Režisierius Fatihas Akinas Smurtas ir jausmai pulsuojant realybei

Fatihas Akinas ir Diane Kruger filmuojant juostą „Iš niekur“
Fatihas Akinas ir Diane Kruger filmuojant juostą „Iš niekur“ | Nuotr. (fragmentas): © Warner Bros. Deutschland

Fatiho Akino filmai pasakoja apie skirtingų kultūrų susidūrimą, peržengdami sienas ir ribas – ir ne tik geografines. Skleisdami didžiulę energiją jie sukuria begalinio tikroviškumo įspūdį.
 

Praėjus dešimčiai metų po to, kai filmas „Iš kitos pusės“ („Auf der anderen Seite“) pelnė Tarptautinio Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų, režisierius Fatihas Akinas svarbiausiam kino festivaliui pristatė dar vieną pasaulinę premjerą. Nors Diane Kruger, vaidinusi jo dramoje apie dešiniųjų ekstremistų organizaciją NSU, ir buvo apdovanota kaip geriausia aktorė, šis filmas nelaimėjo pagrindinio festivalio prizo, nes jis atiteko Rubeno Östlundo juostai „Aikštė“ („The Square“). Vis dėlto Fatihas Akinas yra vienas iš nedaugelio vokiečių režisierių, kurių filmai pasauliniu mastu gali konkuruoti dėl „Auksinės palmės šakelės“.

Filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie jauną moterį, kuri per teroristų išpuolį netenka turkų kilmės vyro ir sūnaus. Tyrėjų akiratyje atsiduria jauna neonacių porelė, tačiau našle likusi moteris, kurią savo pirmajame vokiškame filme vaidina Diane Kruger, nori pati išsiaiškinti tragedijos priežastis. Kaip dienraščiui „Tagesspiegel“ teigė režisierius Fatihas Akinas, jam rūpi tiesa ir teisingumas „tiek konstitucine, tiek moraline prasme“, jam svarbu atskleisti, kokios „prieštaringos ir nekonkrečios“ gali būti šios sąvokos. Po knygos „Čikas“ ekranizacijos (filmo pavadinimas lietuvių kalba „Bėgam iš Berlyno“, 2016) tai buvo antras kartas, kai F. Akinas ėmėsi bendradarbiauti su režisieriumi ir scenaristu Harku Bohmu, kuris kaip teisininkas labiausiai rūpinosi dalykiniu tikslumu, ypač atkuriant teismo procesą.

Problemiško rajono pulsas

Kaip ir beveik visuose filmuose, kuriuos Fatihas Akinas sukūrė po savo audringo debiuto „Greitai ir be skausmo“ („Kurz und schmerzlos“, 1998), juostoje „Iš niekur“ taip pat pasakojama apie skirtingų kultūrų koliziją. Turkų imigranto šeimoje užaugusį režisierių ši tema lydi visą gyvenimą. Gimęs 1973 m. rugpjūčio 25 d., jis augo problemiškame Hamburgo rajone tarp smurtaujančių jaunimo gaujų – būtent tokia neprognozuojama aplinka ir yra nevaržomos jo filmų energijos šaltinis. Karjerą kine F. Akinas pradėjo kaip aktorius. Kadangi jam greit atsibodo siūlomi turkų kilmės nusikaltėlių vaidmenys, jis ėmėsi rašyti scenarijus. Įkvėptas Martino Scorseseʼs filmų, pavyzdžiui, „Taksi vairuotojas“ ar „Bjaurios gatvės“ („Mean Streets“), jis dar jaunystėje suprato, kad jo aplinkoje netrūksta medžiagos panašioms istorijoms. Nuo tada kurdamas filmus režisierius rėmėsi savo paties stebėjimais ir asmeniniais potyriais, pasiekdamas tokio lygio autentišką ir betarpišką tikroviškumą, koks su visa savo jėga užliejo vokiško kino pasaulį 20 a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 21 a. 1-ojo dešimtmečio pradžioje.

Suartėjimas ir susitaikymas vietoj konfrontacijos

Savamokslį režisierių išugdė tiek betarpiška aplinka, tiek kino istorija, tad ankstyvieji jo filmai buvo impulsyvūs, nepagražinti ir gaivalingi. Pirmasis didžiulis jo šedevras filmas „Galva į sieną“ („Gegen die Wand“, 2004) – tai patrauklių vaizdų kupinas pasakojimas apie Vokietijoje gyvenančios turkės Sibelės (akt. Sibel Kekilli) laisvės troškimą ir jos pasipriešinimą griežtoms turkų šeimos tradicijoms. Strateginė veikėjos santuoka su gerokai vyresniu, psichiškai ir fiziškai palaužtu alkoholiku Cahitu (akt. Birolis Ünelis) tarsi išlaisvina galingą jėgą, kuri abiem reiškia išsigelbėjimą. Nuolatinis judėjimas tarp Vokietijos ir Turkijos F. Akino filmuose atveria vis naujas perspektyvas. Vietoj religijų ir tautybių konfrontacijos jis siekia suartinti ir sutaikyti žmones.

Filmas „Galva į sieną“ (2004) – pirmoji trilogijos „Meilė, mirtis ir velnias“ („Liebe, Tod und Teufel“) dalis. Tęsinio F. Akinas ėmėsi 2006 m. sukurdamas naujos, mąsliai nuskaidrintos intonacijos filmą „Iš kitos pusės“ („Auf der anderen Seite“, 2007). Tai filmas apie šešis žmones, kurie blaškosi tarp dviejų pasaulių, tarp Vokietijos ir Turkijos, tarp mirties ir gyvenimo, bet vis tiek sugeba rasti vienas kitą nepaisant tragiškų įvykių ir mirtinų priešpriešų. Filme susiduria ne tik musulmoniškasis ir krikščioniškasis pasauliai, čia susitinka ir legendinis turkų aktorius Tuncelis Kurtizas iš Yilmazo Güney filmų bei mylima Rainerio Wernerio Fassbinderio kino žvaigždė Hanna Schygulla. Tokio pobūdžio crossover, tokia skirtingų sričių sampyna neatsiejama nuo bendros režisieriui būdingos kino sampratos. Tai pasakytina ir apie filmo muziką, kuriai nuo pat pradžių tenka ypatinga funkcija – iš anksto generuoti ritmą ir nuotaiką, dainų tekstais dar labiau išryškinant siužeto liniją. Tokiu būdu režisierius atranda milžinišką ritminę, jausminę ir naratyvinę galią, o derindamas skirtingus muzikos žanrus nuo pankroko iki turkų folkloro, jis subtiliai padeda griauti sienas.

Žvilgsnis į vokiečių ir turkų santykius

Be vaidybinių juostų F. Akinas dažnai kuria ir dokumentinius filmus, kaip antai: „Mes užmiršome grįžti“ („Denk ich an Deutschland – wir haben vergessen zurückzukehren“, 2001), pasakojantis jo tėvų imigracijos istoriją, arba „Peržengus tiltą. Stambulo garsai“ („Crossing the Bridge – the Sound of Istanbul“, 2005), kuriame vokiečių muzikantas Axelis Hacke tyrinėja turkiškos muzikos terpę Stambule, arba „Edeno sodo šiukšlės“ („Müll im Garten Eden“, 2012), pasakojantis apie ekologinį skandalą nedideliame kaimelyje prie Juodosios jūros. Sėkmingai derindamas žinomus ir svetimus, artimus ir tolimus dalykus, F. Akinas sugeba kritiškiau pažvelgti į vokiečių ir turkų santykius. Jis nuolat tampa tarpininku – nesvarbu, ar aiškinasi smurtinio mačizmo neišvengiamumą Viduržemio jūros šalių visuomenėse, atsigręždamas į užribyje atsidūrusias kurdų mažumas, ar gvildena armėnų genocido temą paskutinėje trilogijos dalyje – juostoje „Randas“ („The Cut“, 2014).

Didžiausias priešas – rutina

Norėdamas pabėgti nuo rutinos, F. Akinas kaskart ieško naujų būdų, kaip išsaugoti žvilgsnio skvarbumą ir budrumą atskleidžiant konkrečias grėsmes. Savo dešimtajame ilgametražiame filme „Bėgam iš Berlyno“ (vok. „Tschick“) režisierius sąmoningai daug ko imasi pirmą kartą: jis pirmą kartą perima užsakymą iš kito režisieriaus (Davido Wnendto) kartu su beveik sukomplektuota komanda ir pirmą kartą ryžtasi kone visą istoriją papasakoti iš paauglių perspektyvos. Rinkdamas filmui muziką, kurios spektras apima yra ne tik grupes SEED, Fraktus ir Beatsteaks, bet ir Richardo Claydermanno kūrybą, režisierius šiai nuotykių kupinai vasarai suteikia ir aistringo veržlumo, ir roko ritmikos, ir užslėptos melancholijos. Jis įtikinamai fiksuoja suvokimo betarpiškumą ir netikslumą, jo paviršutiniškumą ir drąsumą, taip atspindėdamas gyvenimo jausmą, kuris jam pačiam turbūt žinomas geriausiai.