Erdvės antropologija „Architektūra nėra tikslas savaime“

Ole Bouman
Ole Bouman | Nuotr.: Architektur [Diskussion] Fond

2012 m. rudenį Nacionalinėje dailės galerijoje vyko pokalbių ciklas „Vieta. Erdvės antropologija“ (kuratorės Ūla Tornau ir Vita Petrušauskaitė) – vienas iš projekto „Architektūros [pokalbių] fondas“ renginių. Vieną iš pokalbių vedė Ole Boumanas – buvęs Nyderlandų architektūros instituto (NAI), kuris yra didžiausia pasaulyje tokio pobūdžio institucija, direktorius.

Savo pokalbyje raginote vengti rūšiavimo arba klasifikavimo: negalvoti apie tai, ar architektūra skirta estetikai ar socialinių erdvių kūrimui, bet surasti tarpinę padėtį tarp šių dviejų dalykų. Galime išvengti rūšiavimo tik tuomet, jei tam dėsime pastangų proto ir diskusijų lygmenyje, bet ar toks „nerūšiavimas“ veikia dizaino ir projektavimo praktikoje? Ar architektai turi turėti omenyje, kad projektuoja kūrybinio konflikto estetiką?

Dirbdamas dizaino ir projektavimo srityje, labai dažnai matau, kaip vengiama konflikto, jis suvokiamas kaip kažkoks savaiminis blogis, netgi jei yra dirbtinai sukeltas. Kad išmoktum išnaudoti kūrybinį konflikta, turi būti pasiruošęs rizikuoti. Apskritai kalbant, dabar mes gyvename pasaulyje, kur rizika yra vis labiau ir labiau asocijuojama su neigiamomis pasekmėmis. Jei pažvelgsime į Maslow piramidę, pamatysime, kad tuo metu, kai žmonės yra pakankamai stiprūs, kad galvotų apie saviraišką ar aukštesnius siekius, kurie yra kažkas didesnio nei jūs patys ar jūsų asmeniniai interesai – pamatysime žmones, išdrįsusius rizikuoti, kadangi be rizikos neįmanoma pasiekti aukštumų. Kuo žemiau leidžiamės, tuo labiau architektūra siejama su prieglobsčiu, su funkcionalumu, o žmonės vis labiau nori išvengti rizikos. Egzistencinių vertybių atžvilgiu, kuo mažiau rizikos, tuo geriau. Tačiau kalbant apie kultūrinius pasiekimus – kuo daugiau rizikos, tuo geriau. Manau, kad tokia yra pusiausvyra, kurią gali rasti klientai ir architektai. Jie neturėtų per daug rizikuoti, nes gali „įsišėlti“ ir atitolti nuo visuomenės. Tačiau jei visai nerizikuos, jie taps populistais. Konfliktas nėra tikslas pats savaime, konfliktas turi būti susijęs su kultūrine rizika ir kultūriniu saugumu. Šiuo metu galima stebėti labai didelį sąmoningumą išlaidų srityje, dėl to žmonės nenori jokios rizikos. Visi atliekami pinigai turi būti išleidžiami visiškai saugiems dalykams.

Tokia padėtis dabar achitektūroje – tai labai brangi meno rūšis. Tačiau idėjos yra nemokamos. Neseniai organizavome renginį Amsterdame: vienai valandai pasisavinome „Apple“ prekybos centrą. Tai didžiulė parduotuvė, visur pilna įvairių spindinčių prietaisų, vaikštinėja hipsteriai su ausų kištukais ir klausosi iš jų sklindančių garsų, o mes atsinešėme savo dideles oranžines ausines su įdiegta infraraudona sistema, ir kalbėjome apie santykį tarp fizinio viešumo ir psichologinio viešumo. Tad galima buvo stebėti, kaip tie žmonės vaikštinėja po parduotuvę užsidėję mūsų oranžines ausines, ir jų dizainas sukūrė savotišką bendruomenę, kurioje galėjai pasikalbėti apie tai, ką reiškia tas faktas, kad pasaulis dabar yra apple-izuotas.


Savo kuratoriaus praktikoje skiriate labai daug dėmesio sakytiniams ir rašytiniams tekstams, pokalbiams, diskusijoms ir žurnalams. Ar galvojate apie visos šios informacijos gavėją ir jos poveikį jam, ar ši veikla labiau skirta sukurti labai platų diskursą, kuris pats gyventų savo gyvenimą?

Kas galėtų būti tokiu žmogumi – informacijos gavėju? Tikriausiai tik aš pats. Turiu istoriko išsilavinimą, tad paprastai žvelgiu į tai, ką veikiu, iš ilgalaikės perspektyvos. Žinau, kad yra žmonių, kurie susiduria su tuo, ką veikiu, labiau trumpalaikėje perspektyvoje, ir tai normalu. Tarkime, jei tenka kovoti už architektūrą šiandien, kai ji išgyvena sunkmetį, aš noriu už ją kovoti, kadangi žinau, jog 3000 ar 5000 metų architektūra buvo svarbiausias kultūros ir civilizacijos nešėjas. Kai galvojame apie Egipto, Mesopotamijos, Graikijos, Majų ar Kinijos imperijų kultūrą, juk galvojame apie architektūrą, artefaktus, pastatus, sienas, paminklus. Todėl manau, kad gindami architektūrą šiandien, turime turėti tokio paties gylio, tokio pat įžvalgaus ir išmintingo gyvenimo supratimo, kad ir toliau „verstume“ visa tai į architektūros kalbą.
 

Ole Boumanas – buvęs Nyderlandų architektūros instituto (NAI), kuris yra didžiausia pasaulyje tokio pobūdžio institucija, direktorius. Prieš užimdamas NAI direktoriaus pareigas, Ole Boumanas dirbo architektūrai, jos ribų išplėtimui ir naujų vaidmenų visuomenėje paieškai skirto nepriklausomo žurnalo „Volume“ vyriausiuoju redaktoriumi. Jis taip pat vadovavo „Archis Foundation“ – nevyriausybinei organizacijai, kuri aktyviai veikia leidybos ir architektų konsultavimo srityje, nustatydama ryšius tarp aukštos kvalifikacijos specialistų pagalbos ieškančių vietinių dizainerių bendruomenių ir globalaus architektūros žinių tinklo „Archis“. O. Boumanas yra patyręs rašytojas, kuratorius ir kelių disciplinų dėstytojas. Šiuo metu jis dirba Šenženo bienalės Kinijoje kūrybos direktoriumi.

Eglė Juocevičiūtė – jauna kuratorė ir dailėtyrininkė, besidominti moderniaja ir šiuolaikine architektūra, aktyviai rašanti dailės kritiką. Eglė kuravo stambų jaunų Lietuvos menininkų ketvirtadienių parodų ciklą „Vartų“ galerijoje. Šiuo metu ji dirba kuratore nacionalinės dailės galerijos Edukacijos centre.