Įdomiausios detalės Dosniai ir nesismulkinant

Elbės filharmonija ir uostas, 2016 m. balandis
Elbės filharmonija ir uostas, 2016 m. balandis | Nuotr. (fragmentas): © Maxim Schulz

Ji jau dabar vadinama šimtmečio statiniu ir laikoma Hamburgo uostamiesčio simboliu. Tai Elbės filharmonija. Projektuojant ją nebuvo galvojama nei apie išlaidas, nei apie sąnaudas. Ar ji tikrai to verta? Siūlome fotografinę ekskursiją po šį neprilygstamų parametrų pastatą.

Hamburgo kvartalas Hafensitis (Hafencity), kadaise buvęs seniausia Hamburgo uosto teritorija, virto nauju miesto rajonu, kuriame buvo pastatyta 7 tūkst. apartamentų ir sukurta 45 tūkst. darbo vietų. 157 ha plotą užimantis Hafensitis yra didžiausia besivystanti senamiesčio zona Europoje. Vakariniame jos pakraštyje dabar kaip švyturys stūkso Elbės filharmonija, neprilygstamų parametrų statinys, kuriame įrengta viena geriausių koncertų salių pasaulyje.

Neprilygstama yra ir statybos darbų kaina, kuri oficialiai siekia 789 mln. eurų, įskaitant privataus kapitalo lėšomis finansuotus prabangius apartamentus, tačiau faktiškai turbūt viršija vieną milijardą eurų.

Kai 2001 m. projekto autorius Alexanderis Gérardʼas pirmąkart pristatė savo sumanymą, buvo planuojama, kad filharmonijos statybos išlaidos sieks 40 mln. eurų ir bus finansuojamos apartamentų bei prabangaus viešbučio sąskaita, taip pat privačių fondų ir paramos organizacijų lėšomis. Daugiau kaip dešimtmetį visuomenė stebėjo politinius kivirčus, diskutavo apie suplanuotų sąnaudų perviršius, darbų atlikimo terminų pažeidimus, planavimo ir statybos darbų chaosą. Kai 2017 m. sausį įvyko didingos Elbės filharmonijos atidarymo iškilmės, Hamburgo gyventojai sudarė taikos sutartį su šiuo projektu. Pyktį ir nusivylimą pakeitė džiaugsmas ir pasididžiavimas.

Hafensitis anksčiau ir dabar

Tam tikra prasme tai ir paminklosaugos projektas, nes dar 1963–1966 m. statyti ir jau nebenaudojami kakavos ir kavos sandėliai Kaispeicher A atrodo, tarsi laikytų stiklinį filharmonijos bokštą. Tiesa, iš ankstesnio statinio liko tik išorinis korpusas, kuris nėra laikančioji konstrukcija, o naujasis pastatas iškilo jo viduje ant gręžtinių polių.

Sandėliai Kaiserspeicher, Hamburgo uostas, 1927 Sandėliai Kaiserspeicher, Hamburgo uostas, 1927 | nuotr. (fragmentas): © Zoch Paaiškėjo, kad įrengti pastate patrauklią, visiems prieinamą apžvalgos terasą „Plaza“ ir populiarias kavines bei restoranus buvo protingas žingsnis. Pamatyti Elbės filharmoniją plūsta minios vietos gyventojų bei turistų, ir visi jie lieka sužavėti. Bilietai į renginius išparduodami prieš kelis mėnesius.

Elbės filharmonija Elbės filharmonija rudenį, 2016 © Iwan Baan Google Arts & Culture - Elbphilharmonie Hamburg

Dėl gerai matomos dislokacijos vietos uosto krantinėje ir simbolinės architektūros, kurios autoriai – šveicarų architektai J. Herzogas ir P. de Meuronas, Elbės filharmonija jau šiandien vadinama miesto simboliu ir garsiausiu šimtmečio statiniu. Kaip miesto įžymybė ir turistų traukos objektas ji nė kiek nenusileidžia Pompidu centrui Paryžiuje, Sidnėjaus operai ir Gugenheimo muziejui Bilbao. Ar Hamburgo miestas buvo vertas tokių išlaidų, paaiškės ateityje. Bet kokiu atveju tiek statant filharmoniją, tiek ją įrenginėjant taupoma tikrai nebuvo.

  • 30 Elbphilharmonie am Kaiserhöft Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Kaiserkai krantinės dalis, pavadinimu Kaiserhöft, buvo vienas pirmųjų kvartalų, kuriuose atnaujinant Hafensitį iškilo daug gyvenamųjų ir biuro pastatų. Pagal 2000 m. parengtą generalinį planą tai turėjo būti specialus viešojo naudojimo paskirties sklypas. Vėliau miesto valdžia nusprendė čia įkurdinti biuro pastatų kompleksą, kaip ir Sandtorkai krantinėje priešais. Tačiau dabar šioje nerijos vietoje tarp šiaurinės Elbės ir muziejumi tapusio Sandtorhafen uosto tarsi orientyras iškilo Elbės filharmonija, tikra atrakcijai publikai ir puiki apžvalgos aikštelė. Krantinės sienos ir nebetinkami naudoti uosto kranai liko nepaliesti – naujasis Hamburgo aukštosios kultūros centras, didingai iškylantis ant buvusių uosto sandėlių postamento, puoselėja savo sąsajas su jūra.
  • Die Elbphilharmonie trägt zum Fluidum der maritimen Situation bei Nuotr. (fragmentas): © Maxim Schulz
    Simbolinė architektų Herzogo ir de Meurono projekto emblematika išryškėjo dar 2001-aisiais, kai buvo pateikti pirmieji eskizai. Būtent dėl to šį sumanymą, kuris iš pradžių tebuvo privati iniciatyva, palankiai įvertino ir gyventojai, ir Hamburgo senatas. Naujasis pastatas, atsižvelgiant į ypatingą dislokacijos vietą, turėjo būti ne šiuolaikiškos architektūros artefaktas, o tiesiog uosto pastatas, kuris padeda išsaugoti jūros aurą, suteikiančią jam išskirtinumo. Statinys yra iškilęs į 102 metrų aukštį tarsi keturstiebio burlaivio takelažas. Dėl bangas ir bures primenančio stogų silueto jis organiškai įsilieja į bendrą uosto panoramą.
  • Extravagante Fassade: die Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Thies Rätzke
    Ekstravagantiškam fasadui sukurti buvo pagaminti ypatingi keturių stiklų langai. Šie didžiausi fasado elementai yra 5 metrų pločio ir 3,33 metro aukščio bei sveria 1,5 tonos. Specialiai išmarginti skirtingais taškuotais raštais, šie langai užtikrina kontroliuojamą apsaugą nuo šviesos ir šilumos, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir jų suskirstymą į butus, viešbučio kambarius, vestibiulius ar biurus. Be to, langų stiklai privalo nustatytu būdu atspindėti tam tikrus radarų signalus, kadangi pastatas yra uosto teritorijoje. Maždaug ketvirtadalis visų stiklų, kurių yra 2 200, buvo individualiai išgaubti, o tai reiškė papildomus darbus ir iki 70 tūkst. eurų išaugusią vieno stiklo kainą.
  • Der Querschnitt zeigt die innere Organisation der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Herzog & de Meuron/ bloomimages
    Skersinis statinio pjūvis leidžia pažvelgti į koncertų salės vidų. Po pastatu buvo įrengta 7 aukštų 433 vietų parkavimo aikštelė, 150 žiūrovų talpinanti studija Kaistudio, taip pat administracinės ir pagalbinės patalpos. Ilgame lenktame tunelyje įrengtu eskalatoriumi publika gali patekti į apžvalgos aikštelę „Plaza“, esančią tarp cokolinio aukšto ir naujojo pastato bei jungiančią senųjų sandėlių sektorių su aukščiau iškilusiu nauju statiniu. Prabangus 244 kambarių viešbutis rytinėje pusėje iš kairės ir 43-eji aukščiausios klasės apartamentai vakarinėje pusėje iš dešinės tarsi sudaro karkasą ir apsaugo sales nuo uosto keliamo triukšmo.
  • Eine Attraktion für sich: die Rolltreppe in der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Dviejų takelių besikeičiančio išgaubto nuolydžio eskalatorius, vienintelis toks pasaulyje, jau savaime yra lankytojų traukos objektas. Šiais 82 metrų ilgio judamaisiais laiptais galima per pustrečios minutės pakilti į 6 aukštą. Baltai tinkuotos iš pirmo žvilgsnio siaurėjančio tunelio „Tube“ sienos dekoruotos stikliniais blizgučiais. Pakilus į viršų lankytojus pirmiausia apstulbina panoraminis langas, pro kurį atsiveria nuostabus vaizdas į Elbę iš vakarinės pusės.
  • Die Plaza der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    4 tūkst. kv. metrų ploto „Plaza“ terasa – tai visiems prieinama vieša erdvė, kurią labai mėgsta turistai ir miesto gyventojai. Iš 37 metrų aukščio atsiveria įspūdinga panorama. Tiek vaikštinėjant ratu po terasą, tiek žiūrint pro stiklą, saugantį nuo vėjo, galima žavėtis uostu ir apžvelgti sandėlių kvartalą Speicherstadt iki pat Hamburgo senamiesčio. Šešių metrų aukščio banguotojo stiklo sienos puikiai sulaiko vėją, o gražiu oru kai kuriuos S formos stiklo elementus galima pasukti ir atidaryti. Publikos zonoje lankytojų laukia kavinė, viešbučio vestibiulis ir suvenyrų parduotuvė.
  • Die Zugänge zu den Foyers der beiden Säle der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    Erdvės, vedančios iš „Plaza“ apžvalgos aikštelės į abiejų salių fojė, yra tikras architektūrinis potyris. Laiptai, kuriais galima pakilti į iki devintojo aukšto, iš pradžių yra sraigtiniai, o tolesni laiptatakiai iki pat 15 aukšto, t. y. iki fojė, baro ir viršutinių balkonų, savo įstrižomis ir kūgiškomis formomis primena Hanso Scharouno suprojektuotą Berlyno filharmonijos fojė. Ir ne atsitiktinai, kadangi pati koncertų salė savo struktūra ir architektūra labai artimai susijusi su garsiąja Berlyno filharmonija, statyta 7-ajame dešimtmetyje.
  • Der große Konzertsaal der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Šiais laikais galimi du skirtingi koncertų salių projektavimo būdai: taikomas arba „batų dėžutės“, arba „vynuogyno“ principas. Didžioji Elbės filharmonijos koncertų salė, sudaranti viso statinio šerdį, suprojektuota pagal „vynuogyno“ principą, kurį Hansas Scharounas pirmąkart pritaikė Berlyno filharmonijai. Orkestras įkurdintas truputį į šoną nuo salės centro, tarsi arenoje, kurią iš visų pusių supa balkonai ir ložės, įrengti lyg vynuogyno terasos. Dėl neįprastai stataus pakilimo salė primena šiuolaikišką futbolo stadioną, tad kiekvieną žiūrovą (o jų gali tilpti 2 100) nuo dirigento skiria ne daugiau kaip 30 metrų. Visą salės konstrukciją laiko 362 plieninės spyruoklės, todėl akustiškai jis atskirtas nuo likusios pastato dalies.
  • „Weiße Haut“, die Innenwand des Konzertsaals der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Oliver Heissner
    Akustikos sprendimus koncertų salei, kurios vidines sienas architektai vadina „baltąja oda“, pasiūlė akustikos specialistas Yasuhisa Toyota. Salės sienoms įrengti panaudota 10 tūkst. gipso pluošto plokščių, kiekviena jų buvo apdirbta kompiuterinėmis frezavimo staklėmis, todėl jų paviršiuje yra daugybė griovelių, įdubimų ir kauburėlių, kurių paskirtis – optimaliai atspindėti ir skleisti garsą. Tiksli geometrija buvo apskaičiuota kompiuteriu ir išbandyta naudojant 1:10 matmenų salės modelį. Koncertų lankytojai šios erdvės akustiką apibūdina kaip ypač švarią ir skaidrią, tačiau yra ir kritikuojančių. „Ši salė nedovanoja klaidų,“ – kalba muzikantai.
  • Der kleinere Kammermusiksaal im 10. Obergeschoss der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Mažesnė kamerinės muzikos salė 10-ajame aukšte, turinti iki 550 vietų, yra tradicinė pagal „batų dėžutės“ principą suprojektuota stačiakampė salė, kurios šone įkurdintas orkestras. Naudojant mobilios platformos techniką jos sceną galima pritaikyti įvairiems renginiams. Įrengiant salės sienas taip pat buvo atsižvelgiama pirmiausia į akustikos reikalavimus. Ąžuolinių plokščių paviršius yra gofruotas – jis buvo apdirbtas kompiuterinėmis frezavimo staklėmis pagal akustikos specialistų paskaičiavimus ir dabar panėšėja į raibuliuojantį vandens paviršių. Ši salė intymesnė, jaukesnė ir primena malonų styginio instrumento virpėjimą.
  • 30 Elbphilharmonie am Kaiserhöft Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Kaiserkai krantinės dalis, pavadinimu Kaiserhöft, buvo vienas pirmųjų kvartalų, kuriuose atnaujinant Hafensitį iškilo daug gyvenamųjų ir biuro pastatų. Pagal 2000 m. parengtą generalinį planą tai turėjo būti specialus viešojo naudojimo paskirties sklypas. Vėliau miesto valdžia nusprendė čia įkurdinti biuro pastatų kompleksą, kaip ir Sandtorkai krantinėje priešais. Tačiau dabar šioje nerijos vietoje tarp šiaurinės Elbės ir muziejumi tapusio Sandtorhafen uosto tarsi orientyras iškilo Elbės filharmonija, tikra atrakcijai publikai ir puiki apžvalgos aikštelė. Krantinės sienos ir nebetinkami naudoti uosto kranai liko nepaliesti – naujasis Hamburgo aukštosios kultūros centras, didingai iškylantis ant buvusių uosto sandėlių postamento, puoselėja savo sąsajas su jūra.
  • Die Elbphilharmonie trägt zum Fluidum der maritimen Situation bei Nuotr. (fragmentas): © Maxim Schulz
    Simbolinė architektų Herzogo ir de Meurono projekto emblematika išryškėjo dar 2001-aisiais, kai buvo pateikti pirmieji eskizai. Būtent dėl to šį sumanymą, kuris iš pradžių tebuvo privati iniciatyva, palankiai įvertino ir gyventojai, ir Hamburgo senatas. Naujasis pastatas, atsižvelgiant į ypatingą dislokacijos vietą, turėjo būti ne šiuolaikiškos architektūros artefaktas, o tiesiog uosto pastatas, kuris padeda išsaugoti jūros aurą, suteikiančią jam išskirtinumo. Statinys yra iškilęs į 102 metrų aukštį tarsi keturstiebio burlaivio takelažas. Dėl bangas ir bures primenančio stogų silueto jis organiškai įsilieja į bendrą uosto panoramą.
  • Extravagante Fassade: die Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Thies Rätzke
    Ekstravagantiškam fasadui sukurti buvo pagaminti ypatingi keturių stiklų langai. Šie didžiausi fasado elementai yra 5 metrų pločio ir 3,33 metro aukščio bei sveria 1,5 tonos. Specialiai išmarginti skirtingais taškuotais raštais, šie langai užtikrina kontroliuojamą apsaugą nuo šviesos ir šilumos, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir jų suskirstymą į butus, viešbučio kambarius, vestibiulius ar biurus. Be to, langų stiklai privalo nustatytu būdu atspindėti tam tikrus radarų signalus, kadangi pastatas yra uosto teritorijoje. Maždaug ketvirtadalis visų stiklų, kurių yra 2 200, buvo individualiai išgaubti, o tai reiškė papildomus darbus ir iki 70 tūkst. eurų išaugusią vieno stiklo kainą.
  • Der Querschnitt zeigt die innere Organisation der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Herzog & de Meuron/ bloomimages
    Skersinis statinio pjūvis leidžia pažvelgti į koncertų salės vidų. Po pastatu buvo įrengta 7 aukštų 433 vietų parkavimo aikštelė, 150 žiūrovų talpinanti studija Kaistudio, taip pat administracinės ir pagalbinės patalpos. Ilgame lenktame tunelyje įrengtu eskalatoriumi publika gali patekti į apžvalgos aikštelę „Plaza“, esančią tarp cokolinio aukšto ir naujojo pastato bei jungiančią senųjų sandėlių sektorių su aukščiau iškilusiu nauju statiniu. Prabangus 244 kambarių viešbutis rytinėje pusėje iš kairės ir 43-eji aukščiausios klasės apartamentai vakarinėje pusėje iš dešinės tarsi sudaro karkasą ir apsaugo sales nuo uosto keliamo triukšmo.
  • Eine Attraktion für sich: die Rolltreppe in der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Dviejų takelių besikeičiančio išgaubto nuolydžio eskalatorius, vienintelis toks pasaulyje, jau savaime yra lankytojų traukos objektas. Šiais 82 metrų ilgio judamaisiais laiptais galima per pustrečios minutės pakilti į 6 aukštą. Baltai tinkuotos iš pirmo žvilgsnio siaurėjančio tunelio „Tube“ sienos dekoruotos stikliniais blizgučiais. Pakilus į viršų lankytojus pirmiausia apstulbina panoraminis langas, pro kurį atsiveria nuostabus vaizdas į Elbę iš vakarinės pusės.
  • Die Plaza der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    4 tūkst. kv. metrų ploto „Plaza“ terasa – tai visiems prieinama vieša erdvė, kurią labai mėgsta turistai ir miesto gyventojai. Iš 37 metrų aukščio atsiveria įspūdinga panorama. Tiek vaikštinėjant ratu po terasą, tiek žiūrint pro stiklą, saugantį nuo vėjo, galima žavėtis uostu ir apžvelgti sandėlių kvartalą Speicherstadt iki pat Hamburgo senamiesčio. Šešių metrų aukščio banguotojo stiklo sienos puikiai sulaiko vėją, o gražiu oru kai kuriuos S formos stiklo elementus galima pasukti ir atidaryti. Publikos zonoje lankytojų laukia kavinė, viešbučio vestibiulis ir suvenyrų parduotuvė.
  • Die Zugänge zu den Foyers der beiden Säle der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    Erdvės, vedančios iš „Plaza“ apžvalgos aikštelės į abiejų salių fojė, yra tikras architektūrinis potyris. Laiptai, kuriais galima pakilti į iki devintojo aukšto, iš pradžių yra sraigtiniai, o tolesni laiptatakiai iki pat 15 aukšto, t. y. iki fojė, baro ir viršutinių balkonų, savo įstrižomis ir kūgiškomis formomis primena Hanso Scharouno suprojektuotą Berlyno filharmonijos fojė. Ir ne atsitiktinai, kadangi pati koncertų salė savo struktūra ir architektūra labai artimai susijusi su garsiąja Berlyno filharmonija, statyta 7-ajame dešimtmetyje.
  • Der große Konzertsaal der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Šiais laikais galimi du skirtingi koncertų salių projektavimo būdai: taikomas arba „batų dėžutės“, arba „vynuogyno“ principas. Didžioji Elbės filharmonijos koncertų salė, sudaranti viso statinio šerdį, suprojektuota pagal „vynuogyno“ principą, kurį Hansas Scharounas pirmąkart pritaikė Berlyno filharmonijai. Orkestras įkurdintas truputį į šoną nuo salės centro, tarsi arenoje, kurią iš visų pusių supa balkonai ir ložės, įrengti lyg vynuogyno terasos. Dėl neįprastai stataus pakilimo salė primena šiuolaikišką futbolo stadioną, tad kiekvieną žiūrovą (o jų gali tilpti 2 100) nuo dirigento skiria ne daugiau kaip 30 metrų. Visą salės konstrukciją laiko 362 plieninės spyruoklės, todėl akustiškai jis atskirtas nuo likusios pastato dalies.
  • „Weiße Haut“, die Innenwand des Konzertsaals der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Oliver Heissner
    Akustikos sprendimus koncertų salei, kurios vidines sienas architektai vadina „baltąja oda“, pasiūlė akustikos specialistas Yasuhisa Toyota. Salės sienoms įrengti panaudota 10 tūkst. gipso pluošto plokščių, kiekviena jų buvo apdirbta kompiuterinėmis frezavimo staklėmis, todėl jų paviršiuje yra daugybė griovelių, įdubimų ir kauburėlių, kurių paskirtis – optimaliai atspindėti ir skleisti garsą. Tiksli geometrija buvo apskaičiuota kompiuteriu ir išbandyta naudojant 1:10 matmenų salės modelį. Koncertų lankytojai šios erdvės akustiką apibūdina kaip ypač švarią ir skaidrią, tačiau yra ir kritikuojančių. „Ši salė nedovanoja klaidų,“ – kalba muzikantai.
  • Der kleinere Kammermusiksaal im 10. Obergeschoss der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Mažesnė kamerinės muzikos salė 10-ajame aukšte, turinti iki 550 vietų, yra tradicinė pagal „batų dėžutės“ principą suprojektuota stačiakampė salė, kurios šone įkurdintas orkestras. Naudojant mobilios platformos techniką jos sceną galima pritaikyti įvairiems renginiams. Įrengiant salės sienas taip pat buvo atsižvelgiama pirmiausia į akustikos reikalavimus. Ąžuolinių plokščių paviršius yra gofruotas – jis buvo apdirbtas kompiuterinėmis frezavimo staklėmis pagal akustikos specialistų paskaičiavimus ir dabar panėšėja į raibuliuojantį vandens paviršių. Ši salė intymesnė, jaukesnė ir primena malonų styginio instrumento virpėjimą.
  • 30 Elbphilharmonie am Kaiserhöft Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Kaiserkai krantinės dalis, pavadinimu Kaiserhöft, buvo vienas pirmųjų kvartalų, kuriuose atnaujinant Hafensitį iškilo daug gyvenamųjų ir biuro pastatų. Pagal 2000 m. parengtą generalinį planą tai turėjo būti specialus viešojo naudojimo paskirties sklypas. Vėliau miesto valdžia nusprendė čia įkurdinti biuro pastatų kompleksą, kaip ir Sandtorkai krantinėje priešais. Tačiau dabar šioje nerijos vietoje tarp šiaurinės Elbės ir muziejumi tapusio Sandtorhafen uosto tarsi orientyras iškilo Elbės filharmonija, tikra atrakcijai publikai ir puiki apžvalgos aikštelė. Krantinės sienos ir nebetinkami naudoti uosto kranai liko nepaliesti – naujasis Hamburgo aukštosios kultūros centras, didingai iškylantis ant buvusių uosto sandėlių postamento, puoselėja savo sąsajas su jūra.
  • Die Elbphilharmonie trägt zum Fluidum der maritimen Situation bei Nuotr. (fragmentas): © Maxim Schulz
    Simbolinė architektų Herzogo ir de Meurono projekto emblematika išryškėjo dar 2001-aisiais, kai buvo pateikti pirmieji eskizai. Būtent dėl to šį sumanymą, kuris iš pradžių tebuvo privati iniciatyva, palankiai įvertino ir gyventojai, ir Hamburgo senatas. Naujasis pastatas, atsižvelgiant į ypatingą dislokacijos vietą, turėjo būti ne šiuolaikiškos architektūros artefaktas, o tiesiog uosto pastatas, kuris padeda išsaugoti jūros aurą, suteikiančią jam išskirtinumo. Statinys yra iškilęs į 102 metrų aukštį tarsi keturstiebio burlaivio takelažas. Dėl bangas ir bures primenančio stogų silueto jis organiškai įsilieja į bendrą uosto panoramą.
  • Extravagante Fassade: die Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Thies Rätzke
    Ekstravagantiškam fasadui sukurti buvo pagaminti ypatingi keturių stiklų langai. Šie didžiausi fasado elementai yra 5 metrų pločio ir 3,33 metro aukščio bei sveria 1,5 tonos. Specialiai išmarginti skirtingais taškuotais raštais, šie langai užtikrina kontroliuojamą apsaugą nuo šviesos ir šilumos, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir jų suskirstymą į butus, viešbučio kambarius, vestibiulius ar biurus. Be to, langų stiklai privalo nustatytu būdu atspindėti tam tikrus radarų signalus, kadangi pastatas yra uosto teritorijoje. Maždaug ketvirtadalis visų stiklų, kurių yra 2 200, buvo individualiai išgaubti, o tai reiškė papildomus darbus ir iki 70 tūkst. eurų išaugusią vieno stiklo kainą.
  • Der Querschnitt zeigt die innere Organisation der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Herzog & de Meuron/ bloomimages
    Skersinis statinio pjūvis leidžia pažvelgti į koncertų salės vidų. Po pastatu buvo įrengta 7 aukštų 433 vietų parkavimo aikštelė, 150 žiūrovų talpinanti studija Kaistudio, taip pat administracinės ir pagalbinės patalpos. Ilgame lenktame tunelyje įrengtu eskalatoriumi publika gali patekti į apžvalgos aikštelę „Plaza“, esančią tarp cokolinio aukšto ir naujojo pastato bei jungiančią senųjų sandėlių sektorių su aukščiau iškilusiu nauju statiniu. Prabangus 244 kambarių viešbutis rytinėje pusėje iš kairės ir 43-eji aukščiausios klasės apartamentai vakarinėje pusėje iš dešinės tarsi sudaro karkasą ir apsaugo sales nuo uosto keliamo triukšmo.
  • Eine Attraktion für sich: die Rolltreppe in der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Dviejų takelių besikeičiančio išgaubto nuolydžio eskalatorius, vienintelis toks pasaulyje, jau savaime yra lankytojų traukos objektas. Šiais 82 metrų ilgio judamaisiais laiptais galima per pustrečios minutės pakilti į 6 aukštą. Baltai tinkuotos iš pirmo žvilgsnio siaurėjančio tunelio „Tube“ sienos dekoruotos stikliniais blizgučiais. Pakilus į viršų lankytojus pirmiausia apstulbina panoraminis langas, pro kurį atsiveria nuostabus vaizdas į Elbę iš vakarinės pusės.
  • Die Plaza der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    4 tūkst. kv. metrų ploto „Plaza“ terasa – tai visiems prieinama vieša erdvė, kurią labai mėgsta turistai ir miesto gyventojai. Iš 37 metrų aukščio atsiveria įspūdinga panorama. Tiek vaikštinėjant ratu po terasą, tiek žiūrint pro stiklą, saugantį nuo vėjo, galima žavėtis uostu ir apžvelgti sandėlių kvartalą Speicherstadt iki pat Hamburgo senamiesčio. Šešių metrų aukščio banguotojo stiklo sienos puikiai sulaiko vėją, o gražiu oru kai kuriuos S formos stiklo elementus galima pasukti ir atidaryti. Publikos zonoje lankytojų laukia kavinė, viešbučio vestibiulis ir suvenyrų parduotuvė.
  • Die Zugänge zu den Foyers der beiden Säle der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    Erdvės, vedančios iš „Plaza“ apžvalgos aikštelės į abiejų salių fojė, yra tikras architektūrinis potyris. Laiptai, kuriais galima pakilti į iki devintojo aukšto, iš pradžių yra sraigtiniai, o tolesni laiptatakiai iki pat 15 aukšto, t. y. iki fojė, baro ir viršutinių balkonų, savo įstrižomis ir kūgiškomis formomis primena Hanso Scharouno suprojektuotą Berlyno filharmonijos fojė. Ir ne atsitiktinai, kadangi pati koncertų salė savo struktūra ir architektūra labai artimai susijusi su garsiąja Berlyno filharmonija, statyta 7-ajame dešimtmetyje.
  • Der große Konzertsaal der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Šiais laikais galimi du skirtingi koncertų salių projektavimo būdai: taikomas arba „batų dėžutės“, arba „vynuogyno“ principas. Didžioji Elbės filharmonijos koncertų salė, sudaranti viso statinio šerdį, suprojektuota pagal „vynuogyno“ principą, kurį Hansas Scharounas pirmąkart pritaikė Berlyno filharmonijai. Orkestras įkurdintas truputį į šoną nuo salės centro, tarsi arenoje, kurią iš visų pusių supa balkonai ir ložės, įrengti lyg vynuogyno terasos. Dėl neįprastai stataus pakilimo salė primena šiuolaikišką futbolo stadioną, tad kiekvieną žiūrovą (o jų gali tilpti 2 100) nuo dirigento skiria ne daugiau kaip 30 metrų. Visą salės konstrukciją laiko 362 plieninės spyruoklės, todėl akustiškai jis atskirtas nuo likusios pastato dalies.
  • „Weiße Haut“, die Innenwand des Konzertsaals der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Oliver Heissner
    Akustikos sprendimus koncertų salei, kurios vidines sienas architektai vadina „baltąja oda“, pasiūlė akustikos specialistas Yasuhisa Toyota. Salės sienoms įrengti panaudota 10 tūkst. gipso pluošto plokščių, kiekviena jų buvo apdirbta kompiuterinėmis frezavimo staklėmis, todėl jų paviršiuje yra daugybė griovelių, įdubimų ir kauburėlių, kurių paskirtis – optimaliai atspindėti ir skleisti garsą. Tiksli geometrija buvo apskaičiuota kompiuteriu ir išbandyta naudojant 1:10 matmenų salės modelį. Koncertų lankytojai šios erdvės akustiką apibūdina kaip ypač švarią ir skaidrią, tačiau yra ir kritikuojančių. „Ši salė nedovanoja klaidų,“ – kalba muzikantai.
  • Der kleinere Kammermusiksaal im 10. Obergeschoss der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Mažesnė kamerinės muzikos salė 10-ajame aukšte, turinti iki 550 vietų, yra tradicinė pagal „batų dėžutės“ principą suprojektuota stačiakampė salė, kurios šone įkurdintas orkestras. Naudojant mobilios platformos techniką jos sceną galima pritaikyti įvairiems renginiams. Įrengiant salės sienas taip pat buvo atsižvelgiama pirmiausia į akustikos reikalavimus. Ąžuolinių plokščių paviršius yra gofruotas – jis buvo apdirbtas kompiuterinėmis frezavimo staklėmis pagal akustikos specialistų paskaičiavimus ir dabar panėšėja į raibuliuojantį vandens paviršių. Ši salė intymesnė, jaukesnė ir primena malonų styginio instrumento virpėjimą.
  • 30 Elbphilharmonie am Kaiserhöft Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Kaiserkai krantinės dalis, pavadinimu Kaiserhöft, buvo vienas pirmųjų kvartalų, kuriuose atnaujinant Hafensitį iškilo daug gyvenamųjų ir biuro pastatų. Pagal 2000 m. parengtą generalinį planą tai turėjo būti specialus viešojo naudojimo paskirties sklypas. Vėliau miesto valdžia nusprendė čia įkurdinti biuro pastatų kompleksą, kaip ir Sandtorkai krantinėje priešais. Tačiau dabar šioje nerijos vietoje tarp šiaurinės Elbės ir muziejumi tapusio Sandtorhafen uosto tarsi orientyras iškilo Elbės filharmonija, tikra atrakcijai publikai ir puiki apžvalgos aikštelė. Krantinės sienos ir nebetinkami naudoti uosto kranai liko nepaliesti – naujasis Hamburgo aukštosios kultūros centras, didingai iškylantis ant buvusių uosto sandėlių postamento, puoselėja savo sąsajas su jūra.
  • Die Elbphilharmonie trägt zum Fluidum der maritimen Situation bei Nuotr. (fragmentas): © Maxim Schulz
    Simbolinė architektų Herzogo ir de Meurono projekto emblematika išryškėjo dar 2001-aisiais, kai buvo pateikti pirmieji eskizai. Būtent dėl to šį sumanymą, kuris iš pradžių tebuvo privati iniciatyva, palankiai įvertino ir gyventojai, ir Hamburgo senatas. Naujasis pastatas, atsižvelgiant į ypatingą dislokacijos vietą, turėjo būti ne šiuolaikiškos architektūros artefaktas, o tiesiog uosto pastatas, kuris padeda išsaugoti jūros aurą, suteikiančią jam išskirtinumo. Statinys yra iškilęs į 102 metrų aukštį tarsi keturstiebio burlaivio takelažas. Dėl bangas ir bures primenančio stogų silueto jis organiškai įsilieja į bendrą uosto panoramą.
  • Extravagante Fassade: die Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Thies Rätzke
    Ekstravagantiškam fasadui sukurti buvo pagaminti ypatingi keturių stiklų langai. Šie didžiausi fasado elementai yra 5 metrų pločio ir 3,33 metro aukščio bei sveria 1,5 tonos. Specialiai išmarginti skirtingais taškuotais raštais, šie langai užtikrina kontroliuojamą apsaugą nuo šviesos ir šilumos, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir jų suskirstymą į butus, viešbučio kambarius, vestibiulius ar biurus. Be to, langų stiklai privalo nustatytu būdu atspindėti tam tikrus radarų signalus, kadangi pastatas yra uosto teritorijoje. Maždaug ketvirtadalis visų stiklų, kurių yra 2 200, buvo individualiai išgaubti, o tai reiškė papildomus darbus ir iki 70 tūkst. eurų išaugusią vieno stiklo kainą.
  • Der Querschnitt zeigt die innere Organisation der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Herzog & de Meuron/ bloomimages
    Skersinis statinio pjūvis leidžia pažvelgti į koncertų salės vidų. Po pastatu buvo įrengta 7 aukštų 433 vietų parkavimo aikštelė, 150 žiūrovų talpinanti studija Kaistudio, taip pat administracinės ir pagalbinės patalpos. Ilgame lenktame tunelyje įrengtu eskalatoriumi publika gali patekti į apžvalgos aikštelę „Plaza“, esančią tarp cokolinio aukšto ir naujojo pastato bei jungiančią senųjų sandėlių sektorių su aukščiau iškilusiu nauju statiniu. Prabangus 244 kambarių viešbutis rytinėje pusėje iš kairės ir 43-eji aukščiausios klasės apartamentai vakarinėje pusėje iš dešinės tarsi sudaro karkasą ir apsaugo sales nuo uosto keliamo triukšmo.
  • Eine Attraktion für sich: die Rolltreppe in der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Dviejų takelių besikeičiančio išgaubto nuolydžio eskalatorius, vienintelis toks pasaulyje, jau savaime yra lankytojų traukos objektas. Šiais 82 metrų ilgio judamaisiais laiptais galima per pustrečios minutės pakilti į 6 aukštą. Baltai tinkuotos iš pirmo žvilgsnio siaurėjančio tunelio „Tube“ sienos dekoruotos stikliniais blizgučiais. Pakilus į viršų lankytojus pirmiausia apstulbina panoraminis langas, pro kurį atsiveria nuostabus vaizdas į Elbę iš vakarinės pusės.
  • Die Plaza der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    4 tūkst. kv. metrų ploto „Plaza“ terasa – tai visiems prieinama vieša erdvė, kurią labai mėgsta turistai ir miesto gyventojai. Iš 37 metrų aukščio atsiveria įspūdinga panorama. Tiek vaikštinėjant ratu po terasą, tiek žiūrint pro stiklą, saugantį nuo vėjo, galima žavėtis uostu ir apžvelgti sandėlių kvartalą Speicherstadt iki pat Hamburgo senamiesčio. Šešių metrų aukščio banguotojo stiklo sienos puikiai sulaiko vėją, o gražiu oru kai kuriuos S formos stiklo elementus galima pasukti ir atidaryti. Publikos zonoje lankytojų laukia kavinė, viešbučio vestibiulis ir suvenyrų parduotuvė.
  • Die Zugänge zu den Foyers der beiden Säle der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    Erdvės, vedančios iš „Plaza“ apžvalgos aikštelės į abiejų salių fojė, yra tikras architektūrinis potyris. Laiptai, kuriais galima pakilti į iki devintojo aukšto, iš pradžių yra sraigtiniai, o tolesni laiptatakiai iki pat 15 aukšto, t. y. iki fojė, baro ir viršutinių balkonų, savo įstrižomis ir kūgiškomis formomis primena Hanso Scharouno suprojektuotą Berlyno filharmonijos fojė. Ir ne atsitiktinai, kadangi pati koncertų salė savo struktūra ir architektūra labai artimai susijusi su garsiąja Berlyno filharmonija, statyta 7-ajame dešimtmetyje.
  • Der große Konzertsaal der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Šiais laikais galimi du skirtingi koncertų salių projektavimo būdai: taikomas arba „batų dėžutės“, arba „vynuogyno“ principas. Didžioji Elbės filharmonijos koncertų salė, sudaranti viso statinio šerdį, suprojektuota pagal „vynuogyno“ principą, kurį Hansas Scharounas pirmąkart pritaikė Berlyno filharmonijai. Orkestras įkurdintas truputį į šoną nuo salės centro, tarsi arenoje, kurią iš visų pusių supa balkonai ir ložės, įrengti lyg vynuogyno terasos. Dėl neįprastai stataus pakilimo salė primena šiuolaikišką futbolo stadioną, tad kiekvieną žiūrovą (o jų gali tilpti 2 100) nuo dirigento skiria ne daugiau kaip 30 metrų. Visą salės konstrukciją laiko 362 plieninės spyruoklės, todėl akustiškai jis atskirtas nuo likusios pastato dalies.
  • „Weiße Haut“, die Innenwand des Konzertsaals der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Oliver Heissner
    Akustikos sprendimus koncertų salei, kurios vidines sienas architektai vadina „baltąja oda“, pasiūlė akustikos specialistas Yasuhisa Toyota. Salės sienoms įrengti panaudota 10 tūkst. gipso pluošto plokščių, kiekviena jų buvo apdirbta kompiuterinėmis frezavimo staklėmis, todėl jų paviršiuje yra daugybė griovelių, įdubimų ir kauburėlių, kurių paskirtis – optimaliai atspindėti ir skleisti garsą. Tiksli geometrija buvo apskaičiuota kompiuteriu ir išbandyta naudojant 1:10 matmenų salės modelį. Koncertų lankytojai šios erdvės akustiką apibūdina kaip ypač švarią ir skaidrią, tačiau yra ir kritikuojančių. „Ši salė nedovanoja klaidų,“ – kalba muzikantai.
  • Der kleinere Kammermusiksaal im 10. Obergeschoss der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Mažesnė kamerinės muzikos salė 10-ajame aukšte, turinti iki 550 vietų, yra tradicinė pagal „batų dėžutės“ principą suprojektuota stačiakampė salė, kurios šone įkurdintas orkestras. Naudojant mobilios platformos techniką jos sceną galima pritaikyti įvairiems renginiams. Įrengiant salės sienas taip pat buvo atsižvelgiama pirmiausia į akustikos reikalavimus. Ąžuolinių plokščių paviršius yra gofruotas – jis buvo apdirbtas kompiuterinėmis frezavimo staklėmis pagal akustikos specialistų paskaičiavimus ir dabar panėšėja į raibuliuojantį vandens paviršių. Ši salė intymesnė, jaukesnė ir primena malonų styginio instrumento virpėjimą.
  • 30 Elbphilharmonie am Kaiserhöft Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Kaiserkai krantinės dalis, pavadinimu Kaiserhöft, buvo vienas pirmųjų kvartalų, kuriuose atnaujinant Hafensitį iškilo daug gyvenamųjų ir biuro pastatų. Pagal 2000 m. parengtą generalinį planą tai turėjo būti specialus viešojo naudojimo paskirties sklypas. Vėliau miesto valdžia nusprendė čia įkurdinti biuro pastatų kompleksą, kaip ir Sandtorkai krantinėje priešais. Tačiau dabar šioje nerijos vietoje tarp šiaurinės Elbės ir muziejumi tapusio Sandtorhafen uosto tarsi orientyras iškilo Elbės filharmonija, tikra atrakcijai publikai ir puiki apžvalgos aikštelė. Krantinės sienos ir nebetinkami naudoti uosto kranai liko nepaliesti – naujasis Hamburgo aukštosios kultūros centras, didingai iškylantis ant buvusių uosto sandėlių postamento, puoselėja savo sąsajas su jūra.
  • Die Elbphilharmonie trägt zum Fluidum der maritimen Situation bei Nuotr. (fragmentas): © Maxim Schulz
    Simbolinė architektų Herzogo ir de Meurono projekto emblematika išryškėjo dar 2001-aisiais, kai buvo pateikti pirmieji eskizai. Būtent dėl to šį sumanymą, kuris iš pradžių tebuvo privati iniciatyva, palankiai įvertino ir gyventojai, ir Hamburgo senatas. Naujasis pastatas, atsižvelgiant į ypatingą dislokacijos vietą, turėjo būti ne šiuolaikiškos architektūros artefaktas, o tiesiog uosto pastatas, kuris padeda išsaugoti jūros aurą, suteikiančią jam išskirtinumo. Statinys yra iškilęs į 102 metrų aukštį tarsi keturstiebio burlaivio takelažas. Dėl bangas ir bures primenančio stogų silueto jis organiškai įsilieja į bendrą uosto panoramą.
  • Extravagante Fassade: die Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Thies Rätzke
    Ekstravagantiškam fasadui sukurti buvo pagaminti ypatingi keturių stiklų langai. Šie didžiausi fasado elementai yra 5 metrų pločio ir 3,33 metro aukščio bei sveria 1,5 tonos. Specialiai išmarginti skirtingais taškuotais raštais, šie langai užtikrina kontroliuojamą apsaugą nuo šviesos ir šilumos, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir jų suskirstymą į butus, viešbučio kambarius, vestibiulius ar biurus. Be to, langų stiklai privalo nustatytu būdu atspindėti tam tikrus radarų signalus, kadangi pastatas yra uosto teritorijoje. Maždaug ketvirtadalis visų stiklų, kurių yra 2 200, buvo individualiai išgaubti, o tai reiškė papildomus darbus ir iki 70 tūkst. eurų išaugusią vieno stiklo kainą.
  • Der Querschnitt zeigt die innere Organisation der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Herzog & de Meuron/ bloomimages
    Skersinis statinio pjūvis leidžia pažvelgti į koncertų salės vidų. Po pastatu buvo įrengta 7 aukštų 433 vietų parkavimo aikštelė, 150 žiūrovų talpinanti studija Kaistudio, taip pat administracinės ir pagalbinės patalpos. Ilgame lenktame tunelyje įrengtu eskalatoriumi publika gali patekti į apžvalgos aikštelę „Plaza“, esančią tarp cokolinio aukšto ir naujojo pastato bei jungiančią senųjų sandėlių sektorių su aukščiau iškilusiu nauju statiniu. Prabangus 244 kambarių viešbutis rytinėje pusėje iš kairės ir 43-eji aukščiausios klasės apartamentai vakarinėje pusėje iš dešinės tarsi sudaro karkasą ir apsaugo sales nuo uosto keliamo triukšmo.
  • Eine Attraktion für sich: die Rolltreppe in der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Dviejų takelių besikeičiančio išgaubto nuolydžio eskalatorius, vienintelis toks pasaulyje, jau savaime yra lankytojų traukos objektas. Šiais 82 metrų ilgio judamaisiais laiptais galima per pustrečios minutės pakilti į 6 aukštą. Baltai tinkuotos iš pirmo žvilgsnio siaurėjančio tunelio „Tube“ sienos dekoruotos stikliniais blizgučiais. Pakilus į viršų lankytojus pirmiausia apstulbina panoraminis langas, pro kurį atsiveria nuostabus vaizdas į Elbę iš vakarinės pusės.
  • Die Plaza der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    4 tūkst. kv. metrų ploto „Plaza“ terasa – tai visiems prieinama vieša erdvė, kurią labai mėgsta turistai ir miesto gyventojai. Iš 37 metrų aukščio atsiveria įspūdinga panorama. Tiek vaikštinėjant ratu po terasą, tiek žiūrint pro stiklą, saugantį nuo vėjo, galima žavėtis uostu ir apžvelgti sandėlių kvartalą Speicherstadt iki pat Hamburgo senamiesčio. Šešių metrų aukščio banguotojo stiklo sienos puikiai sulaiko vėją, o gražiu oru kai kuriuos S formos stiklo elementus galima pasukti ir atidaryti. Publikos zonoje lankytojų laukia kavinė, viešbučio vestibiulis ir suvenyrų parduotuvė.
  • Die Zugänge zu den Foyers der beiden Säle der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    Erdvės, vedančios iš „Plaza“ apžvalgos aikštelės į abiejų salių fojė, yra tikras architektūrinis potyris. Laiptai, kuriais galima pakilti į iki devintojo aukšto, iš pradžių yra sraigtiniai, o tolesni laiptatakiai iki pat 15 aukšto, t. y. iki fojė, baro ir viršutinių balkonų, savo įstrižomis ir kūgiškomis formomis primena Hanso Scharouno suprojektuotą Berlyno filharmonijos fojė. Ir ne atsitiktinai, kadangi pati koncertų salė savo struktūra ir architektūra labai artimai susijusi su garsiąja Berlyno filharmonija, statyta 7-ajame dešimtmetyje.
  • Der große Konzertsaal der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Šiais laikais galimi du skirtingi koncertų salių projektavimo būdai: taikomas arba „batų dėžutės“, arba „vynuogyno“ principas. Didžioji Elbės filharmonijos koncertų salė, sudaranti viso statinio šerdį, suprojektuota pagal „vynuogyno“ principą, kurį Hansas Scharounas pirmąkart pritaikė Berlyno filharmonijai. Orkestras įkurdintas truputį į šoną nuo salės centro, tarsi arenoje, kurią iš visų pusių supa balkonai ir ložės, įrengti lyg vynuogyno terasos. Dėl neįprastai stataus pakilimo salė primena šiuolaikišką futbolo stadioną, tad kiekvieną žiūrovą (o jų gali tilpti 2 100) nuo dirigento skiria ne daugiau kaip 30 metrų. Visą salės konstrukciją laiko 362 plieninės spyruoklės, todėl akustiškai jis atskirtas nuo likusios pastato dalies.
  • „Weiße Haut“, die Innenwand des Konzertsaals der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Oliver Heissner
    Akustikos sprendimus koncertų salei, kurios vidines sienas architektai vadina „baltąja oda“, pasiūlė akustikos specialistas Yasuhisa Toyota. Salės sienoms įrengti panaudota 10 tūkst. gipso pluošto plokščių, kiekviena jų buvo apdirbta kompiuterinėmis frezavimo staklėmis, todėl jų paviršiuje yra daugybė griovelių, įdubimų ir kauburėlių, kurių paskirtis – optimaliai atspindėti ir skleisti garsą. Tiksli geometrija buvo apskaičiuota kompiuteriu ir išbandyta naudojant 1:10 matmenų salės modelį. Koncertų lankytojai šios erdvės akustiką apibūdina kaip ypač švarią ir skaidrią, tačiau yra ir kritikuojančių. „Ši salė nedovanoja klaidų,“ – kalba muzikantai.
  • Der kleinere Kammermusiksaal im 10. Obergeschoss der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Mažesnė kamerinės muzikos salė 10-ajame aukšte, turinti iki 550 vietų, yra tradicinė pagal „batų dėžutės“ principą suprojektuota stačiakampė salė, kurios šone įkurdintas orkestras. Naudojant mobilios platformos techniką jos sceną galima pritaikyti įvairiems renginiams. Įrengiant salės sienas taip pat buvo atsižvelgiama pirmiausia į akustikos reikalavimus. Ąžuolinių plokščių paviršius yra gofruotas – jis buvo apdirbtas kompiuterinėmis frezavimo staklėmis pagal akustikos specialistų paskaičiavimus ir dabar panėšėja į raibuliuojantį vandens paviršių. Ši salė intymesnė, jaukesnė ir primena malonų styginio instrumento virpėjimą.
  • 30 Elbphilharmonie am Kaiserhöft Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Kaiserkai krantinės dalis, pavadinimu Kaiserhöft, buvo vienas pirmųjų kvartalų, kuriuose atnaujinant Hafensitį iškilo daug gyvenamųjų ir biuro pastatų. Pagal 2000 m. parengtą generalinį planą tai turėjo būti specialus viešojo naudojimo paskirties sklypas. Vėliau miesto valdžia nusprendė čia įkurdinti biuro pastatų kompleksą, kaip ir Sandtorkai krantinėje priešais. Tačiau dabar šioje nerijos vietoje tarp šiaurinės Elbės ir muziejumi tapusio Sandtorhafen uosto tarsi orientyras iškilo Elbės filharmonija, tikra atrakcijai publikai ir puiki apžvalgos aikštelė. Krantinės sienos ir nebetinkami naudoti uosto kranai liko nepaliesti – naujasis Hamburgo aukštosios kultūros centras, didingai iškylantis ant buvusių uosto sandėlių postamento, puoselėja savo sąsajas su jūra.
  • Die Elbphilharmonie trägt zum Fluidum der maritimen Situation bei Nuotr. (fragmentas): © Maxim Schulz
    Simbolinė architektų Herzogo ir de Meurono projekto emblematika išryškėjo dar 2001-aisiais, kai buvo pateikti pirmieji eskizai. Būtent dėl to šį sumanymą, kuris iš pradžių tebuvo privati iniciatyva, palankiai įvertino ir gyventojai, ir Hamburgo senatas. Naujasis pastatas, atsižvelgiant į ypatingą dislokacijos vietą, turėjo būti ne šiuolaikiškos architektūros artefaktas, o tiesiog uosto pastatas, kuris padeda išsaugoti jūros aurą, suteikiančią jam išskirtinumo. Statinys yra iškilęs į 102 metrų aukštį tarsi keturstiebio burlaivio takelažas. Dėl bangas ir bures primenančio stogų silueto jis organiškai įsilieja į bendrą uosto panoramą.
  • Extravagante Fassade: die Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Thies Rätzke
    Ekstravagantiškam fasadui sukurti buvo pagaminti ypatingi keturių stiklų langai. Šie didžiausi fasado elementai yra 5 metrų pločio ir 3,33 metro aukščio bei sveria 1,5 tonos. Specialiai išmarginti skirtingais taškuotais raštais, šie langai užtikrina kontroliuojamą apsaugą nuo šviesos ir šilumos, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir jų suskirstymą į butus, viešbučio kambarius, vestibiulius ar biurus. Be to, langų stiklai privalo nustatytu būdu atspindėti tam tikrus radarų signalus, kadangi pastatas yra uosto teritorijoje. Maždaug ketvirtadalis visų stiklų, kurių yra 2 200, buvo individualiai išgaubti, o tai reiškė papildomus darbus ir iki 70 tūkst. eurų išaugusią vieno stiklo kainą.
  • Der Querschnitt zeigt die innere Organisation der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Herzog & de Meuron/ bloomimages
    Skersinis statinio pjūvis leidžia pažvelgti į koncertų salės vidų. Po pastatu buvo įrengta 7 aukštų 433 vietų parkavimo aikštelė, 150 žiūrovų talpinanti studija Kaistudio, taip pat administracinės ir pagalbinės patalpos. Ilgame lenktame tunelyje įrengtu eskalatoriumi publika gali patekti į apžvalgos aikštelę „Plaza“, esančią tarp cokolinio aukšto ir naujojo pastato bei jungiančią senųjų sandėlių sektorių su aukščiau iškilusiu nauju statiniu. Prabangus 244 kambarių viešbutis rytinėje pusėje iš kairės ir 43-eji aukščiausios klasės apartamentai vakarinėje pusėje iš dešinės tarsi sudaro karkasą ir apsaugo sales nuo uosto keliamo triukšmo.
  • Eine Attraktion für sich: die Rolltreppe in der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Dviejų takelių besikeičiančio išgaubto nuolydžio eskalatorius, vienintelis toks pasaulyje, jau savaime yra lankytojų traukos objektas. Šiais 82 metrų ilgio judamaisiais laiptais galima per pustrečios minutės pakilti į 6 aukštą. Baltai tinkuotos iš pirmo žvilgsnio siaurėjančio tunelio „Tube“ sienos dekoruotos stikliniais blizgučiais. Pakilus į viršų lankytojus pirmiausia apstulbina panoraminis langas, pro kurį atsiveria nuostabus vaizdas į Elbę iš vakarinės pusės.
  • Die Plaza der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    4 tūkst. kv. metrų ploto „Plaza“ terasa – tai visiems prieinama vieša erdvė, kurią labai mėgsta turistai ir miesto gyventojai. Iš 37 metrų aukščio atsiveria įspūdinga panorama. Tiek vaikštinėjant ratu po terasą, tiek žiūrint pro stiklą, saugantį nuo vėjo, galima žavėtis uostu ir apžvelgti sandėlių kvartalą Speicherstadt iki pat Hamburgo senamiesčio. Šešių metrų aukščio banguotojo stiklo sienos puikiai sulaiko vėją, o gražiu oru kai kuriuos S formos stiklo elementus galima pasukti ir atidaryti. Publikos zonoje lankytojų laukia kavinė, viešbučio vestibiulis ir suvenyrų parduotuvė.
  • Die Zugänge zu den Foyers der beiden Säle der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    Erdvės, vedančios iš „Plaza“ apžvalgos aikštelės į abiejų salių fojė, yra tikras architektūrinis potyris. Laiptai, kuriais galima pakilti į iki devintojo aukšto, iš pradžių yra sraigtiniai, o tolesni laiptatakiai iki pat 15 aukšto, t. y. iki fojė, baro ir viršutinių balkonų, savo įstrižomis ir kūgiškomis formomis primena Hanso Scharouno suprojektuotą Berlyno filharmonijos fojė. Ir ne atsitiktinai, kadangi pati koncertų salė savo struktūra ir architektūra labai artimai susijusi su garsiąja Berlyno filharmonija, statyta 7-ajame dešimtmetyje.
  • Der große Konzertsaal der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Šiais laikais galimi du skirtingi koncertų salių projektavimo būdai: taikomas arba „batų dėžutės“, arba „vynuogyno“ principas. Didžioji Elbės filharmonijos koncertų salė, sudaranti viso statinio šerdį, suprojektuota pagal „vynuogyno“ principą, kurį Hansas Scharounas pirmąkart pritaikė Berlyno filharmonijai. Orkestras įkurdintas truputį į šoną nuo salės centro, tarsi arenoje, kurią iš visų pusių supa balkonai ir ložės, įrengti lyg vynuogyno terasos. Dėl neįprastai stataus pakilimo salė primena šiuolaikišką futbolo stadioną, tad kiekvieną žiūrovą (o jų gali tilpti 2 100) nuo dirigento skiria ne daugiau kaip 30 metrų. Visą salės konstrukciją laiko 362 plieninės spyruoklės, todėl akustiškai jis atskirtas nuo likusios pastato dalies.
  • „Weiße Haut“, die Innenwand des Konzertsaals der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Oliver Heissner
    Akustikos sprendimus koncertų salei, kurios vidines sienas architektai vadina „baltąja oda“, pasiūlė akustikos specialistas Yasuhisa Toyota. Salės sienoms įrengti panaudota 10 tūkst. gipso pluošto plokščių, kiekviena jų buvo apdirbta kompiuterinėmis frezavimo staklėmis, todėl jų paviršiuje yra daugybė griovelių, įdubimų ir kauburėlių, kurių paskirtis – optimaliai atspindėti ir skleisti garsą. Tiksli geometrija buvo apskaičiuota kompiuteriu ir išbandyta naudojant 1:10 matmenų salės modelį. Koncertų lankytojai šios erdvės akustiką apibūdina kaip ypač švarią ir skaidrią, tačiau yra ir kritikuojančių. „Ši salė nedovanoja klaidų,“ – kalba muzikantai.
  • Der kleinere Kammermusiksaal im 10. Obergeschoss der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Mažesnė kamerinės muzikos salė 10-ajame aukšte, turinti iki 550 vietų, yra tradicinė pagal „batų dėžutės“ principą suprojektuota stačiakampė salė, kurios šone įkurdintas orkestras. Naudojant mobilios platformos techniką jos sceną galima pritaikyti įvairiems renginiams. Įrengiant salės sienas taip pat buvo atsižvelgiama pirmiausia į akustikos reikalavimus. Ąžuolinių plokščių paviršius yra gofruotas – jis buvo apdirbtas kompiuterinėmis frezavimo staklėmis pagal akustikos specialistų paskaičiavimus ir dabar panėšėja į raibuliuojantį vandens paviršių. Ši salė intymesnė, jaukesnė ir primena malonų styginio instrumento virpėjimą.
  • 30 Elbphilharmonie am Kaiserhöft Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Kaiserkai krantinės dalis, pavadinimu Kaiserhöft, buvo vienas pirmųjų kvartalų, kuriuose atnaujinant Hafensitį iškilo daug gyvenamųjų ir biuro pastatų. Pagal 2000 m. parengtą generalinį planą tai turėjo būti specialus viešojo naudojimo paskirties sklypas. Vėliau miesto valdžia nusprendė čia įkurdinti biuro pastatų kompleksą, kaip ir Sandtorkai krantinėje priešais. Tačiau dabar šioje nerijos vietoje tarp šiaurinės Elbės ir muziejumi tapusio Sandtorhafen uosto tarsi orientyras iškilo Elbės filharmonija, tikra atrakcijai publikai ir puiki apžvalgos aikštelė. Krantinės sienos ir nebetinkami naudoti uosto kranai liko nepaliesti – naujasis Hamburgo aukštosios kultūros centras, didingai iškylantis ant buvusių uosto sandėlių postamento, puoselėja savo sąsajas su jūra.
  • Die Elbphilharmonie trägt zum Fluidum der maritimen Situation bei Nuotr. (fragmentas): © Maxim Schulz
    Simbolinė architektų Herzogo ir de Meurono projekto emblematika išryškėjo dar 2001-aisiais, kai buvo pateikti pirmieji eskizai. Būtent dėl to šį sumanymą, kuris iš pradžių tebuvo privati iniciatyva, palankiai įvertino ir gyventojai, ir Hamburgo senatas. Naujasis pastatas, atsižvelgiant į ypatingą dislokacijos vietą, turėjo būti ne šiuolaikiškos architektūros artefaktas, o tiesiog uosto pastatas, kuris padeda išsaugoti jūros aurą, suteikiančią jam išskirtinumo. Statinys yra iškilęs į 102 metrų aukštį tarsi keturstiebio burlaivio takelažas. Dėl bangas ir bures primenančio stogų silueto jis organiškai įsilieja į bendrą uosto panoramą.
  • Extravagante Fassade: die Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Thies Rätzke
    Ekstravagantiškam fasadui sukurti buvo pagaminti ypatingi keturių stiklų langai. Šie didžiausi fasado elementai yra 5 metrų pločio ir 3,33 metro aukščio bei sveria 1,5 tonos. Specialiai išmarginti skirtingais taškuotais raštais, šie langai užtikrina kontroliuojamą apsaugą nuo šviesos ir šilumos, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir jų suskirstymą į butus, viešbučio kambarius, vestibiulius ar biurus. Be to, langų stiklai privalo nustatytu būdu atspindėti tam tikrus radarų signalus, kadangi pastatas yra uosto teritorijoje. Maždaug ketvirtadalis visų stiklų, kurių yra 2 200, buvo individualiai išgaubti, o tai reiškė papildomus darbus ir iki 70 tūkst. eurų išaugusią vieno stiklo kainą.
  • Der Querschnitt zeigt die innere Organisation der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Herzog & de Meuron/ bloomimages
    Skersinis statinio pjūvis leidžia pažvelgti į koncertų salės vidų. Po pastatu buvo įrengta 7 aukštų 433 vietų parkavimo aikštelė, 150 žiūrovų talpinanti studija Kaistudio, taip pat administracinės ir pagalbinės patalpos. Ilgame lenktame tunelyje įrengtu eskalatoriumi publika gali patekti į apžvalgos aikštelę „Plaza“, esančią tarp cokolinio aukšto ir naujojo pastato bei jungiančią senųjų sandėlių sektorių su aukščiau iškilusiu nauju statiniu. Prabangus 244 kambarių viešbutis rytinėje pusėje iš kairės ir 43-eji aukščiausios klasės apartamentai vakarinėje pusėje iš dešinės tarsi sudaro karkasą ir apsaugo sales nuo uosto keliamo triukšmo.
  • Eine Attraktion für sich: die Rolltreppe in der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Dviejų takelių besikeičiančio išgaubto nuolydžio eskalatorius, vienintelis toks pasaulyje, jau savaime yra lankytojų traukos objektas. Šiais 82 metrų ilgio judamaisiais laiptais galima per pustrečios minutės pakilti į 6 aukštą. Baltai tinkuotos iš pirmo žvilgsnio siaurėjančio tunelio „Tube“ sienos dekoruotos stikliniais blizgučiais. Pakilus į viršų lankytojus pirmiausia apstulbina panoraminis langas, pro kurį atsiveria nuostabus vaizdas į Elbę iš vakarinės pusės.
  • Die Plaza der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    4 tūkst. kv. metrų ploto „Plaza“ terasa – tai visiems prieinama vieša erdvė, kurią labai mėgsta turistai ir miesto gyventojai. Iš 37 metrų aukščio atsiveria įspūdinga panorama. Tiek vaikštinėjant ratu po terasą, tiek žiūrint pro stiklą, saugantį nuo vėjo, galima žavėtis uostu ir apžvelgti sandėlių kvartalą Speicherstadt iki pat Hamburgo senamiesčio. Šešių metrų aukščio banguotojo stiklo sienos puikiai sulaiko vėją, o gražiu oru kai kuriuos S formos stiklo elementus galima pasukti ir atidaryti. Publikos zonoje lankytojų laukia kavinė, viešbučio vestibiulis ir suvenyrų parduotuvė.
  • Die Zugänge zu den Foyers der beiden Säle der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    Erdvės, vedančios iš „Plaza“ apžvalgos aikštelės į abiejų salių fojė, yra tikras architektūrinis potyris. Laiptai, kuriais galima pakilti į iki devintojo aukšto, iš pradžių yra sraigtiniai, o tolesni laiptatakiai iki pat 15 aukšto, t. y. iki fojė, baro ir viršutinių balkonų, savo įstrižomis ir kūgiškomis formomis primena Hanso Scharouno suprojektuotą Berlyno filharmonijos fojė. Ir ne atsitiktinai, kadangi pati koncertų salė savo struktūra ir architektūra labai artimai susijusi su garsiąja Berlyno filharmonija, statyta 7-ajame dešimtmetyje.
  • Der große Konzertsaal der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Šiais laikais galimi du skirtingi koncertų salių projektavimo būdai: taikomas arba „batų dėžutės“, arba „vynuogyno“ principas. Didžioji Elbės filharmonijos koncertų salė, sudaranti viso statinio šerdį, suprojektuota pagal „vynuogyno“ principą, kurį Hansas Scharounas pirmąkart pritaikė Berlyno filharmonijai. Orkestras įkurdintas truputį į šoną nuo salės centro, tarsi arenoje, kurią iš visų pusių supa balkonai ir ložės, įrengti lyg vynuogyno terasos. Dėl neįprastai stataus pakilimo salė primena šiuolaikišką futbolo stadioną, tad kiekvieną žiūrovą (o jų gali tilpti 2 100) nuo dirigento skiria ne daugiau kaip 30 metrų. Visą salės konstrukciją laiko 362 plieninės spyruoklės, todėl akustiškai jis atskirtas nuo likusios pastato dalies.
  • „Weiße Haut“, die Innenwand des Konzertsaals der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Oliver Heissner
    Akustikos sprendimus koncertų salei, kurios vidines sienas architektai vadina „baltąja oda“, pasiūlė akustikos specialistas Yasuhisa Toyota. Salės sienoms įrengti panaudota 10 tūkst. gipso pluošto plokščių, kiekviena jų buvo apdirbta kompiuterinėmis frezavimo staklėmis, todėl jų paviršiuje yra daugybė griovelių, įdubimų ir kauburėlių, kurių paskirtis – optimaliai atspindėti ir skleisti garsą. Tiksli geometrija buvo apskaičiuota kompiuteriu ir išbandyta naudojant 1:10 matmenų salės modelį. Koncertų lankytojai šios erdvės akustiką apibūdina kaip ypač švarią ir skaidrią, tačiau yra ir kritikuojančių. „Ši salė nedovanoja klaidų,“ – kalba muzikantai.
  • Der kleinere Kammermusiksaal im 10. Obergeschoss der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Mažesnė kamerinės muzikos salė 10-ajame aukšte, turinti iki 550 vietų, yra tradicinė pagal „batų dėžutės“ principą suprojektuota stačiakampė salė, kurios šone įkurdintas orkestras. Naudojant mobilios platformos techniką jos sceną galima pritaikyti įvairiems renginiams. Įrengiant salės sienas taip pat buvo atsižvelgiama pirmiausia į akustikos reikalavimus. Ąžuolinių plokščių paviršius yra gofruotas – jis buvo apdirbtas kompiuterinėmis frezavimo staklėmis pagal akustikos specialistų paskaičiavimus ir dabar panėšėja į raibuliuojantį vandens paviršių. Ši salė intymesnė, jaukesnė ir primena malonų styginio instrumento virpėjimą.
  • 30 Elbphilharmonie am Kaiserhöft Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Kaiserkai krantinės dalis, pavadinimu Kaiserhöft, buvo vienas pirmųjų kvartalų, kuriuose atnaujinant Hafensitį iškilo daug gyvenamųjų ir biuro pastatų. Pagal 2000 m. parengtą generalinį planą tai turėjo būti specialus viešojo naudojimo paskirties sklypas. Vėliau miesto valdžia nusprendė čia įkurdinti biuro pastatų kompleksą, kaip ir Sandtorkai krantinėje priešais. Tačiau dabar šioje nerijos vietoje tarp šiaurinės Elbės ir muziejumi tapusio Sandtorhafen uosto tarsi orientyras iškilo Elbės filharmonija, tikra atrakcijai publikai ir puiki apžvalgos aikštelė. Krantinės sienos ir nebetinkami naudoti uosto kranai liko nepaliesti – naujasis Hamburgo aukštosios kultūros centras, didingai iškylantis ant buvusių uosto sandėlių postamento, puoselėja savo sąsajas su jūra.
  • Die Elbphilharmonie trägt zum Fluidum der maritimen Situation bei Nuotr. (fragmentas): © Maxim Schulz
    Simbolinė architektų Herzogo ir de Meurono projekto emblematika išryškėjo dar 2001-aisiais, kai buvo pateikti pirmieji eskizai. Būtent dėl to šį sumanymą, kuris iš pradžių tebuvo privati iniciatyva, palankiai įvertino ir gyventojai, ir Hamburgo senatas. Naujasis pastatas, atsižvelgiant į ypatingą dislokacijos vietą, turėjo būti ne šiuolaikiškos architektūros artefaktas, o tiesiog uosto pastatas, kuris padeda išsaugoti jūros aurą, suteikiančią jam išskirtinumo. Statinys yra iškilęs į 102 metrų aukštį tarsi keturstiebio burlaivio takelažas. Dėl bangas ir bures primenančio stogų silueto jis organiškai įsilieja į bendrą uosto panoramą.
  • Extravagante Fassade: die Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Thies Rätzke
    Ekstravagantiškam fasadui sukurti buvo pagaminti ypatingi keturių stiklų langai. Šie didžiausi fasado elementai yra 5 metrų pločio ir 3,33 metro aukščio bei sveria 1,5 tonos. Specialiai išmarginti skirtingais taškuotais raštais, šie langai užtikrina kontroliuojamą apsaugą nuo šviesos ir šilumos, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir jų suskirstymą į butus, viešbučio kambarius, vestibiulius ar biurus. Be to, langų stiklai privalo nustatytu būdu atspindėti tam tikrus radarų signalus, kadangi pastatas yra uosto teritorijoje. Maždaug ketvirtadalis visų stiklų, kurių yra 2 200, buvo individualiai išgaubti, o tai reiškė papildomus darbus ir iki 70 tūkst. eurų išaugusią vieno stiklo kainą.
  • Der Querschnitt zeigt die innere Organisation der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Herzog & de Meuron/ bloomimages
    Skersinis statinio pjūvis leidžia pažvelgti į koncertų salės vidų. Po pastatu buvo įrengta 7 aukštų 433 vietų parkavimo aikštelė, 150 žiūrovų talpinanti studija Kaistudio, taip pat administracinės ir pagalbinės patalpos. Ilgame lenktame tunelyje įrengtu eskalatoriumi publika gali patekti į apžvalgos aikštelę „Plaza“, esančią tarp cokolinio aukšto ir naujojo pastato bei jungiančią senųjų sandėlių sektorių su aukščiau iškilusiu nauju statiniu. Prabangus 244 kambarių viešbutis rytinėje pusėje iš kairės ir 43-eji aukščiausios klasės apartamentai vakarinėje pusėje iš dešinės tarsi sudaro karkasą ir apsaugo sales nuo uosto keliamo triukšmo.
  • Eine Attraktion für sich: die Rolltreppe in der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Dviejų takelių besikeičiančio išgaubto nuolydžio eskalatorius, vienintelis toks pasaulyje, jau savaime yra lankytojų traukos objektas. Šiais 82 metrų ilgio judamaisiais laiptais galima per pustrečios minutės pakilti į 6 aukštą. Baltai tinkuotos iš pirmo žvilgsnio siaurėjančio tunelio „Tube“ sienos dekoruotos stikliniais blizgučiais. Pakilus į viršų lankytojus pirmiausia apstulbina panoraminis langas, pro kurį atsiveria nuostabus vaizdas į Elbę iš vakarinės pusės.
  • Die Plaza der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    4 tūkst. kv. metrų ploto „Plaza“ terasa – tai visiems prieinama vieša erdvė, kurią labai mėgsta turistai ir miesto gyventojai. Iš 37 metrų aukščio atsiveria įspūdinga panorama. Tiek vaikštinėjant ratu po terasą, tiek žiūrint pro stiklą, saugantį nuo vėjo, galima žavėtis uostu ir apžvelgti sandėlių kvartalą Speicherstadt iki pat Hamburgo senamiesčio. Šešių metrų aukščio banguotojo stiklo sienos puikiai sulaiko vėją, o gražiu oru kai kuriuos S formos stiklo elementus galima pasukti ir atidaryti. Publikos zonoje lankytojų laukia kavinė, viešbučio vestibiulis ir suvenyrų parduotuvė.
  • Die Zugänge zu den Foyers der beiden Säle der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Iwan Baal
    Erdvės, vedančios iš „Plaza“ apžvalgos aikštelės į abiejų salių fojė, yra tikras architektūrinis potyris. Laiptai, kuriais galima pakilti į iki devintojo aukšto, iš pradžių yra sraigtiniai, o tolesni laiptatakiai iki pat 15 aukšto, t. y. iki fojė, baro ir viršutinių balkonų, savo įstrižomis ir kūgiškomis formomis primena Hanso Scharouno suprojektuotą Berlyno filharmonijos fojė. Ir ne atsitiktinai, kadangi pati koncertų salė savo struktūra ir architektūra labai artimai susijusi su garsiąja Berlyno filharmonija, statyta 7-ajame dešimtmetyje.
  • Der große Konzertsaal der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Šiais laikais galimi du skirtingi koncertų salių projektavimo būdai: taikomas arba „batų dėžutės“, arba „vynuogyno“ principas. Didžioji Elbės filharmonijos koncertų salė, sudaranti viso statinio šerdį, suprojektuota pagal „vynuogyno“ principą, kurį Hansas Scharounas pirmąkart pritaikė Berlyno filharmonijai. Orkestras įkurdintas truputį į šoną nuo salės centro, tarsi arenoje, kurią iš visų pusių supa balkonai ir ložės, įrengti lyg vynuogyno terasos. Dėl neįprastai stataus pakilimo salė primena šiuolaikišką futbolo stadioną, tad kiekvieną žiūrovą (o jų gali tilpti 2 100) nuo dirigento skiria ne daugiau kaip 30 metrų. Visą salės konstrukciją laiko 362 plieninės spyruoklės, todėl akustiškai jis atskirtas nuo likusios pastato dalies.
  • „Weiße Haut“, die Innenwand des Konzertsaals der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Oliver Heissner
    Akustikos sprendimus koncertų salei, kurios vidines sienas architektai vadina „baltąja oda“, pasiūlė akustikos specialistas Yasuhisa Toyota. Salės sienoms įrengti panaudota 10 tūkst. gipso pluošto plokščių, kiekviena jų buvo apdirbta kompiuterinėmis frezavimo staklėmis, todėl jų paviršiuje yra daugybė griovelių, įdubimų ir kauburėlių, kurių paskirtis – optimaliai atspindėti ir skleisti garsą. Tiksli geometrija buvo apskaičiuota kompiuteriu ir išbandyta naudojant 1:10 matmenų salės modelį. Koncertų lankytojai šios erdvės akustiką apibūdina kaip ypač švarią ir skaidrią, tačiau yra ir kritikuojančių. „Ši salė nedovanoja klaidų,“ – kalba muzikantai.
  • Der kleinere Kammermusiksaal im 10. Obergeschoss der Elbphilharmonie Nuotr. (fragmentas): © Michael Zapf
    Mažesnė kamerinės muzikos salė 10-ajame aukšte, turinti iki 550 vietų, yra tradicinė pagal „batų dėžutės“ principą suprojektuota stačiakampė salė, kurios šone įkurdintas orkestras. Naudojant mobilios platformos techniką jos sceną galima pritaikyti įvairiems renginiams. Įrengiant salės sienas taip pat buvo atsižvelgiama pirmiausia į akustikos reikalavimus. Ąžuolinių plokščių paviršius yra gofruotas – jis buvo apdirbtas kompiuterinėmis frezavimo staklėmis pagal akustikos specialistų paskaičiavimus ir dabar panėšėja į raibuliuojantį vandens paviršių. Ši salė intymesnė, jaukesnė ir primena malonų styginio instrumento virpėjimą.