Daugiakalbystė „Pasaulis vaikams atsiveria per kalbas“

Ismailui ir Faridai daugiakalbystė – savaime suprantamas dalykas.
Ismailui ir Faridai daugiakalbystė – savaime suprantamas dalykas. | Nuotr. (fragmentas): © Janna Degener

Vaikai paprastai teigiamai vertina savo gebėjimą kalbėti keliomis kalbomis, sako profesorė Ingelore Oomen-Welke. Tačiau tam reikalingos palankios sąlygos.

Ponia Oomen-Welke, jau kelis dešimtmečius tiriate vaikų daugiakalbystę. Kodėl ši tema Jums atrodo tokia svarbi?

Kalbos – mūsų bendravimo priemonė. Oficiali kalba pas mus yra vokiečių, tačiau greta jos visada buvo ir dabar tebėra vartojamos ir kitos kalbos bei dialektai. Vaikų apklausos rodo, kad šiandien vokiškai kalbančiose šalyse daugiakalbystė yra plačiai paplitusi. Kone pusė Vienoje vykdytoje apklausoje dalyvavusių vaikų nurodė, kad kasdieniame gyvenime vartoja daugiau nei vieną kalbą. Hamburge, Esene ir Freiburge tokių yra apie 35–40 proc. Pasaulyje yra daug šalių, kuriose daugiakalbystė – įprastas reiškinys. Paprastai tėvai, auklėtojai ir mokytojai stengiasi padėti vaikams plėsti kalbų žinias. Juk tų žinių vaikams gali prireikti ir gyvenime, ir profesinėje karjeroje.

Vaikai geba įaugti į naują kalbą

Kaip savo daugiakalbytę suvokia ir priima Jūsų kalbinti berniukai ir mergaitės?

Mūsų apklausos rodo, kad dviem ar daugiau kalbų kalbantys vaikai, augantys keliakalbėje aplinkoje, daugiakalbystę laiko savaime suprantamu dalyku. Tačiau tam reikia, kad juos nuolat suptų kelios skirtingos kalbos. Jeigu Vokietijoje augantys vaikai, kurių šeimose kalbama ne vokiškai, su vokiečių kalba pirmąsyk susiduria tik nuėję į darželį, jie dažnai sutrinka. Jiems reikalingas švelnus perėjimas prie vokiečių kalbos. Atsidūrę tokioje situacijoje maži vaikai kartais nustoja kalbėti net savo gimtąja kalba. Bet jau gana greitai į auklėtojos pasisveikinimą „Guten Morgen, Aisha“ (Labas rytas, Aiša) jie ima atsakinėti vokiškai. Jeigu pedagogai ir kiti vaikai daug kalbasi su jais, jie pamažu tarsi įauga į kitą kalbą. Vaikai patys mums tai papasakoja: „Bosniškai mokėjau nuo gimimo, o vokiškai iš pradžių nieko nesupratau, bet paskui visi daug su manim kalbėjo ir aš ėmiau kasdien išmokti po tris ar penkis naujus žodžius“. Svarbu, kad vokiečių kalba neišstumtų pirmosios kalbos, kad vaikai ir toliau galėtų plėsti jos žinias ir jiems būtų padedama tai daryti.

Farida, Ismailas ir Chiara pasakoja apie savo daugiakalbystę Farida, Ismailas ir Chiara pasakoja apie savo daugiakalbystę | Nuotr. (fragmentas): © Janna Degener
Audio wird geladen


Vis dėlto kartais dvi kalbas mokantys darželinukai ar moksleiviai patys nusprendžia nebevartoti savo pirmosios kalbos.

Būna ir taip. Juk vaikai linkę prisitaikyti, ypač prie bendraamžių ir draugų. Jie nori priklausyti juos supančiai aplinkai ir neišsiskirti iš kitų. Kartais vaikai patiria vidinį konfliktą, negalėdami apsispręsti, ar galima „atskleisti“ aplinkiniams, kad jie moka ir savo ar savo tėvų kilmės šalies kalbą. Kai kurie mėgina tai slėpti ir prašo mamos, kad kitiems girdint ši kalbėtų su jais vokiškai. Kai vaikai pamato, kad darželyje ar mokykloje jų gimtoji kalba nevertinama, tai gali jiems tapti problema. Tokius atvejus mes apibūdiname terminu „konfliktinė dvikalbystė“. Antra vertus, daug vaikų didžiuojasi galintys sukelti draugų ar suaugusiųjų nuostabą savo gebėjimu kalbėti daugiau nei viena kalba ar net versti iš vienos kalbos į kitą. Juk tai, šiaip ar taip, kažkas ypatingo. Žvelgdami retrospektyviai, jaunuoliai ir suaugę paprastai pabrėžia, kad dėl dvikalbystės susilaukė aplinkinių pripažinimo ir vertinimo. Deja, nemažai žmonių susiduria ir su priešinga patirtimi.

Teigiamas daugiakalbystės suvokimas

Ar galima teigti, kad šiuo metu keičiasi visuomenės požiūris į daugiakalbystę, jos suvokimas ir vertinimas?

Taip, bet tie pokyčiai yra įvairūs. Užsienio kalbos mokymas mokyklose, politikos parama įvairiems visuomeniniams ir tarpvalstybiniams projektams daug prisidėjo prie teigiamo daugiakalbystės vertinimo susiformavimo. ES ir Europos Taryba daugiakalbystę paskelbė vienu iš savo tikslų, vykdoma daug studentų, profesijos besimokančių jaunuolių ir darbuotojų mainų programų, gausu ir mišrių santuokų bei mišrių šeimų. Daug žmonių susiduria su svetimomis kalbomis, bendrauja su kitakalbiais asmenimis, o tai skatina teigiamas nuostatas. Tačiau pasitaiko ir nemalonių patirčių, kurias kartais esame linkę apibendrinti, taip skatindami atmetimo reakciją.

Kaip suaugusieji gali padėti dvikalbiams vaikams?

Svarbu, kad suaugusieji – tiek kasdieniame gyvenime namuose, tiek darželyje – jiems sudarytų sąlygas girdėti turtingą, raiškią kalbą, kuri lydėtų visus veiksmus, pvz.: „pažvelk, ką aš čia turiu: obuolį, peilį ir lėkštę. Perpjaunu obuolį, ir dabar jau laikau tik pusę obuolio…“ Šis principas taikytinas ir gimtajai, ir antrajai, vokiečių, kalbai. Taip vaikai pamažu išmoksta kalbėti apie viską. Mokytis kalbos galima pradėti nuo pirštukų žaidimų, dainelių, eilėraštukų, deklamuojamų kartu su judesiais ir pan. Vaikai stebi, kartoja, ką mato ir girdi, ir šitaip išmoksta daug gatavų frazių. Veikdami kažką drauge su kitais, vaikai jaučiasi aplinkinių priimami ir pripažįstami. Darželyje, o vėliau ir mokykloje, per kalbą jiems atsiveria pasaulis. Šis procesas turi vykti subtiliai ir būti lydimas vaizdžių paaiškinimų, kad vaikams iš to būtų kuo didesnė nauda.

Ingelore Oomen-Welke Foto (recorte): © privat Ingelore Oomen-Welke iki emeritacijos (2008) dirbo vokiečių kalbos ir didaktikos profesore Freiburgo Aukštosios pedagogikos mokyklos Vokiečių kalbos ir literatūros institute. Ji tyrė ir aprašė įvairius vaikų daugiakalbystės aspektus.


Farida, Ismailas ir Chiara dalijasi savo patirtimi (audiotranskripcija).