Pokalbis su Matthiasu Lutz-Bachmannu Religijos renesansas?

Ar šiuo metu religijos atgimsta? Goethe.de su religijos filosofu Matthiasu Lutz-Bachmannu kalbėjosi apie postsekuliarios visuomenės perspektyvas.

Gerb. profesoriau Lutz-Bachmannai, Jūs 2011 m. vasaros semestro metu Frankfurte, Goethe’s universitete, inicijavote paskaitų ciklą, kuriame dalyvavo tokie asmenys kaip vokiečių filosofas ir sociologas Jürgenas Habermasas ar Kanados sociofilosofas Charlesas Tayloras. Paskaitų ciklo pavadinimas skambėjo taip: „Postsekuliarizmas: religijos sugrįžta?“ Kaip buvo atsakyta į šį klausimą?

Matthiasu Lutz-Bachmannu Matthiasu Lutz-Bachmannu | © Goethe-Universität Frankfurt am Main Iš pradžių reikėtų panagrinėti Vakarų visuomenių sekuliarizacijos klausimą. Ko gero žymiausias moderniosios sociologijos atstovas Maxas Weberis yra pastebėjęs, kad religija viešojoje moderniųjų visuomenių sąmonėje praranda reikšmę. Tai septintojo-aštuntojo praėjusio XX a. dešimtmečių socialiniuose moksluose tapo nenuginčijama dogma: visuomenės, kurios modernizuojasi ir diferencijuojasi, tampa sekuliarios.

Tačiau šiuo požiūriu šiandien nebesivadovauja beveik nė vienas sociologas. Tai nereiškia, kad religijos tikrai grįžta. Tačiau bet kokiu atveju jos dar tikrai neatsisveikina.


Skaičiai pasako per mažai

Bet Vokietijoje jau daug metų mažėja abiejų didžiųjų krikščionių bažnyčių narių skaičius, taip pat sudaroma mažiau santuokų, rečiau lankomos pamaldos…

Nors aš ir nesu sociologas, tačiau norėčiau atsakyti į šį klausimą taip: šis pastebėjimas, mano nuomone, yra perdėm paviršutiniškas. Nuo 1890 m. iki 1925 m. Vakarų visuomenėse abiejose šiose religinėse bendruomenėse buvo susibūrę daugiau žmonių, nei per visą praėjusį vadinamosios Vakarų krikščionybės tūkstantmetį. Jei mes palyginsime tuometinių pamaldų lankytojų skaičių su šiandieniniu, matysime, kad jų tikrai sumažėjo. Tačiau jei lyginsime su maždaug 1800-ųjų duomenimis, viskas atrodys visai kitaip.

Reikia paklausti savęs: Ką mes čia lyginame? Tad, remiantis Weberio teiginiais apie sekuliarizaciją, negalima apibendrinti vos kelis dešimtmečius vykstančių procesų.

Vertinga ir politikoje

Daug didesnį laikotarpį aprėpia ir Jürgenas Habermasas. 2001 m. atsiimdamas jam skirtą Vokietijos knygų prekybos sąjungos Taikos premiją jis suformulavo ir įtvirtino postsekuliarios visuomenės terminą. Kaip J. Habermasas jį supranta?

Pirmiausia J. Habermasui buvo svarbu pakoreguoti savo paties požiūrį, kuris remėsi Maxo Weberio ir Karlo Marxo teiginiais, kad religija – tai nykstantis fenomenas. Antra, jis laiko religiją normatyviai vertingu dalyku viešajame diskurse, kai kalbama apie esminius gyvenimo ir politikos klausimus. Religija jam yra nepakeičiamas etinių-moralinių intuicijų ir motyvacijų šaltinis.

Trečia, dėl minėtos priežasties J. Habermasas dideliu religijų nuopelnu laiko tai, kad jos pasisako esminių etinių-moralinių mūsų dabarties konfliktų klausimais. Todėl jis ir pats stengiasi, ir savo pasaulietiškus amžininkus ragina visiškai neatmesti religijos ir pereiti prie postsekuliaraus požiūrio.

Tačiau jis tai taiko ne tik sau ir savo bendraminčiams – judėti į priekį jis reikalauja ir religijų.

Taip, jis reikalauja, kad į priekį žengtų abi pusės. Anot Habermaso, savo esmines nuostatas religijos ir moralės klausimais religijos turi išdėstyti visiems suprantama viešojo proto kalba. Taigi, sekdami Habermasu, mes galime skirti religines bendruomenes, kurios sugeba ir yra pasirengusios atsiverti viešajam protui, ir kitas fundamentalistines bendruomenes, kurios tai daryti atsisako. Beje, Habermasas ir nereligingus visuomenės narius ragina leistis į „pozityvų“, diskursyvų bendravimą su religija.

Religija globalizacijos laikais

Kokia kryptimi gali vystytis postsekuliari visuomenė?

Reikia pabrėžti tris dalykus. Pirmiausia, mes turėsime priimti religijų įvairovę, kaip tokią. Jai turi įtakos ir globalizacijos procesai. Antra, religiją bus įmanoma apibrėžti tik iš individualizacijos perspektyvos. Mes negalime religijos pririšti prie kokios nors narystės formos ar reikalauti jos išorinio prisitaikymo prie tam tikrų taisyklių. Bet – ir tai yra trečiasis dalykas – religija, nepaisant visos individualizacijos ar pliuralizacijos, yra orientuota į bendruomeniškumą, t.y. į bendrą kilmę, ritualus ir pamaldas, kuriuose žmonės dalyvauja kartu.

Daugiau piligrimų nei pilių gyventojų

Taigi, postsekuliarios visuomenės šansas tokiu atveju būtų atsižvelgti vieniems į kitus, kad būtų galima taikiai sugyventi kartu?

Žinoma, sugyvenimas turi būti taikus, o taip pat ir diskursyvus, orientuotas į protą – tokie dabar yra normatyviniai postulatai. Nieko kito mes negalime sau leisti. Aš matau, kad ir didžiosios religinės bendruomenės yra tuo suinteresuotos. Žinoma, visur – čia nematau jokių išimčių – yra potencialo pasiduoti fundamentalistinėms pagundoms, kas laikas nuo laiko ir įvyksta. Tačiau tai būdinga ne tik religijoms, bet ir politiniam spektrui.

Mūsų paskaitų dalyvis Charlesas Tayloras sako, kad religingi žmonės bus labiau panašūs į piligrimus nei į tvirtos pilies gyventojus, kurie yra užtikrinti savo pasirinkimu. Šis ieškojimo kelias leis pastebėti žmonėms gerus ir teisingus dalykus kitose religinėse tradicijose. Beje, tai galioja taip pat ir bendraujant tikintiesiems su netikinčiaisiais.