Wimo Wenderso filmas „Pina“ Pinai Bausch atminti

„Pina“, Aleš Čuček
„Pina“, Aleš Čuček | © NEUE ROAD MOVIES GmbH, Nuotr.: Donatos Wenders

Wimas Wendersas sukūrė kino nekrologą šokėjai ir choreografei Pinai Bausch, atiduodamas pagarbą ir jos miestui Vupertaliui. Tai sėkmės istorija.

Jie primena porą, negalinčią atsispirti lėlių teatro žavesiui. Dominique’as Mercy ir Malou Airaudo pasilenkia virš Vupertalio teatro maketo, ir čia prasideda gyvenimas. Kamerai priartėjus scenos įvykiai užpildo visą ekraną. D. Mercy – Vupertalio šokio teatro (Tanztheater Wuppertal) meno vadovas, o M. Airaudo – Folkvango aukštosios menų mokyklos choreografijos dėstytoja. Abu jie priklausė pirmajai šokėjų trupei, kurią Pina Bausch subūrė 1973 m., gavusi drąsų anuometinio Vupertalio teatro vadovo Arno Wüstenhöferio kvietimą. Taigi, D. Mercy ir M. Airaudo drauge kūrė tą legendą, kuri gaubia šokio teatrą ir jo vadovę.

Kita scena. Vyrai ir moterys vorele žingsniuoja per sąvartyną. Jie šoka polonezą, kurį Pina Bausch pasitelkdama neišsenkančią fantaziją kiekviename spektaklyje kurdavo vis iš naujo. Tai filmo Die Klage der Kaiserin („Imperatorės skundas“, 1989) reminiscencija – vienintelio filmo, kurį Pina Bausch su savo trupe pastatė žiemišką Vupertalį supančiuose laukuose ir miškuose. Nors šokėjų veiduose – jiems būdinga sarkastiška šypsena, visgi jų polonezas – tai mirties šokis. Vėliau jie vienas po kito prabyla. Pasakoja apie Piną Bausch ir su ja susijusius išgyvenimus. Sulig kiekvienu kadru filmas vis labiau primena daugiabalsę įžangą į hagiografiją.

„Pina“ be Pinos

Ką daryti režisieriui, kai befilmuojant miršta pagrindinio vaidmens atlikėja? Panašu, kad Wimas Wendersas iš pradžių tikrai nežinojo, ko imtis, kai 2009 m. birželio 30 d. netikėtai mirė Pina Bausch – nuo vėžio, kuris jai buvo diagnozuotas vos prieš penkias dienas. Filmuoti toliau, nors jie ketino kartu kurti šį filmą? Sugalvojęs pavadinimą Pina, Wimas Wendersas perkėlė pagrindinio vaidmens atlikėją į nerealią erdvę. Pina pasirodo nedideliame interviu fragmente, bet tai tik tolimas vaizdas, į kurį šokėjai žiūri lyg kino teatre – matyti tik jų pakaušiai.

Filmas filme, teatras teatre – būtent šia atsiribojimo priemone naudojasi W. Wendersas. Svarbiausias dalykas, padedantis didžiąją veiksmo dalį perkelti į ne šio pasaulio sferą, kartu yra ir didžiausia filmavimo technikos naujovė – trimatė erdvė. W. Wendersas buvo pirmasis, meniškai pritaikęs šią techniką ne veiksmo filmui. Už tai jis buvo apdovanotas 2011 m. Vokietijos dokumentinio kino premija (Deutscher Dokumentarfilmpreis) ir pelnė Vokietijos kino premiją (Deutscher Filmpreis) geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.

Trimatis ir todėl visuotinai pasiekiamas

Išgyventi šokį kine, ir dar trimatėje erdvėje – išties svarbus laimėjimas. Juk iki tol nebuvo sugalvota, kaip tinkamai spręsti šokio filmavimo problemas. Jei kamera atsidurdavo tarp šokėjų, nebelikdavo choreografijos, o jei kamera filmuodavo tam tikru atstumu, vaizdas neišvengiamai panėšėdavo į skruzdėlyną.

Kino kritikai buvo sužavėti. Dienraščio Frankfurter Allgemeine Zeitung kritikas netgi tvirtino, kad 3D dėka Wimas Wendersas iš naujo atrado save. Tačiau tikrųjų šokio kritikų, rašiusių apie filmą Pina, buvo mažuma, ir juos nustebino tai, kad šis filmas toli gražu nėra tiksli Pinos Bausch kūrybos ir jos asmenybės kopija. Nemažai žmonių, susipažinusių su Pinos Bausch kūryba, atrodė nusivylę. „Bet juk tai ne Pina!“ – protestavo kultūros žurnalistė ir režisierė Anne Linsel, bendradarbiavusi su Pina Bausch ir pati sukūrusi apie ją du filmus.

Ji teisi. Šis filmas – Wimo Wenderso darbas. Jis net nebando chronologiškai atpasakoti Pinos Bausch gyvenimo, nesiekia dokumentuoti ar analizuoti jos kūrybos. Tai dar 1982 m. padarė Klausas Wildenhahnas dokumentiniame filme Was tun Pina Bausch und ihre Tänzer in Wuppertal? („Ką Pina Bausch ir jos šokėjai veikia Vupertalyje?“). W. Wendersui net nebuvo svarbu užfiksuoti ir išsaugoti dar bent dalelę tos atmosferos, kuri vyravo repeticijų ir spektaklių metu Pinai Bausch gyvai esant. 1983 m. tai pavyko padaryti – ir iki šiol neprilygstamai – Chantaliui Akermanui, sukūrusiam filmą Un jour Pina a demandé.

Nekrologas

Sukūręs nekrologą moteriai, kurios talentą dievino, Wimas Wendersas pavertė ją angelu – visai kaip prieš kelerius metus sukurtame filme Dangus virš Berlyno. Besibaigiant antrajai filmo valandai, žiūrovas išvysta Pinos Bausch solo šokį, kurio pabaigoje ji lyg iš toli moja jam, 3D efektų dėka tarsi persikeldama iš erdvės į gilią juodą nebūtį. Ten, kur dabar iš tikrųjų šokami jos šokiai, atplėšti nuo teatro ir spektaklių kasdienybės. Filmo Pina pradžioje žiūrovas netikėtai įstumiamas į šią svetimą realybę. Būtent taip prasideda ir Pinos Bausch sukurta I. Stravinskio baleto Šventasis pavasaris versija. Žiūrovui atrodo, tarsi jį liestų audeklo gabalas, plazdantis visiškai šalia. Kartu su šokėjais jis patenka į netikrą mirusiųjų karalystę, į šaltą tuštumą, kurioje šokėjai šoka, kad išliktų gyvi – visiškai arti, bet kartu ir nepasiekiamai toli. Net ir raudonas drabužis, kuriuo vilki šokėja norėdama įsikūnyti į aukos vaidmenį, iš pradžių, kol guli numestas ant grindų, atrodo lyg dirbtinai švytintis objektas. Naudodamasis trimatės erdvės galimybėmis, W. Wendersas šiai dalelei archajiškai galingos jėgos iš tiesų suteikia naują, visiškai nematerialią dimensiją.
Treileris: Pina – šokit, šokit, antraip mes pražuvę

Kvapą gniaužiančiam artefaktui priešpriešinamos scenos, kuriose galima išvysti šokėjus Vupertalio gatvėse. Tačiau ir jų balsai pasigirsta iš užkulisių – čia taip pat norima išvengti perdėto natūralizmo. Wimo Wenderso filmui Pina, kuriuo jis kartu su 1974 m. pastatytu filmu Alisa miestuose prisipažįsta mylįs Vupertalį, nereikia fiktyvių personažų. Helena Pikon dabar iš tikrųjų atlieka Pinos Bausch šokio partiją iš spektaklio Café Müller, kurią ji mokėsi 15 metų ir, neva, veltui. Kaip ir visi kiti, ji – Pinos palikimo sergėtoja, tęsianti jos misiją, kuri įvardijama filmo paantraštėje: „Šokit, šokit, antraip jūs pražuvę.“