Autentiška komunikacija skaitmeninėse medijose Simuliacijų eros pabaiga

Skaitmeninės medijos gali paskatinti autentiškesnę komunikaciją per pamokas.
Skaitmeninės medijos gali paskatinti autentiškesnę komunikaciją per pamokas. | Nuotr. (fragmentas): WavebreakmediaMicro © Adobe Stock

Šiais laikais užsienio kalbos pamokose dažnai simuliuojami komunikaciniai procesai. Vis dėlto reikėtų siekti, kad pamokos scenarijaus pagrindą sudarytų autentiška realių žmonių komunikacija. Svarbus vaidmuo čia galėtų tekti skaitmeninėms medijoms. 
 

Atrodo, viskas labai paprasta: užuot per užsienio kalbos pamokas graužę pasenusius vadovėlius ir tik simuliavę komunikaciją nuo realybės nutolusiose situacijose, būtų galima naudojantis skaitmeninėmis medijomis pasikviesti į virtualią klasę tikrų pašnekovų ir nagrinėjant gyvenimiškas temas mokytis kalbų autentišku būdu. Dar 1995 m. Raineris Donathas Vokietijoje skundėsi, kad didaktinėmis simuliacijomis mes „kuriame komunikacijos baidyklę, kuri negali atspindėti nei kalbinės, nei kultūrinės kitos šalies realybės“ (Donath 1995: 46). Pasiūlęs „vadovėliuose pateikiamą informaciją, kuri gauta iš antrų lūpų, yra jau seniausiai pasenusi, iškraipyta ir retai kada būna autentiška“ (Donath 1995: 46), pakeisti realybę atitinkančia komunikacija, jis inicijavo atitinkamus el. pašto projektus. Tiesa, tai tik skamba labai paprastai ir įtikinamai, o pažvelgus atidžiau paaiškėja, kad tai sudėtinga ir problemiška. Kadangi sunkumai prasideda pavartojus sąvoką „autentiškas“.

Kuo autentiška komunikacija yra autentiška? 

Raginimas atsigręžti į autentišką komunikaciją pasigirsta todėl, kad užsienio kalbos pamokoms dažnai būdinga neautentiška komunikacija, kurios absurdiškumą taikliai parodijavo vokiečių komikas Loriot (1992: 94) TV kursuose „Vokiečių kalba pradedantiesiems“:
 
Viktoras: Mano vardas Viktoras. Aš sveriu 82 kg.
Jis:          Mano vardas Herbertas. Mano traukinys išvyksta 19.26 val.
Ji:            Tai mano vyras.
Jis:          Tai mano kelnės.
Viktoras: Tai mano portfelis.
 
Kraštutiniais atvejais komunikacija per pamoką mažai teprimena autentišką komunikaciją, vykstančią už klasės ribų: ji būna skirta iš anksto nustatytam didaktiniam tikslui (pavyzdžiui, išmokti įvardžius). Nėra jokios vidinės motyvacijos dialogui, geriausiu atveju tik dirbtinai sukurta proga pokalbiui. Tokia komunikacija visiškai nereikšminga realiam besimokančiųjų gyvenimui – tiek savo turiniu, tiek ir egzistencine prasme.
 
Tuo tarpu autentiškumą perteikia trys dimensijos, kurias remiantis Juditha Bündgens-Kosten (2013) labai glaustai galima apibendrinti taip: lingvistiniu ir kultūriniu požiūriu komunikacija laikoma autentiška, kai ji orientuota ne į vadovėlio idealus ir stereotipus, o į kalbinę ir kultūrinę realybę. Funkciniu požiūriu ji autentiška tada, kai yra tikra proga pradėti pokalbį su kitais asmenimis ir kai tokie mainai tarnauja ne tik mokymo tikslui, bet yra asmeniškai reikšmingi besimokantiesiems.
 
Šie glaustai ir paviršutiniškai suformuluoti metmenys iškart atskleidžia dažnai pasitaikančią prieštarą tarp autentiškos ir pamokinės komunikacijos. Kalbėkime be užuolankų: kuo labiau komunikacijos procesai priderinami prie didaktinių tikslų, tuo sunkiau juos suvokti kaip autentiškus. Atsižvelgiant į tai, skaitmeninę komunikaciją galima vertinti kaip galimybę suteikti užsienio kalbos pamokoms kuo daugiau lingvistinio, kultūrinio ir funkcinio autentiškumo.

Autentiškumas ar didaktinis požiūris?

Balso žinutėmis ar vaizdo konferencijų metu besimokantieji gali autentiškai bendrauti su kitais. Balso žinutėmis ar vaizdo konferencijų metu besimokantieji gali autentiškai bendrauti su kitais. | Nuotr. (fragmentas): twinsterphoto © Adobe Stock Viena iš daugiausiai pasekmių turėjusių interneto naujovių buvo perėjimas nuo pirmosios kartos saityno WEB 1.0 į antrosios kartos žiniatinklį, sukūrusį pagrindą socialinėms medijoms: jei R. Donatho el. pašto projektų laikais pokalbių svetainės, forumai ir vaizdo konferencijos buvo laikomos egzotiška nerdų buveine, tai šiandien šios veiklos visiems „Facebook“, „Instagram“, „Snapchat“, „YouTube“, „Twitter“ ar „WhatsApp“ naudotojams reiškia jų kasdienybės, neatsiejamos nuo socialinių medijų, dalį. Techniniu požiūriu dar niekada nebuvo taip paprasta inicijuoti autentiškos komunikacijos procesą užsienio kalbos pamokose: norint internete pradėti bendrą rašytinį projektą, kurio metu mokiniai drauge kuria tekstą ir apie tai diskutuoja, pakanka sukurti Google dokumentą su atitinkamomis bendrinimo parinktimis ir pasidalyti nuoroda. Tokie portalai kaip fanfiction.de ir pasidalyti nuoroda. Tokie portalai kaip kino filmai ir kompiuteriniai žaidimai taip pat gali tapti stimulu pačiam rašyti tekstus ir (arba) diskutuoti apie tai internete. Tie, kuriuos baugina saityno atvirumas, gali pasinaudoti komerciniais pasiūlymais (pavyzdžiui, lectory) ir mėgautis privatesne erdve, skirta drauge skaityti knygas, jas anotuoti ir aptarti. „Facebook“ paskyros ir grupės taip pat reiškia kvietimą bendrauti, o kalbos mokymosi tikslams galima naudoti netgi pavienes grotažymes: pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Instagram“ yra susibūrusi bendruomenė su grotažyme #basicgermanwords, kurios nariai renka ir aptarinėja menines nuotraukas, susijusias su vokiškais žodžiais „Hähnchengrill“ („keptas viščiukas“) ar „Glühwein“ („karštas vynas“). Daugelį minėtų funkcijų galėtų perimti tinklaraščiai, kuriuos lengva sukurti naudojantis turinio valdymo sistema Wordpress. Kaip skaitymo dienoraščio ar aplanko skaitmeninis variantas tinklaraščiai virtualiai tarsi išplečia klasės ribas ir gali sudominti visą internetinę bendruomenę (žr. Schildhauer 2015). Populiarios pranešimų programos, pavyzdžiui, „WhatsApp“, leidžia perduoti žodinei komunikacijai skirtas balso žinutes ne iškart, o tinkamesniu laiku. Tai ir savotiškas pranašumas: besimokantieji neverčiami spontaniškai reaguoti į pašnekovą ir turi pakankamai laiko apgalvoti pasisakymus. Vaizdo konferencijas (per „Skype“, „Facetime“ ar „Hangouts“) šiuo metu galima rengti ir išmaniaisiais telefonais.
 
Šie techniškai paprasti dalykai neatitinka sudėtingo iššūkio – vadovauti autentiškos komunikacijos procesui taip, kad didaktiniu požiūriu jis vyktų sėkmingai. Pirmiausia mokytojams sudėtinga sukurti tokį pamokos scenarijų, kad komunikacija mokiniams atrodytų autentiška, o ne dirbtinė ir priverstinė. Paprastai stengiamasi nutiesti komunikacijos tiltą parenkant bendrą temą. Tai galėtų būti bendri interesai, vietinės realijos, aktualios temos ar identiškas pamokų turinys. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad autentiškas rašymo procesas skaitmeninėse medijose užima tarpinę vietą tarp rašytinės ir sakytinės kalbos, todėl tekstinių pokalbių nereikėtų vertinti pagal norminių žodynų standartus. Be to, autentiška komunikacija turi dar vieną ypatybę. Esama įvairių lygių, kai mokytojai nebegali jos kontroliuoti: mokiniai, pavyzdžiui, gali išsiųsti aplanką ne el. paštu, kaip pageidaujama, o tiesiog įkelti nuorodą į „Instagram“ paskyrą programėlėje „WhatsApp“ arba komentuoti įvykius ne tik per „oficialią“ vaizdo konferenciją, bet ir tviteryje –  tik be mokytojų žinios. Kraštutiniu atveju autentiškumas dar gali reikšti ir tai, kad vokiečių ir prancūzų mokiniai daugiausia bendrauja angliškai.

Technologijos ir didaktika 

Techniniu požiūriu dar niekada nebuvo taip paprasta pradėti autentišką komunikaciją naudojantis skaitmeninėmis medijomis. Tiesa, išsaugoti tą autentiškumą didaktika grindžiamose pamokose vis dar taip pat sudėtinga kaip ir anksčiau. Tai turbūt viena pagrindinių priežasčių, kodėl R. Donatho raginimas užbaigti simuliacijų erą užsienio kalbų pamokose, išlieka aktualus net ir praėjus beveik 25 metams. Apie tai, kad per užsienio kalbų pamokas tikrai įmanoma autentiškai bendrauti, byloja Vokietijos ir Nyderlandų vaizdo konferencijų projektas GLAS (žr. Langela-Bickenbach 2015), kuris buvo apdovanotas 2018 m. Mokytojų premija „Inovatyvių pamokų“ kategorijoje.
 

Literatūra

Bündgens-Kosten, Judith (2013): Authenticity in CALL: three domains of “realness”. In: ReCALL 25, H. 2, S. 272-285.
 
Donath, Rainer (1995): Schluß mit den Simulationen im Fremdsprachenunterricht. In: Computer&Unterricht 5. Jg., H. 18, S. 46-51.
 
Langela-Bickenbach, Adriane (2015): GLAS-klar! - Austausch und Videokonferenzen mit der niederländischen Partnerschule. In: nachbarsprache niederländisch, H. 30, S. 4-25.
 
Loriot (1993): Deutsch für Ausländer. Ein Fernsehkurs. In: Ders.: Menschen, Tiere, Katastrophen. Stuttgart: Reclam 1992, S. 93-94.
 
Schildhauer, Peter (2015): Blogging our Way to Digital Literacies? A Critical View on Blogging in Foreign Language Classrooms. In: 10plus1: Living Linguistics, H. 1, S. 182-195.