją. Kodėl joje sąvoka „viešas“ tapo tokia svarbia taip neseniai? Todėl kad tai dar viena politiškai sukonstruota meno niša. Juk tai tikrai buvo labiausiai polizuota meno niša pastaraisiais dešimtmečiais. Ir tai veikia tik todėl, kad mes iš tiesų ir negalime pasakyti, kas yra „vieša“. Iš tiesų, koks menas tuomet nėra viešas? Juk nors meno viešoje erdvėje istorija yra susijusi su meno institucijų kritika, iš tiesų šis judėjimas didžiausia dalimi ir buvo sukurtas tų pačių institucijų. Kokie nors saviorganizaciniai judėjimai institucijų buvo sudėlioti į nišas – valstybinių institucijų, kitokių institucijų – tam, kad galėtų efektyviai veikti. Ten, kur valstybinės institucijos nebegalėjo pasiekti, jos steigė semi-valstybines institucijas ir šia prasme, kaip valstybinė strategija, ji sulaukė sėkmės.

Ūla Tornau: Vis dėlto meno viešoje erdvėje ir jų teorinio diskurso intensyviausi laikotarpiai juk buvo susiję su dideliais politiniais ir socialiniais pokyčiais – tiek 1968ųjų Prancūzijos maištais, vėliau 1990ųjų transformacijomis Rytų Europoje ir pan. Šiais momentais, atrodo, viešumo persvarstymas kilo ne valstybinių, bet kitų grupių interesų kontekstuose.

Siarhei Liubimou: Tačiau tuo metu tai nebuvo vadinama „menu viešoje erdvėje“. Mes galime kalbėti ir apie Fernando Leger darbus, tačiau tuo metu niekas nenaudojo „viešumo“ sąvokos. Juo labiau ta prasme, kaip ji cirkuliuoja ES lauke, apibrėžiama kaip skirtingus interesus talpinanti erdvė. Šiuo požiūriu sunku kalbėti ir apie aktyvizmą. Tai, kaip žmonės jį teoriškai įsivaizduoja, skamba labai gerai. Pasivadinęs meno aktyvistu iš esmės sumažini savo, kaip politinio aktyvisto, atsakomybės laipsnį. Tu formuluoji teiginį, bet jis nebūtinai turi būti kam nors adresuojamas. Šiuo metu žmonės gyvena vis labiau estetizuojamoje aplinkoje, įprastas gyvenimas, miesto gyvenimas tampa vis estetiškesniu. Ir tai konkuruoja su tuo, kas politiškai įvairdinama menu viešojoje erdvėje. Ir tuomet tampa sunku pagrįsti, kodėl mums reikia specifinės viešojo meno nišos. Todėl čia man atrodo svarbus grafiti, kurio autoriai tiesiog pasirašo savo stiliumi. Žinoma, yra geri ir blogi grafitininkai, bet čia jau stiliaus klausimas. Tačiau pačiu veiksmu, jie tiesiog estetizuoja savo aplinką.