Gunterio Demnigo atminimo akmenys Užkliūkite, bet pastebėkite

Pakloti šaligatvyje: menininko Gunterio Demnigo Atminimo akmenys.
Pakloti šaligatvyje: menininko Gunterio Demnigo Atminimo akmenys. | Nuotr. (fragmentas): Karin Richert

Menininkas Gunteris Demnigas atminimo akmenimis primena apie žmones, kurie nacionalsocializmo laikotarpiu buvo deportuoti ir nužudyti, – ne aukų grupes, o atskirus asmenis. Tai maži įasmeninti „kliudantys akmenys“, lygiai klojami šaligatviuose taip, kad praeiviai už jų užkliūtų, žinoma, perkeltine prasme.

Nacionalsocialistinio režimo laikotarpiu Vokietijoje ir Europoje buvo nužudyta daugiau nei šeši milijonai žydų, taip pat sinti ir romų, homoseksualų, politinių ir religinių oponentų bei neįgalių asmenų. Skulptorius iš Kelno Gunter Demnigas ieško persekiotųjų žmonių gyvenimo datų ir paskutinės jų gyvenamosios vietos laisvėje. Priešais atitinkamą namą jis įtaiso 10x10 cm dydžio betono blokelį, ant kurio viršutinės pusės pritvirtinta varinė plokštelė su pavarde, gimimo metais ir informacija apie deportaciją. Pavyzdžiui, Berlyne, Kreuzbergo rajone: „Čia gyveno Julius Lauferis, gim. 1878 m., deportuotas. Paskirties vieta??? Likimas???“ Kaimynystėje gyveno siuvėja Hedwiga Hermann, gimusi 1886 m. Jau išaiškinta, kad 1942 m. abu buvo deportuoti į Rygą.

G. Demnigo atminimo akmenys jaudina, nes grąžina į dabartį tuos žmones, kurie kažkada gyveno jūsų kvartale, galbūt net jūsų name. Juk šie žmonės irgi turėjo vardus. „Aušvicas buvo paskirties vieta ir galutinis taškas, tačiau būtent butuose ir namuose prasidėjo nesuvokiami, siaubingi dalykai“, aiškina menininkas.

Prašome diskutuoti

Einantieji varinėmis plokštelėmis atgaivina atminimą, nes besioksiduojantis metalas vėl nutrinamas iki blizgesio. Nors galbūt tos mažos plokštelės net nepastebimos, tikrai nėra ko varžytis užminti. Taip pat padiskutuoti apie holokaustą. Tokios diskusijos kartais užsimezga tarp praeivių, kai G. Demnigas kloja akmenėlius. Norint perskaityti išgraviruotus žodžius, reikia pasilenkti – tai galima laikyti nusilenkimu nužudytiesiems ir jų pagerbimu.

Menininkas Gunteris Demnigas kloja tris atminimo akmenis. Menininkas Gunteris Demnigas kloja tris atminimo akmenis. | nuotr. (fragmentas): Karin Richert Kliudančių akmenų idėja menininkui kilo 1993 m., kai jis Kelne dalyvavo paminint nužudytus sinti ir romus. 1994 m. vienoje bažnyčioje jis surengė nuotraukų ir pirmųjų akmenų parodą, o praėjus metams Kelne bandymui paklojo pirmuosius akmenis. Dalyvaudamas projekte „Menininkai tiria Aušvicą“, 1996 m. Berlyne jis paklojo 55 akmenis. Po ketverių metų jis Kelne jau galėjo pakloti 600 akmenų, nors tam gauti leidimą ten buvo sunku. Tada menininkas už savo kūrinį buvo pagerbtas Vokietijos Federacinės Respublikos ordinu „Už nuopelnus“ ir apdovanojimu German Jewish History Award (skiriamu vokiečiams, padedantiems saugoti žydų istoriją ir kultūrą).

Prisijungia moksleiviai ir draugijos

Gyventojai su dideliu įkvėpimu dalyvauja holokausto atminimo projekte. Daug gyventojų buriasi į iniciatyvines grupes kliudantiems akmenims kloti, moksleiviai ir draugijos ieško asmens biografinių duomenų, akmenų globėjai ir aukotojai finansuoja atminimo įamžinimą. Šiuo metu paruošti ir pakloti vieną akmenį kainuoja  120 eurus, o globėju gali tapti kiekvienas. Miestai nepatiria išlaidų, tačiau kiekviena savivaldybė arba miesto taryba sprendžia, ar duoti leidimą kloti akmenis. Kartais jie klojami ir privačiuose sklypuose, jei savininkai sutinka. Projektu susižavėjo skirtingos pasaulėžiūros žmonės. Bažnyčių bendruomenės prisideda lygiai taip pat, kaip ir humanistinės asociacijos, šalies istorijos draugijos ar istorijos mokytojai. Įamžinant atminimą dalyvauja ir nužudytųjų giminaičiai. Kai klojami akmenys, jie atvyksta iš JAV, Izraelio, Anglijos arba Prancūzijos. Kai kurie, norėdami priminti savo giminaičius, tampa globėjais.

Projektas Europoje

Iki 2016 m. liepos mėn. G. Demnigas 20 Europos šalių paklojo beveik 60 000 akmenų. Nuolat gaunama naujų prašymų. Akmenys nacionalsocializmo aukoms atminti klojami ne tik didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Berlynas, Hamburgas, Kelnas, Frankfurtas, Štutgartas ir Dortmundas, bet ir mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Atendorne, Liubene (Lübben), Hazeliune (Haselünne), Pfulendorfe arba Bad Cvestene (Bad Zwesten).
 
Nuo 2007 m. balandžio mėn. G. Demnigas paklojo daugiau nei 80 atminimo akmenų Budapešte. Austrijos Graco mieste rugpjūčio viduryje buvo paklotas pirmas atminimo akmuo, pažymėtas Brailio raštu ir primenantis rašytoją Irene Ransburg, kuri būdama 16 metų apako dėl akių ligos.

Šaltas sutikimas Miunchene

Kai kurios savivaldybės vis dėlto nenori, kad jų miestų šaligatviuose atsirastų atminimo akmenys. Pavyzdžiui, Miunchenas. 2004 m. miesto taryba atmetė projektą. Ir miesto meras Christianas Ude, ir Izraelio kultūros bendruomenės prezidentė Charlotte Knobloch pasisakė prieš jį. Ponia Knobloch pripažino, kad pati akmenų idėja kilo iš geriausių paskatų, bet, jos nuomone, šitaip aukų atminimas išniekinamas ir teršiamas, kaip ji pareiškė laikraščiui Süddeutsche Zeitung. Atminimo akmenų šalininkai kovojo dėl jų iki 2015 m. Draugijos „Atminimo akmenys Miunchenui“ iniciatyva internetinės peticijos metu buvo surinkta beveik 100 000 parašų už atminimo akmenų atsiradimą mieste. Tačiau 2015 m. liepos mėnesį miesto taryba su meru Dieteriu Reiteriu pakartotinai atmetė atminimo akmenų idėją. Jų nuomone, stulpeliai su lentelėmis prie namų sienų būtų oresnė žuvusių asmenų atminimo forma.

Taip pat kai kurie namų savininkai nepritaria atminimo akmenėliams. Tai esą reikštų jų nuosavybės teisių pažeidimą ir keltų problemų parduodant namą. Prekybininkai Brühlyje prie Kelno mano, kad mažosios plokštelės daro neigiamą poveikį verslui.

Šiurpių įvykių žemėlapis

Kai kurių gyventojų jaučiamas nepasitenkinimas galbūt kyla dėl to, kad akmenys klojami greta jų privačios erdvės arba jų privačios nuosavybės. Akmenys primena žydų turto konfiskavimą. Be to, jie primena apie prievartinius veiksmus jų name, galbūt net jų bute. Į vieną centrą sutelktus paminklus, tokius kaip memorialas nužudytiems Europos žydams, galima lengviau apeiti – tiesiogine prasme. Būtent todėl G. Demnigas pasirinko projektą be centro – pavienius paminklus priešais namų duris.

Vis dėlto asmenų, vertinančių šį projektą teigiamai, yra daug daugiau nei skeptiškai nusiteikusių. Žinoma, šešių milijonų atminimo akmenų G. Demnigas nepaklos, bet juk ne tai svarbu. Jis pabrėžia, kad kiekvienas asmeninis akmuo kartu simbolizuoja ir visas aukas. Visos paženklintos vietos sudaro šiurpių įvykių žemėlapį. Gerai pažįstamos vietos, kuriose esant tik dabar suvokiama, jog iš jų buvo deportuoti bendrapiliečiai. Tuo pačiu šios vietos sudaro žemėlapį, parodantį, kur žmonės norėtų prisiminti nacionalsocializmo aukas ir skiria tam laiko, pinigų, daug ryžto bei tampa akcijos globėjais. Tai vietos, kurių gyventojai suvokia savo istoriją.
 
Kirsten Serup-Bilfeldt: Stolpersteine. Vergessene Namen, verwehte Spuren. Wegweiser zu Kölner Schicksalen in der NS-Zeit, Kiepenheuer & Witsch 2003, 160 S., 8,90 €; ISBN 3462035355

Gabriele Lindinger/Karlheinz Schmid (Hrsg.): Größenwahn – Kunstprojekte für Europa, Lindinger & Schmid Verlag 1993; 227 S., 25 €, ISBN 3-929970 - 03 – 1