Įvietintas vaizduojamasis menas Materialiai, fiziškai ar konceptualiai?

Mindaugas Navakas, Kablys. 1994-1995. Plienas, 5 x 3 x 1,2 m., Vilnius
Mindaugas Navakas, Kablys. 1994-1995. Plienas, 5 x 3 x 1,2 m., Vilnius | ©

Įvietinto šiuolaikinio meno kūriniai, pristatomi viešojoje erdvėje, dažnai yra suvokiami kaip alternatyva tradiciniam monumentui–skulptūrai. Teoretikės M. Kwon monografijoje „Viena vieta po kitos. Įvietintas menas ir vietos tapatumas“ (angl. One place after another. Site–specific and Locational Identity, 2004), įvietinto meno praktika skirstoma į tris tipus.

Įvietinto meno kūrinys santykyje su vieta konstruojamas tiek materialiai, fiziškai, tiek konceptualiai, o vieta kūriniui tampa svarbesnė už formalią raišką ar stilistiką, ji yra išeities ir sugrįžimo taškas. Šioje specifinėje meno praktikoje neapsiribojama viena konkrečia vaizduojamojo meno rūšimi, raiškos priemone ar naudojama technika. Kitaip tariant, ši vaizduojamojo meno praktika yra hibridiška ir atvira įvairiems šiuolaikinio meno raiškos būdams.

Įvietintam šiuolaikiniam menui gali būti priskiriami kūriniai, esantys ir institucijos (galerija/ muziejus) ir miesto (viešojoje) erdvėje. Viešojoje erdvėje įvietinto šiuolaikinio meno kūrinys ar projektas ne tik inkorporuoja lokacijai būdingas savybes (fizines arba konteksto), bet ir jas reflektuoja, sudarydamas kompleksinę ir neišardomą visuma. Vietos dėka kūrinys ar projektas įgyja specifinių ypatybių, įtakojančių jo parametrus, suvokimą ir interpretavimą.

Kadangi įvietinto meno praktikoje, ypač jo pradžioje – XX a. 7 deš., akcentuojamas kūrinio neatsiejamumas nuo vietos, ką teoretikė Miwon Kwon motyvuoja kaip siekį „priešintis kapitalistinės prekybos, meno ekonomikos galioms“ , todėl ši kūrybinė praktika labiau siejama su kūrinio „iškėlimu“ už meno institucijos ribų, interpretuojant tai kaip reakciją į institucijų propaguojamą menamai neutralų kūrinių eksponavimo pobūdį.

Įvietinto šiuolaikinio meno kūriniai, pristatomi viešojoje erdvėje, dažnai yra suvokiami kaip alternatyva tradiciniam monumentui–skulptūrai. Jie neturi puošybinės ar memorialinės paskirties, nėra savireferentiški ir indiferentiški vietai, nesiekia jos „nuvietinti“, priešingai – siekiama per sąsają, tiesioginį kontaktą išryškinti realias, fizines vietos savybes ir jas įprasminti meno kūrinyje, bei įkūnyti vietos, kaip išgyvenamos patirties, idėją. Kūrinys skatina suvokėją kreipti dėmesį į aplinką, kurioje jis randasi ir ją sudarančius elementus.

Vieningo požiūrio į įvietinto meno praktiką viešojoje erdvėje nėra. Pavyzdžiui, teoretikės M. Kwon monografijoje „Viena vieta po kitos. Įvietintas menas ir vietos tapatumas“ (angl. One place after another. Site–specific and Locational Identity, 2004) , įvietinto meno praktika skirstoma į tris tipus.

Miwon Kwon įvietinto meno geneologija

Pirmasis įvietinto meno tipas, vadovaujantis M. Kwon genealogija, įvardijamas „fenomenologiniu“, o jo pradžią teoretikė laiko XX a. 7 deš. pabaigą. Baziniai modelio parametrai išsikristalizavo remiantis minimalistų kūrybinės praktikos apraiškomis, kurių idėjinė sąranga siejasi su fenomenologinės filosofijos nuostatomis.

Fenomenologiniam tipui priskiriamamame įvietintame mene vieta suvokiama ne kaip „tabula rasa, bet kaip reali, aktuali fizinė erdvė“. Jos unikalumas, specifiškumas konstruojamas remiantis fizinių elementų charakteristika: plotis, aukštis, tekstūra, uždaros ar atviros erdvės forma, proporcijos, apšvietimas, judėjimo intensyvumas ir pan.

Įvietinto meno evoliucijoje teoretikė M. Kwon išskiria antrąjį – „socialinį/institucinį“ tipą (pradžia XX a. 8 deš.). Jame vietos, kaip pagrindinės kūrinio sukūrimo prielaidos, suvokimas kinta. Pradedami vertinti ne tik fiziniai vietos parametrai („fenomenologinis“), bet ir kultūrinis, socialinis, ekonominis bei politinis kontekstas. Pasak teoretikės, šis įvietinto meno kūrinių tipas tiesiogiai susijęs (per santykį su aplinka) su sociopolitiniais aspektais, intensyviai plečiant meno reprezentacijos galimybes (pasidalijimą tarp „meno“ ir „ne–meno“, įkurdinant kūrinius tokiose vietose kaip miesto gatvės, visuomeniniai pastatai, kalėjimai, mokyklos, ligoninės, viešbučiai, bažnyčios ir pan.) bei santykio su publika paieškas. Kartu dar intensyviau domimasi „ne–meninėmis“ problemomis – socialinėmis, globalinėmis, ekonominėmis ir pan. Toks įvietinto pobūdžio menas dažnai transformuojamas iš materialaus objekto į labiau mentalinį poveikį žiūrovui–dalyviui. Taigi už „balto kubo“ erdvių išsklidusio meno kūrinių ir vietos santykis suvokiamas ne kaip fizinis pastovumas, bet kaip „laikinumas, sutelktas ties konkrečia situacija, atitinkančia laikmečio aktualijas“ .

Trečiasis, laike išryškėjęs įvietinto meno tipas (XX a. 9 deš.), kurį aptaria teoretikė M. Kwon, įvardijamas kaip „diskursyviai determinuota vieta“. Nors iš dalies tęsiama „socialiniam/ instituciniam“ tipui būdinga praktika, kai menininkas, realizuodamas sumanymą, susitelkia ne vien ties vietos padiktuotomis fizinėmis savybėmis, bet kartu atsižvelgia į kultūrinį bei sociopolitinį pasirinktos lokacijos kontekstą, suvokiamą kaip kūrinio atsiradimo ir egzistavimo prielaida. Tačiau, teoretikės teigimu, „diskursiniame“ įvietintame mene vieta transformuojama į „žinojimo lauką“ . „Žinojimo laukas“ yra faktorius, apjungiantis įvietinto meno kūrinį sudarančius elementus. Tokio kūrinio struktūra remiasi skirtingų, bet tarpusavyje susijusių į meninį projektą įtraukiamų „vietų“, veiklų ir veiksmų koegzistavimu. Kitaip tariant, „žinojimo laukas“ – tai decentruotas vietų spektras, neturintis vieno atskaitos taško ar problemos. Taip „vieta“ tampa vietų tinklas, o kūrinio įgyvendinimas – meninis tyrimas.

Taigi, pagal M. Kwon pateikta įvietinto meno geneologiją vietos ir kūrinio santykis keitėsi – nuo konkrečios vietos, su kuria kūrinys betarpiškai susiejamas per fizinius jos parametrus, link „išplėstos“ vietos, kuomet aktualizuojama ne tik konkreti fizinė lokacija, bet ir platesnis sociokultūrinis jos kontekstas, ir galiausiai iki visiškai nuo fizinių parametrų ar net meno diskurso „atrištos“ vietos. Kitaip tariant, įvietinto meno raida yra susijusi su slinktimi nuo tradicinių vaizduojamųjų menų link konceptualaus ir performatyvaus šiuolaikinio meno. Šios specifinės kūrybinės raiškos evoliucija prasidėjusi fiksuotoje lokacijoje, galiausiai transformavosi į paradigminį vietos suvokimą, kuriame vieta – fluidiška ir virtuali. Tačiau tai dažnai tarpusavyje besimainančios, simultaniškai veikiančios definicijos, plėtojamos meniniuose projektuose ar net viename menininko kūrinyje.
 

Aušra Trakšelytė yra dailėtyrininkė ir parodų kuratorė. 2012 m. ji apsigynė daktaro disertaciją Vilniaus dailės akademijoje. Aušra domisi įvietintu menu ir jo teorija, tyrinėdama šią temą įvairiais formatais – šiuolaikinio meno parodomis, viešomis diskusijomis ir publikacijomis. Nuo 2003 m. ji intensyviai dalyvauja šiuolaikinio meno lauke kaip kritikė, rašydama straipsnius, esė ir parodų recenzijas; nuo 2004 m. kuruoja parodas Lietuvoje ir užsienyje. Ji yra dirbusi Lietuvos paviljono 53-oje Venecijos bienalėje kuratorės asistente ir stažavosi organizuojant Manifestą 7 – Europos šiuolaikinio meno bienalės ofise.