Vokietijos teatro festivaliai Menas ir anglys

Jie gali būti teminiai arba programiniai, gali turėti kuratorius arba žiuri – Vokietijos teatro festivaliai išsiskiria įvairove. Tokia pat įvairialypė yra ir jų svarba tikslinei regioninei, nacionalinei ar tarptautinei publikai.

Norint papasakoti apie Vokietijos teatro gyvenimą, nebūtina pradėti nuo teatro festivalių. Vokietijoje, priešingai nei kitose šalyse, sceninį meną didžiąja dalimi vis dar kuria miesto ir valstybiniai teatrai, t. y. viešojo sektoriaus įstaigos, kurios turėdamos pagal kolektyvinę sutartį dirbantį techninį personalą ir neterminuotai įdarbintų aktorių trupę, siūlo žiūrovams vis kitokį teatro repertuarą. Tiesa, Vokietijoje taip pat vyksta vis daugiau teatro festivalių, kurie iš dalies susiję su miesto ir valstybinių teatrų tinklu.

Pradžia

Reklinghauzene vykstantis Rūro festivalis (Ruhrfestspiele Recklinghausen), vienas garsiausių Vokietijos teatro festivalių, pirmąkart buvo surengtas 1946 m. kaip paramos Hamburgo teatrui akcija. Organizavusi nelegalų akmens anglių tiekimą, Karaliaus Liudviko 4/5 anglių kasykla (Zeche König Ludwig 4/5) sudarė sąlygas Hamburgo scenoms pradėti teatrinę veiklą 1946–1947 m. žiemą. Atsidėkodami už tai, 1947 m. vasarą Hamburgo filharmonija, Valstybinis operos teatras ir teatras „Thalia Theater“ keletą dienų kvietė žiūrovus į renginius Reklinghauzene, kuriuos vienijo šūkis „Menas ir anglys“. Šiandien Rūro festivalis, kurio biudžetas siekia maždaug 7 mln. eurų, laikomas svarbiu miesto teatrų ir nepriklausomų aktorių trupių bendraprodiuseriu. Po to, kai gegužę ir birželį vykstančiame Rūro festivalyje žiūrovai išvysta spektaklių premjeras, spektakliai įtraukiami į festivalyje viešinčių teatrų repertuarą arba vežami į kitus festivalius.
 
Panašus bendraprodiuserio vaidmuo tenka ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje (ŠRV) rengiamai Rūro trienalei, kuri finansuojama daugiausia ŠRV lėšomis. Turėdama beveik 14 mln. eurų biudžetą, trienalė finansiniu požiūriu priskiriama aukščiausios klasės Vokietijos teatro festivaliams. Trienalė rengiama kiekvienų metų rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, kas trejus metus keičiasi festivalio vadovybė. Tuo tarpu operinei Richardo Wagnerio kūrybai skirtas Bairoito festivalis, kurio biudžetas siekia maždaug 16 mln. eurų (iš jų tik 40 proc. finansuojama valstybės lėšomis), pristato spektaklius, sukurtus specialiai „Žaliajai kalvai“ – taip vadinamas Bairoito teatras (Festspielhaus Bayreuth).

Teminiai festivaliai

Festivaliai, kurie dažniausiai organizuojami laikantis bendrovių veiklos principų ir finansuojami viešojo sektoriaus lėšomis, dėl dėmesio teminiams prioritetams ir ribotos trukmės tampa ypač patrauklūs privatiems rėmėjams. Tokios platformos, kaip Rūro festivalis, kuriame pristatomi tradiciniai, eksperimentiniai ir populiarūs kūriniai, sulaukia beveik 77 tūkst. lankytojų. O tie festivaliai, kurių specializacija – populiarioji kūryba, kaip antai Bad Zėgeberge vykstantis Karlo May festivalis, pritraukia iki 346 tūkst. žiūrovų. Daugybė šių gausiai lankomų renginių, pavyzdžiui, Bad Filbelio pilies festivalis (Burgfestspiele Bad Vilbel), Bad Hersfeldo festivalis (Bad Hersfelder Festspiele) ar Švabijos Halio festivalis po atviru dangumi (Freilichtfestspiele Schwäbisch Hall), vyksta vasarą. Tarp eksperimentinių, į performanso meną orientuotų festivalių labiausiai išsiskiria pakaitomis Braunšveige ir Hanoveryje organizuojamos „Teatro formos“ ir Tarptautinio teatro instituto kas trejus metus skirtinguose miestuose rengiamas festivalis „Pasaulio teatras“ (Festival Theater der Welt). Palyginti su Rūro trienale ir Rūro festivaliu, „Teatro formos“ ir „Pasaulio teatras“ dar labiau įsitvirtino kaip tarptautinio pobūdžio festivaliai.
 
Intensyvėjant tarptautiniam bendradarbiavimui, festivaliai prisideda kuriant tai, ką tiriamojo teatro kūrėjas ir būsimasis teatro NT Gent vadovas Milo Rau neseniai apibūdino kaip ateities teatro utopiją: tai „globalus liaudies teatras“, kuris susiformuoja šalims keičiantis teatro produkcija ir padeda žmonėms dalytis savo temomis ir estetikomis.
 
Kitas šios raidos aspektas susijęs su trumpalaikiškumu. Gastroliuojantys spektakliai ir laikini renginiai geriausiu atveju gali tik papildyti tai, ką stacionarus miesto teatras su nuolatiniu repertuaru pajėgus nuveikti teatrų klestėjimo labui: pasiūlyti ilgalaikę galimybę susipažinti su repertuaro produkcija, kuri padeda rastis tvariam vietos teatro diskursui. Miesto teatrų spektakliai ir juose vaidinantys trupės aktoriai, žinomi vietos publikai, labiau orientuojasi į pastarosios interesus, o tipiška gastroliuojančių festivalių produkcija linkusi į tam tikrą turinio ir estetikos aspektų formalizavimą. Neretai ji veikia pirmiausia žiūrovų jausmus, joje mažai teksto, bet daug muzikos; spektaklių trukmė paprastai neviršija 2 valandų – taip juos lengviau įtraukti į festivalio repertuarą, o vaidinami jie tarp ekonomiškų ir lengvai transportuojamų dekoracijų. Turinio prasme spektakliai būtinai turi likti schematiški ir suprantami praktiškai be konteksto. Tokia mobilumo kaina.

Programiniai festivaliai

Be nepriklausomų festivalių rengiama vis daugiau programinių festivalių, kurie neatsiejami nuo miesto teatrų ar kūrybinės produkcijos centrų. Tokiu būdu sukuriama galimybė nustatyti bendrus teminius prioritetus ir padidinti jų patrauklumą už regiono ribų. Puikiai vertinamiems tokio pobūdžio festivaliams priskiriamos Lessingo dienos Hamburgo „Thalia“ teatre, Autorinio teatro dienos Berlyno teatre „Deutsches Theater“, Schillerio dienos Manheimo nacionaliniame teatre arba Vasaros festivalis Hamburgo kūrybinės produkcijos centre „Produktionshaus Kampnagel“. Šie renginiai vyksta už metropolijų ribų, pavyzdžiui, Manheime, todėl tai gera proga pristatyti eksperimentinės estetikos tendencijas, kurios nesudomintų publikos iškart, tačiau padėtų ugdyti jos skonį išoriniais veiksniais ir trumpalaikiais nuotykiais.

Festivaliai, jų žiuri ir kuratoriai

Garsiausi festivaliai nuolat pristato naujas teatro raidos tendencijas ir tyrimų kryptis, ypač tie, kurie ryžtingai skelbiasi atstovaujantys išskirtinėms pozicijoms. Tarp garsiausių „parodomųjų“ festivalių – festivalis „Berliner Theatertreffen“, kurio žiuri, sudarytas iš septynių teatro kritikų, nuo 1964 m. kasmet atrenka dešimt „žymiausių“ sezono spektaklių iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos, o Miulheimo festivalis „Mülheimer Theatertage“, kuriam taip pat talkina kritikų žiuri, nuo 1976 m. kasmet pristato svarbiausias naujas pjeses, iš kurių festivalio metu išrenkamas Miulheimo dramaturgijos premijos laureatas.
 
Panašų išskirtinį poveikį nepriklausomai teatro scenai turi Vokietijos pilietinio švietimo agentūros (Bundeszentrale für politische Bildung) kas trejus metus rengiamas festivalis „Politika nepriklausomame teatre“, pirmąkart įvykęs 1998 m. Tuo tarpu Šiaurės Reine-Vestfalijoje 1990 m. pradėtas organizuoti festivalis „Impulsai“ iš dalies neteko savo išskirtinumo, kai nepriklausomą žiuri pakeitė kuratoriai. Reikšmingu „parodomuoju“ renginiu teatro vaikams ir jaunimui srityje laikomas nuo 1991 m. kas dvejus metus Berlyne rengiamas ir nepriklausomo žiuri vertinamas festivalis „Augenblick mal!“.