Going Public „Atmesti ir generuoti nauja“

Lena Prents, Įvadinės kūrybinės dirbtuvės „Going public“
Lena Prents, Įvadinės kūrybinės dirbtuvės „Going public“ | © Goethe-Institut/Dima Belush

Interviu apie meno viešoje erdvėje praktiką su Lena Prents, EHU (Europos Humanitarinio universiteto) Šiuolaikinio meno studijų centro vadove ir projekto „Going Public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ idėjos autore.

Ūla Tornau: Lena, ačiū, kad sutikai su mumis pasikalbėti. Labai įdomu, kokie meno viešoje erdvėje diskursai tau atrodo svarbiausi šiuo metu. To klausdama, turiu galvoje tavo puikų Baltarusijos, Lietuvos ir Vokietijos kontekstų išmanymą. Tarptautiniu mastu 10-ąjį XX a. dešimtmetį vykęs intensyvus susidomėjimas menu viešojoje erdvėje buvo susijęs su politiniais pokyčiais ir naujų identitetų paieška Rytų Europoje. Šiuo metu panaši problematika tampa aktuali Baltarusijoje. Kaip, tavo manymu, pastaruoju metu kito diskusija apie meną viešojoje erdvėje ir kokios problemos bei iniciatyvos aktualiausios dabarties sąlygomis?

Aleksei Borisionok: Prisijungsiu prie diskusijos, norėdamas užakcentuoti, kodėl manau ją esant svarbia ir aktualia. Mano nuomone, Baltarusija, netgi palyginus su kaimyninėmis šalimis, gerokai „iškrenta“ iš bendros posovietinių šalių raidos. Tai, ką mes matėme ir patyrėme per pastaruosius dvidešimt metų, labai stipriai tranformavo patį sąvokų „viešumas“ ir „visuomeniškumas“ sampratą ir vartojimą. Čia norėčiau pasikalbėti apie naują viešumo statusą, pasisakymo (meninio ir politinio) galimybes ir valdžios bei piliečių reakcijas į tokius pasisakymus. Kita vertus, mane taip pat domina pati kolaboracinio arba viešojo meno formato genealogija Baltarusijoje. Svarbu, kad šia tema jau pradėjo atsirasti tekstų. Deja, tik dabar. Nors performatyvumas ir darbas su viešomis erdvėmis buvo svarbūs Baltarusijos meno komponentai dar 9-ame ir 10-ame XX a. dešimtmečiais.

Taip pat mane domina santykis tarp meno ir aktyvizmo praktikų. Ar šiandien būtų įmanomi tokie projektai kaip Tanios Brugueros „Tarptautinis imigracijos judėjimas“ (Immigrant Movement International), Tomo Hirschhorno tęstinis Monumento Gramsci projektas arba netgi vilnietiškoji “Pro-testo laboratorija“, kurie sėkmingai apima ir darbą su bendruomenėmis, ir gausius meninius, edukacinius ir politinius mikroprojektus? Manau, kad Baltarusijoje tai iš dalies pavyksta atlikti tik Marinai Napruškinai. Vis dėlto, įdomu būtų suprasti, ar tokie projektai tampa sėkmingais, ir sėkmingais būtent kokiuose kontekstuose, kokios jų kultūrinės pasekmės.

Lena Prents: Įsivaizduoju, kad Lioša paminėjo būtent projektus, kuriuose menas dalyvauja sprendžiant visuomenei svarbias temas. Ir vien jau šie kūriniai pademonstruoja, koks įvairus gali būti darbas viešoje erdvėje su visuomene. Kažką bendro tarp „Pro-testo laboratorijos“ ir Marinos Napruškinos projektų aptikčiau tik tame, kad, naudodami tik menui būdingus ingredientus, jie išeina už meno sistemos ribų, pritraukia bendraminčius iš kitų, nemeninių visuomenės gyvenimo sferų ir su jais bendradarbiauja. Būtent dėl to Vilniaus „Pro-testo laboratorija“ sulaukė tokio plataus tarptautinio rezonanso; ir būtent tai leidžia Marinai Napruškinai net ir nesant kurioje nors konkrečioje fizinėje vietoje, realizuoti joje savo projektus, nes ji remiasi vietiniais tinklais.

Apie tai buvo Going Public – apie meno strategijas viešoje erdvėje. „Ėjimas į viešą erdvę“ (kaip pažodžiui būtų galima išversti ‘going public’) jau yra nemažai; šio projekto esmė įvardinta paantraštėje „Apie galimybes viešai pasisakyti“. Bet kokia bendravimo su vieša erdve praktika kaip viešas savo idėjų artikuliavimas susiduria su išraiškos, efektyvumo ir kokybės problemomis. Šiandieninė (taip vadinama) viešoji erdvė yra formatuojama komercinių interesų, vaizdų ir/arba valdžios struktūrų. Kiek meno viešojoje erdvėje projektai gali realiai ir sąmoningai įsitvirtinti toje erdvėje – turinio ir formos prasme? Kiek galimi nepriklausomi, tačiau tiek pat svarbūs projektai? Kaip menininkas turėtų kurti savo santykį su publika? Ar išvis projektai viešoje erdvėje gali sugeneruoti savo publiką?

Išsyk buvo aišku, kad per vienerius projekto „Going Public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ eigos metus šie visi klausimai nebus išspręsti. Tačiau norėjosi bent jau pasiūlyti juos diskusijai, dalyvaujant menininkams, kuratoriams ir teoretikams.

Ūla Tornau: Gyveni Berlyne ir esi gerai pažįstama su vietiniu meno lauku. Kokį vaidmenį diskusija apie viešą erdvę užima šiame mieste, kuriame gyvuoja plati nekomercinio meno scena ir kuris pasižymi ilga politinio aktyvizmo istorija? Kokios praktikos čia gali būti aktualios dabar? Kaip manai, ar svarbu šiuo atveju kalbėti apie ilgalaikes ir tvarias pasekmes?

Lena Prents: Deja, Berlyne, ta meno scena, kuri save sąmoningai ir principingai pozicionuoja kaip nekomercinę, taip ir nesuartėjo su autonominiais aktyvizmo judėjimais, saviorganizacinėmis edukacinėmis politinėmis grupėmis. Pirmosios, iš dalies užsidariusios meno sistemos rėmuose, yra nepatenkintos antrųjų politikos akcentavimu ir plataus kultūrinio fono stoka; antruosius stebina meninių gestų ryškumas visuotinio naivaus apolitiškumo kontekste.

Nepaisant to, galima pastebėti šių grupių susidūrimus dirbant viešojoje erdvėje. Praėjo 10-ojo deš. pabaigos meno lauko euforija, kuomet atrodė, kad menas gali realiai ir iš esmės pakeisti pasaulį. Darbo su konkrečia vieta (arba problema), apgalvota bendravimo su publika koncepcija ir skirtingų grupių arba tinklų pritraukimu – yra tai, kas gali turėti ilgalaikį, tvarų efektą. Patyrinėjus Berlyno protestų prieš gentrifikaciją pavyzdį, kiekvienu konkrečiu atveju (t.y. viename iš miesto rajonų) yra aptarinėjama, kokios meninės, komunikacinės ir techninės priemonės galėtų maksimaliai mobilizuoti visuomenę. Kaip demonstruoja Berlyno, ir, galbūt, net labiau, Hamburgo patirtis išstojant prieš viešosios erdvės komercializaciją ir „iventizaciją“, būtent impulsai, einantys iš menininkų, tampa svarbiu protestuojančių „masių“ idėjiniu laidininku, o tos idėjos (reikalavimai), savo ruožtu, sulaukia pakankamai daug visuomenės palaikymo. Žymių Hamburgo menininkų ir muzikantų „Not in or Name, Marke Hamburg!“ 2009 m. manifestas („mes sakome – miestas – ne prekinis ženklas, miestas – ne privati įmonė, miestas – tai visų jame gyvenančių miestiečių bendruomenė“) pasirodė visoje spaudoje ir pagimdė neįprastą įvairiausių veiklų bangą.

Bet ir ten, kur menas viešoje erdvėje iš pat pradžių nekelia politinių tikslų, jis ieško dialogo su publika. Jau ir pas mus gerai žinomos grupės Raumlabor arba kitos mažiau žinomos grupės, kurią sudarto trys moterys architektės ir menininkės après-nous (pvz. jų jam session) projektai yra neabejotinai gražūs ir įspūdingi. Jų kredo skamba gan panašiai – „į erdvę ir miestą žvelgti kaip į kultūros projektą ir procesą“, dirbti „nedideliu masteliu ir panaudojant vietos sąlygas“, įžvelgti „socialinį vietos apropriacijos potencialą“.