Nekrologas Ačiū, pone Genscheri

Klaus-Dieter Lehmann ir Hans-Dietrich Genscher
© Goethe-Institut e.V.

Gedime Hanso-Dietricho Genscherio. Jis buvo ne tik Goethe’s instituto rėmėjas, bet ir jo draugas. Klauso-Dieterio Lehmanno nekrologas

Goethe’s institutas turėtų būti už daug ką dėkingas Hansui-Dietrichui Genscheriui. 1974–1992 m. eidamas užsienio reikalų ministro pareigas, jis vaidino lemiamą vaidmenį formuojant užsienio politiką, kurioje kultūra buvo įtvirtinta kaip trečiasis sandas šalia politikos ir ekonomikos.

„Vokietija – tai ne tik pirmaujančios ekonomikos tauta, mes esame ir kultūros tauta. Vien dėl to negalima „ekonomizuoti“ Vokietijos įvaizdžio pasaulyje. Todėl kultūros sklaidos užsienyje politika yra gerokai daugiau nei puošnus mūsų užsienio politikos aksesuaras ir ji tikrai nėra estetinė užsienio prekybos skatinimo forma.“ Ši principinė H.-D. Genscherio nuostata suteikė Goethe’s institutui daugiau savarankiškumo, sustiprino jo gebėjimus dalyvauti diskurse ir bendradarbiauti su partneriais. Jo pastangomis mums pavyko į užsienyje vykdomą programinę veiklą įtraukti 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių visuomenės diskusijas ir objektyviai nušviesti demokratinius procesus Vokietijoje. Nepaisant visų tam laikotarpiui būdingų prieštarų, tai buvo jaudinantis kultūrinio sujudimo metas, atitikęs emancipacinę tų laikų pasaulėjautą.

Hansas-Dietrichas Genscheris. Goethe’s instituto atidarymas Prahoje, 1990 Hansas-Dietrichas Genscheris. Goethe’s instituto atidarymas Prahoje, 1990 | © Goethe-Institut e.V. Po Berlyno sienos griūties 1989 m. H.-D. Genscheris suteikė mums galimybę steigti naujus filialus toje pasaulio dalyje, kuri ilgą laiką buvo uždaryta. Kiek anksčiau, 1988 m. lapkričio 1 d., po ilgų derybų su Kinija jam pavyko ten atidaryti Goethe’s institutą, kuris 16 metų buvo vienintelis užsienio valstybės kultūros institutas, veikęs šioje šalyje. Nuo tada jis gerokai išplėtė savo veiklą, 2015 m. spalį prisijungdamas dar vieną renginių vietą menininkų kvartale 798. Šią vietą, kuri visiškai atitinka H.-D. Genscherio lūkesčius, atidarymo metu apibūdinau tokiais žodžiais: „Norėčiau, kad čia vyktų praktinės veiklos dialogas, atvirumo dialogas. Žodžio laisvė mums yra didžiulė vertybė.“ Tai būtų pradžiuginę H.-D. Genscherį. Dialogo samprata jam buvo visų svarbiausia, ji svarbi ir Goethe’s institutui. Dialogą jis vertino kaip patikimiausią garantiją, apsaugančią nuo naujų priešo vaizdinių ir nuo atskirties, todėl jis jam atrodė neišvengiamai būtinas. H.-D. Genscheris žinojo, kad tai nėra panacėja, kad tam reikalingos ir tinkamos politinės sąlygos, tokios kaip teisinė valstybė ar žmogaus teisių apsauga, tačiau be dialogo tikrai neįmanoma žengti į priekį.

Kultūra, jo vertinimu, nėra privati menininkams ir inteligentams skirta žaidimų aikštelė. Tai veikiau yra pamatas, kuris reikalingas visuomenei tam, kad ji būtų atvira ir galėtų mąstyti naujoviškai. Visa tai dar labiau sustiprino jo poziciją, kad Goethe’s institutams būtina suteikti ilgalaikes stabilios veiklos galimybes ir taip užtikrinti pasitikėjimu grindžiamą tvarų dialogą. H.-D. Genscheris buvo ne tik Goethe’s instituto rėmėjas, bet ir jo draugas. Iki paskutinės akimirkos jis domėjosi mūsų darbu ir labai džiaugėsi sužinojęs, kad 2016 m. mes ketiname atidaryti Goethe’s institutą Vindhuke – šalyje, kurios konstituciją jis aktyviai padėjo rengti, kai 1990 m. ten buvo atkurta nepriklausomybė.

Net ir po H.-D. Genscherio mirties mes toliau laikysimės jo nuostatos, kad kultūra – tai ne ta sritis, kur turėtų varžytis skirtingos sistemos. Kultūra skirta lygiaverčiam dialogui palaikyti ir įvairovei puoselėti.

Klaus-Dieter Lehmann, Goethe’s instituto prezidentas