Wolfas Biermannas Prieš 40 metų. VDR pabaigos pradžia

Leipcigas, Wolfo Biermanno koncertas
Wolfo Biermanno koncertas Leipcige, 1989 | © Deutsches Bundesarchiv, nuotr. Waltraud Grubitzsch

Prieš 40 metų poetui ir daininkui Wolfui Biermannui buvo atimta VDR pilietybė. Ekkehardas Maaßas pasakoja, kodėl tai buvo lemiamas momentas padalintos Vokietijos istorijoje.

Žinia, kad iš Wolfo Biermanno atimta pilietybė, 1976 m. lapkričio 16 d. užklupo VDR visuomenę kaip perkūnas giedrą dieną ir lyg žaibas perskrodė prisitaikėliškumo ūkanose skendinčios VDR dangų. Daugiau kaip 120 garsių VDR rašytojų ir menininkų išdrįso pareikšti protestą dėl tokio valdžios sprendimo – protestas buvo viešas, tad nuskambėjo ir Vakarų žiniasklaidoje. Tai reiškė kovos su diktatūra, kurios ideologiniai valdymo pamatai jau pradėjo klibėti, pradžią. Dvylikos rašytojų inicijuotą ir lapkričio 17 d. paskelbtą atvirą laišką, kurį kasdien pasirašydavo vis daugiau žmonių, lydėjo draudimai užsiimti profesine veikla, suėmimai ir grasinimai. W. Biermanno ekspatriacija turėjo sunkių pasekmių. Šalies viduje ji paskatino sustiprinti prievartos, pirmiausia valstybės saugumo tarnybos (vok. Stasi), aparatą. O už šalies ribų VDR, vos prieš metus kartu su Vokietijos Federacine Respublika pasirašiusi Baigiamąjį Helsinkio aktą, sulaukė aštrios kritikos, netgi iš Europos komunistų partijų bei VDR remiamos Vokietijos komunistų partijos narių. Daugybė vyresniosios kartos rašytojų ir menininkų atsuko savajai VDR nugarą ir persikėlė į Vakarų Vokietiją. Jaunesniosios kartos VDR menininkai vis dažniau išsižadėdavo komunistinės ideologijos ir socializmo ir, atsiriboję nuo valstybinių struktūrų, organizuodavo savarankišką meninę ir literatūrinę veiklą, rengdami skaitymus butuose, privačias parodas, leisdami menininkų knygas ir žurnalus. Wolfo Biermanno ekspatriacija reiškė VDR pabaigos pradžią ir pasirengimą 1989 m. revoliucijai.
 
1953 m. birželį, būdamas septyniolikos, Wolfas Biermannas savo noru atvyko iš Hamburgo į vos prieš ketverius metus susikūrusią Vokietijos Demokratinę Respubliką, pirmąją „darbininkų ir valstiečių valstybę vokiečių žemėje“. Jį atvedė komunistiniai idealai, kuriuos jam įskiepijo motina ir ypač tėvas, daugybę metų praleidęs kalėjime kaip žydų kilmės kovotojas prieš nacių režimą, 1943 m. nužudytas Aušvice. Dar 1941 m. Minske buvo sušaudytas dvidešimt vienas jų giminaitis.
 
Atsidūręs VDR Wolfas Biermannas greit suprato, kad stalinistinių politikų klika siekė tik išsaugoti savo valdžią ir jau seniai išdavė jo tėvo idėjas. Kadangi jam, priešingai nei kai kuriems kitiems, nereikėjo nutylėti nacistinės praeities ar nuo jos atsiriboti, savo dainose ir eilėraščiuose jis galėjo atvirai ir be jokių kompromisų žerti kritiką. Jam atrodė, kad pirmasis revoliucijos žingsnis – nusavinti monopolistinį kapitalą – buvo žengtas, o antrajam žingsniui – sukurti socialistinę demokratiją – buvo stengiamasi užkirsti kelią visais įmanomais, pirmiausia, nesąžiningais būdais. Už tai, kad nė kiek nepagražindamas vaizdavo VDR gyvenimą, kritikavo sienos statymą ir partijos diktatūrą, 1965 m. W. Biermannas sulaukė absoliutaus draudimo užsiimti profesine veikla ir 11 metų negalėjo rengti VDR viešų pasirodymų ar skelbti savo kūrybos. Tiesa, per tą laiką Vakarų Vokietijoje buvo išleistos penkios jo eilėraščių knygos ir penkios ilgai grojančios plokštelės su gražiausiomis dainomis, kurios tuo metu buvo sukurtos Vokietijoje ir kuriomis jis išgarsėjo visame pasaulyje. Leidybos tikslais jo tekstai ir įrašai buvo nelegaliai gabenami į Vakarus, o tantjemas konvertuojama valiuta oficialiai gaudavo VDR autorių teisių apsaugos biuras, dalį jų išmokėdavęs Wolfui Biermannui VDR markėmis ar vad. čekiais (Valiutiniai čekiai, už kuriuos specializuotose parduotuvėse „Intershops“ buvo galima įsigyti vakarietiškų).

Vokietijos vieningosios socialistinės partijos (SED) politinis biuras, praktiškai vykdęs VDR vyriausybės funkcijas, jau seniai tikėjosi paversti talentingą poetą partiniu darbininkų dainiumi, t. y. „kaizerio gimtadienio poetu“ (Wolfui Biermannui priskiriama ir sąvoka „kaizerio gimtadienio dainininkas“), tiesa, bergždžiai. Kaip gi atsikratyti visiems trukdančio bardo? 7-ajame deš. jis būtų tiesiog suimtas kaip daugelis kitų ir taip nutildytas. Dabar jau per vėlu. Todėl valdžia suplanavo jo ekspatriaciją – tai nacių metodas, praktiškai pritaikytas Thomo Manno ir Bertolto Brechto atvejais. Šiaip ar taip, E. Honneckerio epocha su taip mėgstamais kariniais paradais, fanfarų ir fakelų eitynėmis bei karinio parengimo pamokomis mokyklose labai priminė anuos niūrius laikus.

Wolf Biermann svečiuose pas Ekke Maas Wolf Biermann svečiuose pas Ekke Maas | Nuotr.: Ekkehard Maaß Proga nusikratyti Wolfu Biermannu pasitaikė tada, kai Vokietijos pramonės darbininkų profsąjunga „IG-Metall“ pakvietė jį į Kelną dalyvauti kasmetiniuose jaunimo mėnesio renginiuose. Ankstesni penki bandymai nepavyko. Wolfas Biermannas puikiai suvokė jam gresiantį pavojų, tačiau po 11 metų izoliacijos jis negalėjo atsisakyti galimybės surengti viešą koncertą. Jis dainavo keturias su puse valandos 7-iems tūkst. žmonių, skirtingų politinių pažiūrų, darbininkams ir studentams. Susižavėjimas Wolfu Biermannu suvienijo netgi tokias politiškai susiskaldžiusias kairiųjų grupuotes, kaip stalinistai, maoistai, trockistai, anarchistai, „Spontis“ judėjimo dalyviai ir eurokomunistai.

Nors Wolfas Biermannas savo dainose gynė VDR ir komunistinius idealus, praėjus trims dienoms po koncerto, VDR valdžia, kaip buvo planuota, paskelbė atimanti iš jo pilietybę „dėl šiurkštaus pilietinių įsipareigojimų pažeidimo“. Pasienio pareigūnai gavo tikslias instrukcijas, kaip elgtis, jei Biermannas norėtų grįžti atgal į VDR pas savo šeimą ir draugus. Visą Kelne vykusį koncertą naktį iš lapkričio 19-osios į 20-ąją transliavo ARD televizija, taip pat ir VDR piliečiams, dauguma kurių tada pirmą kartą išgirdo apie Wolfą Biermanną.       

Pilietybės atėmimas buvo suplanuotas, bet valdžia neplanavo sulaukti tokios ryžtingos VDR žmonių reakcijos. Be rašytojų ir menininkų peticijos valstybės saugumo tarnybos dokumentuose užfiksuota dar 14 sąrašų su žmonių parašais, 180 lozungų ant namų fasadų ir daugiau kaip 1 000 „kurstomojo turinio skrajučių“. Teko net uždaryti greitkelį Berlynas–Leipcigas, nes ant jo dažais buvo užrašyta Biermanno pavardė. Dėl protestų, susijusių su Biermannu, buvo sulaikytas 101 žmogus ir pradėti ikiteisminiai tyrimai, tarp sulaikytųjų – rašytojai Jürgenas Fuchsas ir Siegmaras Faustas bei dainininkų Pannacho ir Kunerto duetas. Už žurnale „Der Spiegel“ paskelbtą kreipimąsi garsiam mokslininkui ir disidentui Robertui Havemannui buvo skirtas namų areštas, jį visą parą stebėjo policija ir saugumas. Studentai, platinę universitetuose rašytojų peticiją, buvo kviečiami į apklausas ir šalinami iš aukštosios mokyklos.

Valstybės saugumas pradėjo daugybę „operatyvinių tyrimų“ prieš rašytojus ir menininkus, pavyzdžiui „Leder“ prieš Stephaną Hermliną, „Filou“ prieš Franzą Fühmanną, „Zyniker“ prieš Güntherį Kunertą, „Doppelzüngler“ prieš Christą ir Gerhardą Wolfus bei šimtus kitų. Operatyvinis tyrimas reiškė, kad buvo klausomasi telefoninių pokalbių, skaitoma visa korespondencija, naudojama pasiklausymo įranga („blakės“), pasitelkiami į pagalbą „neetatiniai darbuotojai“, kurių būdavo ieškoma tarp kaimynų, draugų, kolegų ir giminaičių. Kova su „vidaus opozicija“ ir „priešiškomis vidaus jėgomis“ paskatino iki 8-ojo deš. pabaigos išplėsti saugumo struktūras, sudarant sąlygas visas visuomenės gyvenimo sritis apimančiai kontrolei ir stebėjimui.

Peticiją pasirašiusiems rašytojams buvo daromas spaudimas, aktoriai prarado kontraktus su kinu ir televizija, rašytojų sutartys su leidyklomis buvo nutrauktos, menininkai buvo išbraukti iš finansinės paramos ir parodų programų. Nors daugelis jų taikią antifašistinę ir antikapitalistinę VDR valstybę vis dar laikė teisingąja pasaulio barikadų puse, VDR vientisumas smarkiai nukentėjo. Galiausiai iš šalies išvyko daugiau kaip 30 garsiausių rašytojų ir menininkų, tarp jų – visų mėgstami aktoriai Eva-Maria Hagen, Manfredas Krugas ir Arminas Muelleris-Stahlis. Daugiau kaip 30 kitų rašytojų ir aktorių gavo leidimą ilgesnei viešnagei Vakarų Vokietijoje, o tai prilygo išvykimui. Per tą laiką inteligentija gerokai nukraujavo. Maža to, nuo pat VDR sukūrimo iš šalies išvyko daugybė vaizduojamojo meno atstovų, neturinčio akivaizdaus polinkio į ideologiją, pavyzdžiui, Gerhardas Richteris, Günteris Ückeris ar Georgas Baselitzas. Didiems menininkams ši šalis visada buvo per maža.

Kas atsitiko tiems 12 rašytojų, kurie ekspatriacijos dieną susirinkę poeto Stephano Hermlino bute surašė draugišką peticiją, protestuodami prieš ekspatriaciją ir prašydami valdžios dar kartą apsvarstyti savo sprendimą? Stephanas Hermlinas buvo sukvietęs „tik pačius svarbiausius“, tarp kurių atsidūrė Christa ir Gerhardas Wolfai, Sarah Kirsch, Günteris Kunertas, Volkeris Braunas, Heineris Mülleris... Visi jie priklausė partijai, net ir garbingieji nestoriai Stefanas Heymas, Erichas Arendtas ir Franzas Fühmannas. Dalyvauti norėjusiems nepartiniams poetams Adolfui Endleriui ir Elkei Erb buvo pasakyta: „Pasitraukite nuo ugnies linijos!“(Stephano Hermlino pokalbis telefonu su Elke Erb 1976 m. lapkričio 16 d.; cituojama pagal Elkę Erb).

Pirmiausia peticija buvo įteikta oficialaus VDR laikraščio „Neues Deutschland“ redakcijai, o po trijų valandų – Prancūzijos naujienų agentūrai AFP. Kelio atgal nebebuvo – peticija jau pasiekė pasaulį, Vakarų pasaulį. Laikraštyje „Neues Deutschland“ pasirodė tik nuobodūs atsakomieji straipsniai ir lojalumo pareiškimai. Kodėl nuo VDR piliečių buvo nuslėpta jų mylimų ir visuotinai pripažintų rašytojų peticija, kodėl jie buvo laikomi nepakankamai brandžiais, kad galėtų patys susidaryti nuomonę, buvo visiškai nesuprantama.

Paskelbus peticiją Vakaruose, buvo priekaištaujama dėl „bendradarbiavimo su klasiniu priešu“, visi dar puikiai prisiminė Stalino laikus. Stephanas Hermlinas, Heineris Mülleris ir Volkeris Braunas vėliau paskelbė pareiškimus, kuriuose atsiribojo nuo tolesnio piktnaudžiavimo jų protestu. Privalomai sušauktame partiniame susirinkime jiems tebuvo pareikštas „papeikimas“. Sarah Kirsch ir Jurekas Beckeris buvo išmesti iš partijos dėl „elgesio, nesuderinamo su klasine priklausomybe“, ir išvyko iš šalies, kaip ir poetas Reineris Kunze, kuris dar lapkričio pradžioje buvo pašalintas iš rašytojų sąjungos, kadangi jo knyga „Die wunderbaren Jahre“ („Nuostabūs metai“) buvo išleista Vakaruose.

Vieni jų ir Vakaruose liko ištikimi socialistinėms idėjoms, kiti ne, tačiau visi jie mėgavosi laisve, savaime suprantama galimybe keliauti ir ideologinių pančių nebuvimu. Daugelis išvykusiųjų nutiesė kelią kitai menininkų kartai ir išvadavo ją nuo poreikio reformuoti VDR socializmą. Staiga svarbiausiu dalyku tapo menas, o ne ideologija. Tai suteikė naujų impulsų valstybės neremiančiam menui. Atsirado privačių galerijų, pavyzdžiui, Galerie Schweinebraden Berlyne, Galerie im Flur Erfurte, Galerie Clara Mosch Karl Marks Štate. Menininkai ėmė rengti parodas savo dirbtuvėse. Dresdeno spaustuvė „Obergrabenpresse“ pradėjo leisti necenzūruotus grafikos darbus ir kvietė į jų parodas. Menininkai siekė tęsti laisvo meno, nustojusio egzistuoti 1933 m., tradicijas.

Visoje šalyje atsirado jaunų poetų, kurie VDR neįprastu būdu sugebėdavo tarsi suardyti kalbą ir ją vėl žaismingai sudėlioti, taip išvaduodami ją nuo istorinio ir ideologinio balasto, kuris visgi prasimušdavo kvadratų, rombų, kūgių ar laiptų pavidalu, kaip akmenys Berlyno griuvėsių kalnuose (Berliner Trümmerberge). Tokių tiesmukiškų ir neprisitaikėliškų tekstų VDR leidyklos niekada nebūtų išleidusios. Bet jaunieji autoriai savo kūrybą galėdavo pristatyti per privačius skaitymus butuose, pavyzdžiui, Berlyno rajone Prenzlauer Berg pas Franką-Wolfą Matthiesą, Ekkę Maaß, Ulrikę und Gerdą Poppeʼus ir daugelį kitų. Privačius skaitymus rėmė ir globojo tie rašytojai, kurie inicijavo W. Biermanno palaikymo peticiją, bet neišvyko iš šalies. Tai Christa ir Gerhardas Wolfai, Heineris Mülleris, Volkeris Braunas ir Franzas Fühmannas, kurie tarsi tapo jaunųjų poetų mentoriais.

Ekke Maaß Berlyne su Lietuvos ambasadoriumi Deividu Matulioniu ir Detlefu Gericke Ekke Maaß Berlyne su Lietuvos ambasadoriumi Deividu Matulioniu ir Detlefu Gericke | Nuotr.: Ekkehard Maaß Privačios galerijos ir skaitymai buvo uoliai stebimi ir šnipinėjami saugumo tarnybų. Šlubuojanti valstybė klibančiais ideologiniais pamatais jautė, kokį pavojų kėlė toks gausus būrys jaunų rašytojų ir menininkų, atsiribojusių nuo socializmo idėjos ir savo valstybės likus dešimtmečiui iki 1989 m. įvykių. Netrūko uždarymo atvejų, baudų, draudimų, bet procesas buvo nesustabdomas. 9-ajame deš. savo erdves literatūros ir meno atstovams atvėrė bažnyčia, į parodas bei koncertus įsitraukdavo net ir pankų judėjimo dalyviai.

Naujoji menininkų karta buvo itin politiška, kadangi ignoruodama valstybę ir jos propagandos institucijas ji sugebėdavo išplėšti iš jos demokratinės laisvės erdves. 1989-iais, kai prasidėjo Gorbačiovo era ir kova už žmogaus teises, dar kartą sužibo viltis sukurti socialistinę, t. y. antikapitalistinę demokratinę VDR valstybę, tačiau kairiųjų idėjos jau buvo išsikvėpusios. Wolfo Biermanno ekspatriacija buvo sėkmingiausia operatyvinė priemonė griaunant VDR.
 

Ekkehardas Maaßas (gim. 1951) studijavo teologiją ir filosofiją ir garsėjo VDR kaip B. Okudžavos dainų vertėjas bei atlikėjas. Po Wolfo Biermanno ekspatriacijos jis savo bute rengdavo jaunųjų autorių kūrybos skaitymus, taip remdamas menininkus, kurie likus dešimtmečiui iki VDR žlugimo atsiribojo nuo socialistinės ideologijos. Nuo 1996 m. vadovauja jo paties įkurtai Vokietijos ir Kaukazo draugijai, teikia paramą pabėgėliams, pirmiausia iš Čečėnijos.