Michaeliui Ballhausui mirus „Mano kinematografijos mokykla buvo pats kinas“

Michael Ballhaus
Michael Ballhaus | Foto: © pa-picture alliance

Operatorius Michaelis Ballhausas kūrė kino istoriją. Jis mirė 2017 m. balandžio 12 d. Berlyne, būdamas 81-erių. 2016 m. Berlyno kino festivalyje operatorius buvo apdovanotas „Auksiniu lokiu“. Ta proga portalas goethe.de paskelbė pokalbį su šiuo berlyniečiu apie jo nepaprastą karjerą.

Pone Ballhausai, 2016 m. Tarptautiniame Berlyno festivalyje buvote apdovanotas „Garbės lokiu“ už viso gyvenimo nuopelnus. Ką reiškia Jums šis apdovanojimas?

Man jis turi didžiulę vertę, kadangi jau 40 metų esu neatsiejamas nuo Berlyno kino festivalio. Visada labai džiaugdavausi, jei festivalio metu rodydavo kurį nors mano filmą. Šis apdovanojimas tarsi vainikuoja visą mano darbą, susijusį su Berlyno festivaliu.

Jūs esate pirmasis operatorius, pelnęs tokį apdovanojimą. Priešingai nei aktoriai ir režisieriai, operatoriai Vokietijoje retai kada atsiduria dėmesio centre. Su Jumis visai kitaip. Ar Jūsų karjeroje buvo toks metas, kai pastebėjote, kad Jus vertina net ir plačioji publika?

Man atrodo, tai prasidėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai viešėdamas Amerikoje kūriau filmus kartu su Martinu Scorsese ir kitais režisieriais. Dirbti JAV kino pramonėje būnant vokiečiu – tai ypatingas įvykis. Juolab kad tais laikais retas mano tautietis galėjo pasigirti tokia karjera amerikiečių kine.

Pagarba aktoriaus profesijai vaidina didelį vaidmenį

Autobiografijoje „Bilder im Kopf“ (vok. „Vaizdai galvoje“) Jūs rašote, kad vaikystėje beveik nežiūrėjote filmų. Jūsų tėvai buvo teatro aktoriai, įkūrę nedidelį teatrą, kuriame Jūs pradėjote karjerą kaip fotografas. Ar teatras buvo svarbi mokykla Jūsų vėlesnei veiklai?

Be jokios abejonės, taip ir buvo. Teatre išmokau, kokia svarbi aktoriaus profesija ir kaip atsargiai reikia elgtis su aktoriais. Ta didžiulė pagarba, kurią jaučiu šiai profesijai, yra labai svarbus dalykas, nes tai jaučia ir aktorius, stovintis prieš kamerą.

Nusprendėte tapti operatoriumi po to, kai dalyvavote filmuojant Maxo Ophülso juostą „Lola Montez“ (1955), vieną ekstravagantiškiausių 6-ojo dešimtmečio filmų. Po to baigėte fotografijos studijas ir keletą metų dirbote televizijos operatoriumi. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje sukūrėte pirmąjį savo kino filmą, be to, ėjote docento pareigas Berlyno kino ir televizijos akademijoje (Deutsche Hochschule für Film und Fernsehen Berlin). Tačiau Jūs pats niekada nestudijavote kinematografijos.

Ne, mano kinematografijos mokykla buvo pats kinas. Nuo kažkurio momento aš pradėjau labai dažnai lankytis kine. Kai kuriuos filmus žiūrėdavau po keliskart, o Jeano-Luco Godardʼo „Panieką“ mačiau mažiausiai aštuonis kartus! Tame filme buvo tiek daug nuostabių dalykų, kad aš tiesiog norėjau išsiaiškinti, kaip operatoriui Raouliui Coutardʼui pavyko tai padaryti. Kitas pavyzdys man buvo Ingmaro Bergmano operatorius Svenas Nykvistas. Jis taip nuostabiai fotografavo žmonių akis! Akys man visada buvo labai svarbus dalykas. Tai sielos veidrodis.

Motion is emotion

Interviu su Michaeliu Ballhausu | © editfestivalchannel (youtube.com)

Žmonės sieja Jus ne tik su Scorsese, bet ir su Raineriu Werneriu Fassbinderiu, su kuriuo Jūs 8-ajame dešimtmetyje sukūrėte 15 filmų...


Darbas su Fassbinderiu buvo sunki, bet gera mokykla. Aš daug ko išmokau. Be to, jei pavyksta sugyventi su ponu Fassbinderiu, pavyks ir su kiekvienu režisieriumi! Su juo nebuvo labai lengva...

Fassbinderio juostai „Marta“ (1974) Jūs sugalvojote garsųjį kameros judėjimo 360° būdą, kuris į kino istoriją įėjo kaip „Ballhauso sukutis“ (vok. Ballhaus Kreisel). Net ankstyvieji Jūsų filmai išsiskiria elegantišku kameros darbu.

Kameros judėjimas nuo pat pradžių man buvo labai svarbus dalykas. Mėgstu posakį „motion is emotion“ (angl. „judėjimas – tai emocija). Kai kamera juda, ji sukelia žiūrovui emocijas.

9-ojo dešimtmečio pradžioje Jūs pradėjote dirbti Jungtinėse Valstijose. Ar Amerikoje buvote vertinamas kaip vokiečių operatorius?

Režisieriai jau žinojo, kad mano požiūris į aplinką visai kitoks nei mano kolegų amerikiečių. Ir tai buvo vertinama teigiamai. O man netrūko drąsos dirbti labai greitai ir išsiversti su mažu biudžetu. Filmas „After Hours“ („Viršvalandžiai“) buvo pirmas mano kaip operatorius darbas su Scorsese. Filmo biudžetas siekė vos 4 mln. dolerių, o nufilmuoti reikėjo per 40 naktų. Tokiomis sąlygomis Scorsese nebedirbo nuo savo karjeros pradžios. Pasakiau jam: „Marti, kasnakt mums reikia nufilmuoti po 15 scenų. Aš galiu, aš jau dirbau taip su Fassbinderiu!“

Man patinka jausmingos istorijos

Su Scorsese sukūrėte septynias juostas, tarp jų gangsterių filmus „Geri vyrukai“ (1990), „Niujorko gaujos“ (2002) ir „Infiltruoti“ (2006). Ar turite mėgstamiausią filmą?

Taip, turiu. Tai „Nekaltybės amžius“, sukurtas 1993 m. Tai mano mėgstamiausias filmas.

Melodrama, sukurta pagal Edithos Wharton romaną: tradicijų sužlugdytos meilės istorija...

Tokios jausmingos istorijos man patinka. Turėjome puikų scenarijų ir nuostabias galimybes dirbti su fantastiškais aktoriais Michelle Pfeiffer, Winona Ryder ir Danieliu Day-Lewisu. Filmavimo vietos ir dekoracijos buvo pasakiškos. Vokietijoje tais laikais nebūtume nufilmavę nieko panašaus.

Filmas pastatytas labai prašmatniai ir preciziškai.

Taip, Scorsese, kaip ir Fassbinderis, labai vizualus režisierius. Jis labai tiksliai planuodavo, kaip turi būti filmuojamos tam tikros scenos. O aš su dideliu džiaugsmu imdavausi įgyvendinti jo idėjas. Tiesa, skirtumas tarp vaizdų apibūdinimo ir jų virsmo tikrove visada didžiulis.
 
„The Age of Innocence“, anonsinis filmukas | © Sony Pictures (Youtube.com)

Sukūriau daug nuostabių filmų

Aktorę Michelle Pfeiffer jau pažinojote iš filmo „Garsieji broliai Beikeriai“ (1989).

Man tai buvo labai įdomus filmas: režisierius Steveʼas Klovesʼas visiškai nepasižymėjo vizualumu. Perskaitęs scenarijų papasakojau jam, kaip įsivaizduoju filmą. O jis atsakė: „Tai taip ir daryk, būtent taip!“ Galėjau filmuoti scenas, kaip norėjau. Ir tai man, žinoma, labai patiko.

Filmo magiją sukuria kamera, judanti ratu aplink Michelle Pfeiffer, kuri dainuoja įsitaisiusi ant fortepijono.

Tas kameros judėjimas ratu aplink Michelle... Perskaitęs scenarijų iškart supratau: tai turėjo prilygti meilės akto poveikiui, todėl kamera tiesiog privalėjo judėti 360°! Pasiūliau tai režisieriui, ir jis buvo sužavėtas. Michelle taip pat puikiai padirbėjo. Tai buvo ryškus momentas jos karjeroje.

Jūs dirbote su daugybe garsių režisierių, tarp kurių – Francis Fordas Coppola, Volkeris Schlöndorffas ar Wolfgangas Petersenas. Ar niekada nesvarstėte galimybės pats režisuoti filmą?

Tiesą sakant, turėjau įdomios medžiagos apie austrų dainininkę ir aktorę Lotte Lenya. Daug metų dirbau prie šio projekto, bet galiausiai jį sužlugdė vienas vokiečių televizijos redaktorius. Ką gi, aš sukūriau nemažai puikių filmų. Tokio filmo kaip „Nekaltybės amžius“ kino studijos šiandien turbūt niekada nesiimtų statyti. Man teko laimė būti kino operatoriumi tuo metu, kai kine dar buvo daug turinio.
 
Redakcijos pastaba. Pokalbis su Michaeliu Ballhausu vyko 2016 m. sausį.