Berlyno vaizdo žokėjai Nuo eksperimentų iki teorijos

Photo (detail): Visualberlin-Festival 2010 (CC BY-SA 2.0) by Stefanie Doll || akastefie @flickr.com

Kai prieš 15 metų vaizdo žokėjai (angl. visual jockey – VJ), t. y. diskžokėjų kolegos vaizdo erdvėje, buvo įleisti į klubus, Berlynas, išsiskiriantis specifine klubų kultūra, tapo idealia aplinka eksperimentuoti linkusiems vaizdų kūrėjams.

Įvairiuose klubuose, pavyzdžiui, Berlyno WMF klube, buvo įrengti nuolatiniai VJ pultai, ir klubo naktis tapo beveik neįsivaizduojama be muzikos, kuriai pritaria įvairūs vaizdai. O kuo šiandien gyvena vaizdo žokėjai, po to, kai daugybė klubų jau seniai nuėmė vaizdo projektorius ir liovėsi skyrę lėšų vaizdo žokėjų paslaugoms?

Berlyne, kitaip nei, pavyzdžiui, Miunchene, vaizdo žokėjų veikla, apimanti vaizdinį klubų apipavidalinimą (angl. club visuals), kai vaizdai užpildo visą klubo naktį, tapo kone kraštutiniu fenomenu. Vis dėlto galima pastebėti, kad plačiąja prasme vaizdo žokėjų veikla kaip tikralaikis vaizdo performansas, erdvės ar laiko požiūriu nebūtinai susietas su klubu ar klubo nakties formatu, yra išties gyvybinga eksperimentų erdvė.

Istorinis vaizdinio klubų apipavidalinimo atspalvis

Pirmąkart plačiau užsimojus suteikti istorinį atspalvį vaizdiniam Berlyno klubų apipavidalinimui, nemažą vaidmenį suvaidino vienas klubų ribas peržengęs įvykis iš vaizdo žokėjų gyvenimo: 2010 m. Berlyno klube .HBC buvo surengta paroda Screendancing. A Retrospective of Berlin Club Visuals. Jos kuratoriai Klausas Kotai ir Torstenas Oetkenas pristatė publikai 1999–2003 m. vaizdo klipus ir paskutinius tiesioginius performansus, kuriuos surengė vaizdinio Berlyno klubų apipavidalinimo pradininkai, pavyzdžiui, Visomat inc., Lillevanas, Pfadfinderei ir Jutojo.

Minėta tendencija išryškėja ir stebint parodoje dalyvavusių club visuals pradininkų raidą, kadangi tik nedaugelis jų šiandien vis dar dirba klube vaizdo žokėjumi – jų vaizdinė veikla persikėlė į kitas, tiesa, dažnai giminingas sritis. Antai 2009 m. publika išvydo tiesioginį garso ir vaizdo performansą, kurio autoriai – Pfadfinderei ir Moderat. Tuo tarpu Lillevanas tiesioginiuose garso ir vaizdo performansuose dalyvauja kartu su muzikantu Fenneszu, elektroninę (klubų) muziką iškeisdamas į „naująją muziką“, kad galėtų bendradarbiauti, pavyzdžiui, su kompozitore Olga Neuwirth.

Šiandieninė scena

Nors šiandieniniai Berlyno vaizdo žokėjai priversti kurti ne tokioje eksperimentams palankioje klubų aplinkoje, kaip 10-ojo deš. club visuals pradininkai, jie gali naudotis jau sukurtu tarptautinių ryšių ir festivalių tinklu, kuris savo ruožtu turi įtakos vietos vaizdo žokėjų veiklai. Jaunesniosios kartos kūrybą taip pat paveikė vaizdo žokėjų sąlytis su koncertiniais garso ir vaizdo formatais, kitomis erdvėmis ir muzikos kryptimis. Antra vertus, klubo erdvė vis dažniau tampa vaizdo instaliacijų ir performansų pristatymo vieta, kai vaizdinį apipavidalinimą papildo arba visiškai pakeičia performanso atlikėjai, kaip pavyzdžiui, Bella Berlin šokio performanse „Die lebendige Discokugel“ („Gyvas diskotekos rutulys“).

Svarbiausias VJ veiklos ramstis – 2005 m. įkurta draugija VisualBerlin e. V. Tai pasaulinio AVIT tinklo centras, tačiau jo būstinė yra Noikelne, kur nuolat vyksta draugijos vakarai, suteikiantys galimybę rengti tiesioginius mainus estetiniams ir techniniams klausimams spręsti. Be to, draugija inicijuoja ir rengia įvairius seminarus ir projektus, kaip antai, festivalis VisualBerlin Festival, vykęs 2010 m. birželį. Vis dėlto draugija VisualBerlin visus kviečia ne tik į Berlyną, jos nariai atstovauja ir tarptautiniam tinklui. Pavyzdžiui, Auderoselavy ir Raquel Meyers priklauso kolektyvui Homemade, kurio veikla daugiausia vyksta tarp Paryžiaus ir Berlyno, o Ilanas Katinas ieško sąsajų tarp VJ programinės įrangos Modul8 ir Ženevoje vykstančio festivalio Mapping Festival.

Teorija ir praktika

Vaizdo žokėjams atsigręžiant į kitus pateikties formatus, tuo pat metu vyksta ir teorinės diskusijos apie vaizdo žokėjų veiklą ir gretutinius fenomenus, pavyzdžiui, visual music ar live cinema, tačiau jos tik sąlyginai apsiriboja įprastine moksline aukštųjų mokyklų erdve.

Teoriniai debatai vyksta kaip intensyvūs teorijos ir praktikos mainai – ir ne vien todėl, kad dauguma teoretikų kartu yra ir menininkai, kaip pavyzdžiui, Mia Makela, rimta live cinema koncepcijos kaip tikralaikio garso ir vaizdo performanso šalininkė. O štai Elena Romakin, kurdama projektą Laika, į jo programą įtraukė teorinės paskaitos ir tiesioginio performanso derinį, nors jį jau keletą metų galima išvysti festivaliuose, pavyzdžiui, festivalyje Club Transmediale. Tad Berlynas – ne tik įvairių iš vaizdo žokėjų veiklos atsiradusių renginių centras, bet ir puiki aplinka jų diskursiniam kontekstui.