Berlyno bienalė 2016 Šių dienų Berlyno beieškant

Speculative Ambience, 2016, videokadras, prod. Iconoclast
Speculative Ambience, 2016, videokadras, prod. Iconoclast | Nuotr. (fragmentas): © Berlin Biennale für zeitgenössische Kunst

50 jaunų menininkų ir menininkų kolektyvų Berlyne siekia parodyti dabartinį meną skaitmeninės epochos kontekste. Nors ne visada yra lengva pažvelgti į šiandieninės menininkų kartos kūrybos gelmes.

Palyginti su ankstesnėmis bienalėmis, 9-oji Berlyno bienalė išsiskiria savo ryškiausia sąsaja su dabartimi ir tarptautiškumu. Bienalė rodo meną, maišatį ir kūnus šiandieninėje epochoje, kai skaitmeninimas yra tapęs savaime suprantamu dalyku. Čia ieškoma naujojo Berlyno, penkiose pagrindinėse renginių vietose atskleidžiant ne tik nemalonias tiesas, bet ir viliojančius meno momentus.

9-ąją bienalę kuruoja keturių Niujorko menininkų grupė DIS, kurios nariai yra Laurenas Boyle‘as, Solomonas Chase’as, Marco Roso ir Davidas Toro. Jie vadinami postinternetinio meno pirmtakais – tokia etiketė byloja, kad šie naujosios kartos menininkai taip natūraliai laviruoja tarp skaitmeninių pasaulių ir trimačių spausdintuvų, kad žodis „internetas“ tampa visiškai nereikalingas, nes tai yra akivaizdus jų kūrybos atskaitos taškas. Būtent taip apibūdinama ir grupės DIS kuruojamos bienalės sritis: tai naujausios skaitmeninio pasaulio čiabuvių (angl. digital natives) pozicijos.

Bienalė pavadinta „The Present in Drag“, ir toji „perrengta dabartis“, kuri pristatoma, iš tikrųjų yra ne tik labai skaitmeniška, bet ji netgi kuriama kaip žvilganti reklama. Bienalės tinklalapis, logotipas, katalogas, plakatai ir reklamjuostės buvo sukurti remiantis tarptautinių kompanijų tapatybe (angl. corporate identity). Svarbus vaidmuo tenka ir kuratorių grupės kalbai, kuri artima rinkodaros sričiai – kuratoriai mėgsta žarstytis tokiais žodžiais kaip „paradesencija“ (t. y. „paradoksali esencija“), kuri reiškia prieštaringų savybių derinį viename produkte.

Pripažinti ir nežinomi menininkai

Ne iškart pavyksta įžvelgti, kad svarbiausia čia menas, o ne technika ar reklama. Todėl būtų labai gaila, jei lankytojai neįsigilintų į šią bienalę. Joje savo darbus pristato ne tik garsūs videomenininkai Joshas Kline ir Wu Tsangas iš JAV, Ingo Niermannas iš Vokietijos ar 2015 m. Venecijos bienalės „Auksiniu liūtu“ apdovanotas Adrianas Piperis iš Berlyno, bet ir daugybė mažai žinomų menininkų, kurie dalį savo darbų sukūrė specialiai šiai bienalei. Visa tai galima išvysti penkiose renginių vietose.
 
  • Speculative Ambience, 2016 (videokadras). Prod. Iconoclast © Berlin Biennale für zeitgenössische Kunst
    Speculative Ambience, 2016 (videokadras). Prod. Iconoclast
  • DIS, 9-osios šiuolaikinio meno Berlyno bienalės kuratorių grupė Nuotr.: Sabine Reitmaier
    DIS, 9-osios šiuolaikinio meno Berlyno bienalės kuratorių grupė
  • Logotipas © Berlin Biennale für zeitgenössische Kunst
  • Narrative Devices, 2016, Featuring Tilman Hornig: GlassPhone, (videokadras). Prod. Iconoclast © Berlin Biennale für zeitgenössische Kunst
    Narrative Devices, 2016, Featuring Tilman Hornig: GlassPhone, (videokadras). Prod. Iconoclast
  • 3D design Filip Setmanuk, 2016 Nuotr.: Natasha Goldenberg, © Berlin Biennale für zeitgenössische Kunst
    3D design Filip Setmanuk, 2016
  • Halil Altindere, Homeland, 2016, (videokadras) © Halil Altindere und Pilot Gallery, Istanbul
    Halil Altindere, Homeland, 2016, (videokadras)
  • Halil Altindere, Homeland, 2016, (videokadras) © Halil Altindere und Pilot Gallery, Istanbul
    Halil Altindere, Homeland, 2016, (videokadras)
  • GCC, instaliacijos Positive Pathways (+) vaizdas, 2016 © GCC; Kraupa-Tuskany Zeidler, Berlin; Project Native Informant, London; Foto: Timo Ohler
    GCC, instaliacijos Positive Pathways (+) vaizdas, 2016
  • lapses in Thinking By the person i Am, 2015, instaliacijos vaizdas © CCA Wattis Institute for Contemporary Arts; Foto: Johnna Arnold
    lapses in Thinking By the person i Am, 2015, instaliacijos vaizdas
  • Hito Steyerl, Tank/Texture, 2015 © Hito Steyerl
    Hito Steyerl, Tank/Texture, 2015
  • Jon Rafman, Junior Suite, 2014, virtualiosios realybės instaliacija © Jon Rafman; Future Gallery, Berlin
    Jon Rafman, Junior Suite, 2014, virtualiosios realybės instaliacija
  • Simon Denny with Linda Kantchev, instaliacijos vaizdas Blockchain Visionaries, 2016, Creative New Zealand, nuotr.: Timo Ohler
    Simon Denny with Linda Kantchev, instaliacijos vaizdas
DIS grupės kuratoriai akivaizdžiai ieškojo šių dienų Berlyno, tiksliau, stiklinių fasadų, kompanijų būstinių ir turistų srautų. Jų nedomina romantiškasis Berlynas su apleistomis VDR laikų teritorijomis ar senosios vakarinės dalies pakraščiais. Tai naujoviškas požiūris, kurį iškart atskleidžia pirmoji pagrindinė bienalės renginių vieta – Halilo Altindere’s videodarbą „Homeland“ galima išvysti Berlyno menų akademijoje Pariser Platz aikštėje priešais Brandenburgo vartus. Šią išraiškingą įniršusių ir nusivylusių žmonių, pabėgėlių choreografiją prie Europos tvirtovės sienų dar labiau paryškina reperio Abu Hajaro muzika. Atsidūrusius terasoje ant Menų akademijos stogo lankytojus iškart pakeri Jono Rafmano darbas: užsidėjus virtualiosios realybės akinius, vietoj Paryžiaus aikštės galima išvysti priešistorinį vandenyną ir panirti į išgalvotą pasaulio pabaigos scenarijų.

Bienalės būstinėje KW šiuolaikinio meno institute (KW Institute for Contemporary Art) Auguststraße gatvėje, kuris tapo antrąja pagal dydį renginių vieta, galima pamatyti jau minėtų Wu Tsango ir Josho Kline’s kūrinius. Be to, užtvindytoje pagrindinėje erdvėje pristatomi žybčiojantys Cecilės B. Evans darbai, perteikiantys realybės ir virtualybės sampyną. Ypač puikų įspūdį palieka Anne’s Vries videoprojektas antrajame aukšte, kuriame šimtatūkstantinė žmonių minia skaitmeninėmis priemonėmis virsta šokančiais koncerto žiūrovais.

Ne visos naujos vietos atrodo tinkamos

Vis dėlto sumanymas, trečiąja bienalės renginių vieta pasirinkti privatų meno muziejų Feuerle-Sammlung, įsikūrusį Antrojo pasaulinio karo laikų bunkeryje, buvo nelabai vykęs. Ši nesvetinga ir niūri erdvė gali sugniuždyti bet kokį meną, net jei jo autorė – fotografė Josephine Pryde. Jos nuotraukų, kuriose užfiksuotos moterų rankos, ciklas neturi jokių šansų įveikti slegiančią betono architektūrą. Ketvirtoji renginių vieta įsikūrė Šprė upe plaukiojančiame turistiniame laive, kuriame pristatoma vaizdo instaliacija, primenanti filmus apie zombius.

ESMT (European School of Management and Technology) vadybos mokykloje, kuri įsikūrusi buvusiame VDR valstybės tarybos pastate, galima dar kartą išvysti tai, kas yra šių dienų Berlynas, ir tai, ką DIS grupės kuratoriams pavyko surasti mieste – tai nuo praeities išvaduota vieta miesto viduryje, kur dėstoma ne socializmo teorija, o kapitalizmas ir vadyba. Kiekvienas, kuris vaikštinėdamas po architekto Hanso Günterio Merzo pavyzdingai renovuotą pastatą eina ten, kur pristatomi bienalės darbai, turi galimybę prisiliesti prie pastato istorijos ir atsidurti dabartyje, kurioje skaitmeninė valiuta bitkoinai tampa pagrindine Simono Denny iš Naujosios Zelandijos kūrybos tema. Pasibaigus ekskursijai po pastatą lankytojų laukia sensacingas kūrinys, jaudinantis ir paprastas vienu metu: menininkų kolektyvas iš Jungtinių Arabų Emyratų GCC pristato instaliaciją „Positive Pathways“, kurios tema – beje, labai tinkanti ESTM vadybos mokyklai – savęs optimizavimas ir sėkmės siekimas kaip religijos pakaitalas.