Top 10 Vokiečių aktorės ir jų tarptautinė šlovė

Diane Kruger, 42-asis Dovilio amerikietiško kino festivalis, 2016
Diane Kruger, 42-asis Dovilio amerikietiško kino festivalis, 2016 | Nuotr. (fragmentas): © dpa/Franck Castel / Wostok Press

Turbūt daugelis vokiško kino žvaigždžių svajoja išgarsėti už savo šalies ribų. Tačiau tai pavyksta ne kiekvienam – kino kritikė Birgit Roschy pristato dešimt garsiausių aktorių, kurios gali pasigirti sėkminga karjera užsienyje.

Iš visų vokiečių aktorių, kurioms pavyko tapti pasaulinėmis legendomis, ryškiausia, be abejonės, yra Marlene Dietrich. Ji buvo tikra pasaulio pilietė, taip ir negrįžusi į tėvynę. Po jos Vokietijos kino padangėje neatsirado nė vienos pasaulinio lygio žvaigždės, kuri būtų galėjusi prilygti jai savo žavesiu. Jei tokie režisieriai, kaip Rolandas Emmerichas ar Wolfgangas Petersenas dar sugebėjo padaryti karjerą Holivude, tai daugeliui perspektyvių aktorių taip ir nepavyko prasibrauti į pramogų pramonės sostinę – pirmiausia dėl kalbos barjero. Tiesa, šiais visuotinės integracijos ir tarptautinės bendros filmų gamybos laikais randasi vis daugiau aktorių, kurias žmonės atpažįsta ir dievina ne tik Berlyne, bet ir Paryžiuje, Niujorke ar Los Andžele. Tarp jų – neprilygstama suvienyto Berlyno ikona Franka Potente, Marianne Sägebrecht iš Bavarijos, taip pat Hanna Schygulla, kuri, kaip kadaise Marlene Dietrich, įkūnijo ištisą epochą – maištingąjį vokiško kino etapą. Šalia jų yra ir kitų aktorių, kurios sugebėjo išsikovoti vietą pasaulio kine, išlikdamos beveik nežinomos Vokietijos publikai. Pažvelkime atidžiau į dešimt tokių išskirtinių aktorių, kilusių iš Vokietijos.

Marlene Dietrich

Marlene Dietrich, be datos Marlene Dietrich, be datos | Nuotr. (fragmentas): © dpa/Bert Reisfeld 1929 m. režisierius Josefas von Sternbergas ieškojo pagrindinio vaidmens atlikėjos kino kompanijos UFA filmui „Žydrasis angelas“. Nors iš pradžių jam atrodė, kad 1901 m. Berlyne gimusi Marlene Dietrich yra „kvaila kaip žąsis“, jis visgi patikėjo šokėjos Lolos vaidmenį buvusiai kabareto artistei. Taip gimė legenda: filmas pelnė pasaulinę šlovę, o jo aktorė iškeliavo į Holivudą paskui režisierių ir tapo erotiška deive, vaidinančia glamūriniuose jos mentoriumi tapusio Sternbergo filmuose. Kino juostose „Marokas“ (rež. Josefas von Sternbergas, 1930), „Šanchajaus ekspresas“ (rež. Josefas von Sternbergas, 1932) ir „Destris vėl balne“ („Destry Rides Again“, rež. Georgeʼas Marshallas, 1939) aktorė įkūnijo anuomet neįprasto tipo moterį: ji buvo ir negailestinga „femme fatale“, ir maištininkė, visus nuginkluodavusi savo nerūpestingumu. Neįprastas įvaizdis lydėjo šią stiliaus ikoną ir realiame gyvenime – ji mėgo vilkėti kelnių kostiumą, buvo arši nacionalsocializmo priešininkė ir turėjo meilės ryšių su abiejų lyčių partneriais. Tiesa, pokario Vokietija nelabai draugiškai sutiko buvusią emigrantę, siekusią dar vienos pasaulinės karjeros – šįkart kaip dainininkė, ir ilgą laiką vadino ją „išdavike“. Ryškiausia pasaulyje vokiečių kilmės žvaigždė Marlene Dietrich nusigręžė nuo Vokietijos ir persikėlė į Paryžių, kur gyveno iki pat mirties 1992 m. Ji buvo vienintelė Vokietijos kino žvaigždė, kurią Amerikos kino institutas 1999 m. išrinko viena iš 25 moteriškos lyties visų laikų kino ekrano legendų.

Hildegard Knef

Hildegrad Knef, 1973 m. Austrijoje Hildegrad Knef, 1973 m. Austrijoje | Nuotr. (fragmentas): © dpa/Horst Ossinger Vargu, ar paskutinius kelis dešimtmečius pramogų versle buvo bent dar viena garsenybė, taip garbinama didžiosios publikos ir tuo pat metu taip nekenčiama, kaip „toji Knef“. 1951 m. puritoniškoje pokario visuomenėje kilo didžiulis skandalas, kai jauna berlynietė Hildegard Knef kelioms sekundėms pasirodė visiškai nuoga Williʼo Forsto melodramoje „Nusidėjėlė“ („Die Sünderin“). Dar anksčiau, vos pasibaigus nacių laikotarpiui, ši jaunoji kino kompanijos UFA aktorė (gim. 1925 m.), sukeldama tikrą furorą, sužibėjo dramoje „Die Mörder sind unter uns“ („Žudikai tarp mūsų“, rež. Wolfgangas Staudte) ir sulaukė pasiūlymų pasirašyti kontraktą su Holivudo kino studijomis. Jungtinėse Valstijose šiai manieringu seksualumu išsiskiriančiai gražuolei pavyko padaryti puikią karjerą, kurią vainikavo Ninočkos vaidmuo Brodvėjaus miuzikle „Šilkinės kojinės“ („Silk Stockings“). Grįžusi į senąją tėvynę, ši įvairiais talentais garsėjusi žvaigždė, kurią Ella Fitzgerald yra pavadinusi „geriausia bebalsio pasaulio dainininke“, surinkdavo pilnas koncertų sales žmonių, norinčių paklausyti jos sukurtų šansonų, kaip antai „Für mich soll’s rote Rosen regnen“ („Tegul man lyja raudonom rožėm“). Hildegard Knef buvo be galo žmogiška diva. Savo asmeninio gyvenimo pakilimus ir nuosmukius ji atskleidė autobiografiniame bestseleryje „Der geschenkte Gaul“ („Dovanotas arklys“) ir tapo tikra legenda dar gerokai prieš mirtį (2002 m.).

Hanna Schygulla

Hanna Schygulla Hanna Schygulla | Nuotr. (fragmentas): © Dorothea Wimmer Nė viena kita menininkė taip puikiai neatspindi maištingiausio vokiško kino etapo, kaip aikštingoji Hanna Schygulla. Aktorė gimė 1943 m. Silezijoje, o užaugo Miunchene. Savo mūza ją vadino legendinis režisierius Raineris Werneris Fassbinderis, su jam būdingu radikalumu nušlavęs nuo žemės paviršiaus pokario „senelių kiną“. Per 12 metų ji suvaidino 23-juose šio režisieriaus filmuose, kurie atnešė jai pasaulinę šlovę. Tarp jų – „Lili Marlen“ (1980) ir „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ (1978). Po ankstyvos R. W. Fassbinderio mirties ši introvertė aktorė persikėlė gyventi į Paryžių ir tapo mėgstama tokių Europos kino režisierių, kaip Andrzejus Wajda, Carlosas Saura, Jeanas-Lucas Godardʼas ar Ettore Scola, aktore. Jos geidulingas žavesys padėjoj ai siekti antrosios, taip pat sėkmingos, šansonų atlikėjos karjeros. „Wach auf und träume“ (vok. „Pabusk ir pradėk svajoti“) – tai Hannos Schygulla autobiografinės knygos pavadinimas. Joje Europos kino meno grande dame pristato save kaip antižvaigždę ir klajūnę, besiblaškančią tarp skirtingų pasaulių.

Marianne Sägebrecht

Marianne Sägebrecht, 2010 m. Marianne Sägebrecht, 2010 m. | Nuotr. (fragmentas): © dpa/Tobias Hase Ši namų šeimininkė miliniu kostiumu, kilusi iš Bavarijos, bet atsidūrusi Arizonos dykumoje, 1987 m. sužavėjo JAV arthauzo publiką. Anot dienraščio „New York Times“, komedijoje „Out of Rosenheim“ (rež. Percy Adlonas, 1987) ji įkūnijo veikėją, turinčią „nenusakomą charizmą“. Nuo tada šią aktorę, gimusią 1945 m. Štarnberge sodininko šeimoje, žmonės atpažindavo tiek Los Andželo, tiek Paryžiaus gatvėse. Suvaidinusi amerikiečių komedijose „Mėnulis virš Paradoro“ (rež. Paulas Mazursky, 1988) ir „Rožių karas“ (rež. Dannyʼs deVito, 1989), taip pat drauge su Micheliu Piccoli meilės dramoje „Marta ir aš“ (rež. Jirís Weissas, 1990), Marianne Sägebrecht patvirtino turinti išskirtinės aktorės statusą. „Filme negali trūkti prieskonių. O aš esu tarsi česnakas,“ – teigia ji. Būdama gydytojo asistentė pagal išsilavinimą, Marianne Sägebrecht vadovavo legendinei Miuncheno menininkų užeigai, be to, dirbo kabarete ir teatre, kol ją atrado režisierius Persy Adlonas, pasiūlęs ją išgarsinusį vaidmenį keistoje romantinėje komedijoje „Zuckerbaby“ („Mergužėlė“, 1985). Nuo tada ši aktorė ir knygų autorė tapo neatsiejama kino pasaulio dalimi: „Esu viena paskutinių dramblių celiulioidinėje kino pievoje.“

Barbara Sukowa

Barbara Sukowa Barbara Sukowa | Nuotr. (fragmentas): © Concorde Filmverleih Kaip ir daugelį pokario metais gimusių kino žvaigždžių, Barbarą Sukową (gim. 1950 m. Brėmene komersanto šeimoje) taip pat išgarsino režisierius Raineris Werneris Fassbinderis dėka. Suvaidinusi atsidavusią Micę garsiajame seriale „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (1980) ir Lolą to paties pavadinimo dramoje (1981), ji įsitvirtino kaip rimtų tragiško likimo moterų vaidmenų atlikėja. Tapusi autorinio kino atstovės Margaretheʼs von Trotta mūza, filme „Švininiai laikai“ (1981) ji įkūnijo RAF teroristę Gudruną Enslin, suvaidino vokiečių ir lenkų socialistę Rosą Luxemburg to paties pavadinimo filme (1986), filosofę Hannah Ahrendt (2012) ir netgi šventąją Hildegardą Bingenietę filme „Vizija“ („Vision – Aus dem Leben von Hildegard von Bingen“, 2009). Be to, Niujorke trijų vaikų motinai ir multimedijų meno atstovo Roberto Longo žmonai pavyko padaryti dar vieną sėkmingą karjerą. Ji dainuodavo tiek klasikinės muzikos koncertuose, tiek kartu su jos pačios įkurta roko grupe, retkarčiais trumpam pasirodydama kultiniuose filmuose, pavyzdžiui, „Meilė ir cigaretės“ (rež. Johnas Turturro, 2005). Tik gyvendama Jungtinėse Valstijose, aktorė, jos pačios žodžiais tariant, galiausiai išmoko, „kaip reikia šypsotis“.

Nastassja Kinski

Nastassja Kinski, 2015 m. Venecijos filmų festivalis Nastassja Kinski, 2015 m. Venecijos filmų festivalis | Nuotr. (fragmentas): © dpa/Ettore Ferrari 1977 m. visa Vokietija įsimylėjo žaliaakę šešiolikmetę putliomis lūpomis, suvaidinusią nelaimingai įsimylėjusią moksleivę serialo „Nusikaltimo vieta“ („Tatort“) dalyje „Brandos atestatas“ („Reifezeugnis“, rež. Wolfgang Peterson). Nastassja Kinski, dar vadinama Nasti, tapo visame pasaulyje geidžiama aktore, kuriai vaidmenis siūlė Francis Fordas Coppola, Romanas Polanskis ir Paulas Schraderis. Didžiausią šlovę jai atnešė filmas „Paryžius, Teksasas“ (1985), kurį režisavo Wimas Wendersas, sutikęs Nastassją vienoje Miuncheno diskotekų, kai jai buvo vos dvylika, ir pasiūlęs pirmąjį nedidelį vaidmenį, taip leisdamas pajusti aktorystės skonį. Būdama tokia švelni ir jausminga, kad iš jaudulio žiūrovui net šiurpdavo oda, ji suteikė romantinį atspalvį šiam vokiečių ir amerikiečių kelionių filmui (angl. road movie). Tačiau toks lolitiškas viliokės įvaizdis dažnai pakišdavo koją aktoriaus Klauso Kinskio dukteriai, gimusiai 1961 m. Vakarų Berlyne. Nastassja Kinski, Holivude gyvenanti aktorė ir trijų vaikų motina, gimtojoje šalyje vis dar laikoma nesubrendusia moterimi, besiblaškančia tarp lemtingosios femme fatale ir trapiosios femme fragile.

Franka Potente

Franka Potente, Los Andželas 2014 m. Franka Potente, Los Andželas 2014 m. | Nuotr. (fragmentas): © dpa/D. Long Gausiai tatuiruota raudonplaukė pankė Franka Potente, pasirodžiusi Tomo Tykwero filme „Bėk, Lola, bėk“, sukėlė tikrą sensaciją. Po šio estetinių eksperimentų kupino filmo, kurio veikėja trijuose tos pačios istorijos variantuose bėga per visą Berlyną miestą, kad gautų 100 tūkst. Vokietijos markių ir išgelbėtų savo draugui gyvybę, Franka Potente tapo reklaminiu naujojo vokiško kino veidu. Jungtinėse Valstijose šis kultinis filmas sulaukė didžiausios komercinės sėkmės iš visų vokiškų filmų po Wolfgango Peterseno juostos „Povandeninis laivas“ (1980), suteikdamas Frankai Potente galimybę vaidinti kartu su tokiomis žvaigždėmis, kaip Johnnyʼs Deppas („Kokainas“, rež. Tedas Demmeʼas, 2001) ir Mattas Damonas (veiksmo filmai apie Borną). Vis dėlto persikelti gyventi į Los Andželą aktorę paskatino ne darbas, o meilė. Jai tenka derinti šeimą, gyvenančią Los Andžele, ir intensyvų darbą filmuojantis amerikietiškuose bei vokiškuose kino filmuose ar serialuose. Be to, ši 1974 m. Miunsteryje gimusi aktorė garsėja ir kaip rašytoja bei trumpametražių filmų režisierė.

Christiane Paul

Christiane Paul, 2016 m. Christiane Paul, 2016 m. | Nuotr. (fragmentas): © dpa/Stephan Persch Pirmuosius žingsnius prieš kamerą ši 1974 m. Rytų Berlyne gimusi aktorė žengė dar studijuodama mediciną. Tačiau tik apgynusi daktaro disertaciją 2004 m., ji galutinai nusprendė pasirinkti aktorystę. Tuo metu ši linksmuolė su Julią Roberts primenančia šypsena jau seniai buvo vienas mėgstamiausių ir žinomiausių Vokietijos kino ir televizijos veidų. Lūžis jos karjeroje įvyko 1997 m., pasirodžius komedijai apie Berlyną „Das Leben ist eine Baustelle“ („Gyvenimas kaip statybų aikštelė“, rež. Wolfgangas Beckeris), kuriame ji vaidino gatvės muzikantę. Dirbusi su garsiausiais mūsų dienų režisieriais, pavyzdžiui, Theo Angelopoulosu filme „Laiko dulkės“ („The Dust of Time“, 2008), Fatihu Akinu juostoje „Liepą“ („Im Juli“, 2000) ir Dennisu Ganseliu filme „Banga“ („Die Welle“, 2008), Christiane Paul garsėja „moters, gyvenančios netoliese“ įvaizdžiu. Anksčiau retai vaidinusi užsienio filmuose, 2016 m. ji tapo pirmąja vokiečių aktore, pelniusia televizijos „Oskaru“ vadinamą „Emmy“ apdovanojimą už vaidmenį vokiškame trileryje apie terorizmą „Unterm Radar“ („Už radarų“, rež. Elmaras Fischeris, 2015).

Diane Kruger

Diane Kruger, 42-asis Dovilio amerikietiško kino festivalis, 2016 m. Diane Kruger, 42-asis Dovilio amerikietiško kino festivalis, 2016 m. | Nuotr. (fragmentas): © dpa/Franck Castel / Wostok Press Vargu, ar kas nors pranašavo solidžią kino karjerą šiai jaunai moteriai, kuri, kaip daugelis garsių modelių, nusprendė pakeisti profesiją ir pasirinko kiną. Viena garsi kino kritikė ne itin maloniai atsiliepė apie Dianą Kruger, sakydama, jog ji esanti „pernelyg graži, kad galėtų suvaidinti rimtą vaidmenį“. Tačiau ši buvusi balerina, anksčiau grakščiai žengdavusi podiumu, jau daug metų su tokiu pat grakštumu keliauja iš vienos filmavimo aikštelės į kitą, vaidindama populiariausiuose filmuose ar įkūnydama ryškius charakterius Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje ar Vokietijoje. Gimusi 1976 m. kaimiškoje Žemutinės Saksonijos vietovėje ir turėjusi Heidkrüger pavardę, ji persikėlė į Paryžių dirbti modeliu, kai jai buvo 16. Prieš išgarsėdama pasaulyje Gražiosios Elenos vaidmeniu istoriniame epe „Troja“ (rež. Wolfgangas Petersenas, 2004), Prancūzijoje ji jau buvo pripažinta aktorė. Nors tokie Holivudo hitai, kaip „Kodas: L.O.B.I.A.I.“ (rež. Johnas Turteltaubas, 2004) ir „Negarbingi šunsnukiai“ (rež. Quentinas Tarantino, 2009) padėjo jai tapti populiariausia vokiečių aktore pasaulyje, šios trimis kalbomis kalbančios kosmopolitės širdis vis tiek labiau linksta prie autorinio Europos kino.

Alexandra Maria Lara

Alexandra Maria Lara, 2015 m. Alexandra Maria Lara, 2015 m. | Nuotr. (fragmentas): © dpa/Federik von Erichsen Iš tikrųjų šią aktorę galima vadinti emigrante, nes ji gimė 1978 m. Bukarešte (Rumunija). Bėgdama nuo Ceauşescu režimo, 1983 m. ji su visa šeima atsidūrė Vokietijoje. Kad ir kur ji vaidintų – tokiose dramose, kaip autorinio kino kūrėjos Doris Dörrie juosta „Der Fischer und seine Frau“ („Žvejys ir jo žmona“, 2005), komedijose ar filmuose vaikams – aktorės amato ji mokėsi iš tėvo, kuris kadaise buvo Rumunijos teatro legenda. Aktorė greitai ir be didesnių pastangų įsitvirtino aukščiausioje vokiško kino lygoje. Tarptautinį pripažinimą jai atnešė Hitlerio sekretorės Traudl Junge vaidmuo filme „Trečiojo reicho žlugimas (rež. Oliveris Hirschbiegelis, 2004). Gimtosios šalies publikos nepastebėta, skandalų vengianti žvaigždė, kuri netgi buvo pakviesta į Kanų kino festivalio žiuri, aktorės sėkmės sulaukė užsienyje. Francis Fordas Coppola, pakvietęs ją filmuotis metafizinėje dramoje „Jaunystė be jaunystės“ (2007), iki šiol buvo garsiausias kūrėjas iš visų režisierių ir pasaulinio lygio žvaigždžių, kaip antai, Spikeʼas Lee, Stephenas Daldryʼs, Jamesas Ivoryʼs ir Gérardʼas Depardieu, su kuriais šiai universaliai menininkei teko laimė dirbti.
 
Schauspielerin Laura Tonke in „Hedi Schneider steckt fest“ (2015) von Sonja Heiss Foto (Ausschnitt): © Komplizen Film / Pandora Film 2015 Profesija – kino aktorius: tarp regimybės ir tikrovės
Daugelį jaunų žmonių labai traukia kino aktoriaus profesija. Jiems atrodo, kad šios srities žvaigždės gyvena prašmatnų gyvenimą. Tačiau jų sėkmė priklauso ne vien nuo talento ir asmenybės.