„Brexit“ „Mes, kultūros žmonės, turime imtis atsakomųjų priemonių“

Klaus-Dieter Lehmann
Foto: Andreas Wrobbel

Pirmuosius ekonominius „Brexito“ padarinius žmonės netruko pajusti. Artimiausiu metu padariniai bus pastebimi ir kultūros srityje. Goetheʼs instituto prezidentas Klausas Dieteris Lehmannas – apie būsimą kultūros įstaigų vaidmenį, finansavimo praradimą ir apie tai, kodėl išstojimas – ne išeitis.
 

Didžioji dauguma jaunų žmonių, didmiesčių gyventojų ir kultūros darbuotojų referendume balsavo prieš Jungtinės Karalystės išstojimą iš ES. Kokią reikšmę britų rinkėjų sprendimas turės Europos kultūriniam gyvenimui?

Britų išstojimas iš ES – ryškus lūžis kultūriniame Didžiosios Britanijos gyvenime. Viena vertus, šalis neteks Europos struktūrinių lėšų, o tai skaudžiai atsilieps menininkams ir kultūros darbuotojams, kurie vykdydami veiklą iki šiol galėjo naudotis Europos pinigais. Britų vyriausybė sėkmingai įsisavindavo šias lėšas ir buvo gerokai sumažinusi asignavimus iš savo biudžeto. Vadinasi, laukia skausmingas išlaidų karpymas. Antra vertus, europiniai fondai sudarydavo galimybes rastis partnerystėms, tokiu būdu skatindami Europos kultūros sektorių ir inicijuodami daugiašalius mokymosi procesus. Tai padėdavo stiprinti europinę savimonę. Juk svarbiausia – dalyvavimo procesai, ne valdžia ir konkurencija.

Naujai susiklosčiusiomis socialinės izoliacijos sąlygomis kyla pavojus, kad menininkai ims emigruoti. Tai būtų blogas ženklas demokratinei visuomenei. Mane stebina, kad „Brexitas“ vertinamas kaip įprasta politinė realija – juk tai radikalus ir gilus lūžis, prilygstantis istorinei takoskyrai! Viskas, ką išgirdome per politinius debatus, tebuvo veidmainystė ar bandymai įbauginti. Pritrūko tos didingos europietiškos kalbos, kuri sujaudintų iki širdies gelmių. Galiausiai liko tik pagirių aimanos. Ir teisingai, juk šiuo atveju kalbame ne apie Didžiąją Britaniją, o apie Europą! 

Manau, jaunieji europiečiai jau spėjo suprasti, kad Europos žadamas pliuralizmas, atvirumas ir laisvė renkantis profesiją, gyvenamąją vietą ar verslo buveinę yra ne tik viliojanti gyvenimo perspektyva. Tuo iš tikrųjų galima pasinaudoti ketinant susitvarkyti gyvenimą ar svarstant pasirinkimo galimybes sunkmečiu. Panašiai savo laiku elgėsi žmonės iš Pietų Europos šalių, kai neteko darbo. Jie ėmė mokytis kalbų, išvyko į kitas valstybes, kuriose jų laukė geresnės galimybės, ir įgijo kvalifikaciją. Arba Lenkijos pavyzdys: šiai šaliai taip gerai nesisektų šiandien, jei jos žmonės kadaise nebūtų turėję galimybės išvykti į Angliją ir ten įsidarbinti. Anglijoje jie buvo reikalingi – jie neatėmė darbo vietų iš kitų žmonių.

Kaip Jums atrodo, kodėl apskritai buvo prieita iki „Brexito“? Gal ES turi komunikacijos problemų?

Yra dvi komunikacijos problemos. Pirmoji susijusi su tuo, kad pati Europos Sąjunga save vertina ir pristato kaip labai technokratišką. Ji siūlo daugybę paslaugų, bet žmonėms to neužtenka, kad jie norėtų prisiimti atsakomybę už ES. Jei nėra visiškai jokio emocinio ryšio, jei viešai nekalbama tokiais klausimais, kurie verstų žmogų jaustis ar vadinti save europiečiu, to neužtenka. .Nė vienas europietis neturėtų jaustis svetimšalis kitoje Europos valstybėje. Jausmas, kad esi Europos pilietis, yra labai svarbus prisiimant bendrą atsakomybę.

Antroji problema yra tokia: žmonėms nebuvo išaiškinta, kad Europa, kurioje mes gyvename, yra ne vien palaimos sala, mes turime įsipareigojimų ir kitų pasaulio šalių atžvilgiu. Apie tai, ką mes dabar patiriame dėl imigracijos, niekada nebuvo diskutuojama politiniu lygiu. Praktiškai nuo 2011 m. mes nenorėjome matyti skęstančiųjų Viduržemio jūroje problemos ir nieko nedarėme. Kai staiga pradėjo plūsti minios pabėgėlių, teko kažkaip reaguoti. Bet buvo jau per vėlu. Dabar susiklostė tokia situacija, kai imigracija kelia baimę, ir tenka konstatuoti, kad nebuvo nuodugniai svarstyta, kaip spręsti šią problemą. Tokios sąvokos kaip solidarumas, humaniškumas, pripažinimas ir pagarba nebėra diskurso apie migraciją Europoje dalis.

Akivaizdu, kad mes neturime vieningos pozicijos dėl Europos. Todėl D. Camerono frazė „Mes neatsuksime Europai nugaros“ yra klaidinanti. Jei esame įsipareigoję Europai, reikia ir gyventi bendrai. Negalima išsirinkti gardžiausių kąsnelių. Tik aktyvus dalyvavimas gali užtikrinti Europos integracijos sėkmę. Taip, yra tam tikras demokratijos deficitas ir poreikis šį tą keisti. Tačiau tai padaryti galima tik tada, kai lieki Europoje, o ne tada, kai pasiduodi. Tas, kuris išeina iš ES, nes yra nepatenkintas Europa, iš tikrųjų bėga nuo atsakomybės. Esu įsitikinęs, kad kitos Europos šalys taip pat nesutinka su tam tikromis Europos politikos pozicijomis. Tai kodėl mes nekovojame dėl geresnės Europos, dėl perspektyvios ir jaunos Europos? Paprasčiausiai išeiti – tai bailumo ženklas.

Kažkada esate sakęs, kad Europa pirmiausia yra kultūros projektas. Ką turėjote galvoje?

Žvelgdamas į Europą visada mačiau jos kultūrų įvairovę. Kaip tvirtina Blaise‘as Paskalis, įvairovė, kurios negalima pertvarkyti į vienovę, yra painiava. O vienovė, kuri neskaidoma į įvairovę, yra tironija. Būtent tai mes ir išgyvename šiuo metu. Europos Komisijos reakcija į „Brexitą“ buvo tokia: mums reikia daugiau Europos – vadinasi, dar didesnės centralizacijos. Primena neigimo reakciją. Mano nuomone, tai klaida. Turime suprasti, kad Europa nėra vienalytis darinys, turime sutelkti dėmesį į skirtingas Europos kultūras ir jų nevienalaikiškumą. Vidurio ir Rytų Europos patirtis kitokia nei Vakarų Europos. Todėl čia būtinas specifinis ir jautrus požiūris. Būtent to aš pasigendu, kai klausausi pareiškimų iš Briuselio.

Pastaraisiais metais Goetheʼs institutas nuolat akcentavo šią kultūros projekto sąvoką. Mes siekėme skatinti daugiakalbystę kaip Europos kultūros vertybę. Be to, mes dėjome pastangas, kad būtų verčiama kitų šalių literatūra, iš esmės atspindinti žmonių mąstyseną ir lūkesčius, kad ji taptų prieinama žmonėms kaip Europos bibliotekos fondų dalis. Mes rėmėme bendrą produkciją teatro, kino ir muzikos srityje. Goetheʼs institutai netgi kovojo prieš Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystės sutartį (angl. TTPIP), kad kultūra nebūtų pavaldi tik rinkos principams ir nebūtų vertinama pagal teikiamą naudą ar pelną.

Europa kaip kultūros projektas reiškia, kad mes negalime pasikliauti vien tik rinka. Kultūra – tai visuotinis turtas, būtina sudaryti tinkamas sąlygas, kad menininkai galėtų kurti, ypač, kad būtų puoselėjamos naujos idėjos, kad vyktų efemeriški dalykai ir būtų galima prisiimti riziką. Tokia yra meno dirva. Bijau, kad Didžioji Britanija, pasitraukusi iš ES ir nusprendusi imtis taupymo priemonių, patirs rinkos ekonomikos principų poveikį visose gyvenimo srityse, o pirmiausia kultūros. Dideli skaičiai, dideli renginiai, bulvariniai dalykai – štai kas bus svarbu. J. Habermasas tokiais atvejais kalbėjo apie mūsų gyvenimo erdvės kolonizavimą. Tiesiai į dešimtuką.

Žvilgsnis į ateitį. Kokią matote Europą po 10 metų?

Manau, turime būti labai atidūs, kad „Brexitas“ netaptų precedentu, kadangi šiuo metu mažėja pasitikėjimas politinėmis sistemomis, nepakankama integracijos politika dar labiau stiprina abejones, o nuolatinis priminimas apie suvaržymus – be jokių alternatyvų – toliau siaurina judėjimo ir kūrybos erdves. Jei „Brexitas“ mums nebus ženklas, kad reikia kurti gyvybingą ir betarpiškesnę Europą, manau, Europai iš tikrųjų iškils pavojus. Pilietinė visuomenė privalo siekti didesnės įtakos, skatindama žmonių atsakomybę ir dalyvavimą. Europa vėl turi tapti pripažinimo, pagarbos ir diskurso žemynu. Jei nesugebėsime to susigrąžinti, ji gali žlugti. Mes, kultūros žmonės, privalome imtis ryžtingų atsakomųjų priemonių, privalome parodyti, kad kultūros turi laikytis drauge ir kad mes visi prisiimame atsakomybę už Europos kultūros erdvę – ne nacionalinę, o visuotinę atsakomybę. Tik tokiu atveju dar yra vilties. Goetheʼs institutui Europa yra ir visada liks svarbiausias dalykas – tai mūsų kūrybinis pagrindas. Kaip valstybei, esančiai Europos centre ir turinčiai devynias kaimynes, mums tenka ypatinga atsakomybė.