Bubble Vision

Kas atsitinka, kai centrinės perspektyvos horizontas išsikreipia, įstringa internetiniame „filtro burbule“? Apie virtualias realybes (VR), dirbtinį kvailumą ir antropoceno pabaigą.

Kai praeitą lapkritį restauratorių apgadintas Leonardo da Vinci paveikslas „Salvator Mundis“ („Pasaulio išganytojas“) buvo įkainotas 450 milijonų JAV dolerių ir tapo visų laikų brangiausiu meno kūriniu, pasipylė straipsniai apie spekuliacijų burbulą meno rinkoje. Ar tai iš tiesų Leonardo da Vinci kūrinys? Koks vaidmuo atiteko tarpininkams iš Saudo Arabijos perkant paveikslą naujai atidarytam Luvrui Abu Dabyje?

Tačiau beveik niekas neaptarinėjo kito klausimo, kodėl pasaulio išganytojo rankoje laikomas krištolo rutulys yra permatomas? Gan keista, nes jeigu rutulys būtų nutapytas pagal fizikos dėsnius, jis atspindėtų iškreiptą tapytojo arba bent jau žiūrinčiojo atvaizdą. Tačiau šiame rutulyje atspindžių nematyti, jis – tuščias, nors Leonardo tikrai išmanė optinės refrakcijos dėsnius.
Moderni architektūra Joel Filipe © unsplash Tuščias krištolo kamuolys primena 360 laipsnių aprėpties vaizdo technologiją, kuri pastaruoju metu naudojama fotografijoje, vaizdo klipuose bei virtualiojoje realybėje (VR): čia žiūrinčioji irgi yra rutulio viduje, dirbtinai aplink ją sukurto pasaulio centre, nors fiziškai pati tame nedalyvauja. „Virtuali realybė sukuria magišką įspūdį, tartum pats būtum konkrečių įvykių epicentre“, - aiškino Markas Zuckerbergas, demonstruodamas „Facebook“ virtualios realybės (VR) programėlės galimybes - virtualią kelionę po Puerto Riką, kurį nusiaubė uraganas „Marija“.

Šią paradigmą būtų galima pavadinti bubble vision: vaizdu burbule.

Kas atsitinka, kai centrinė perspektyva užleidžia vietą išgaubtai perspektyvai? Kai visos perspektyvinės linijos koncentriškai susiveda į vieną žiūrintįjį, kurio fiziškai net nėra?
Ką tai sako apie dabartį, kurioje asmenukės pakeičia subjektą, o laiko patikrintas visuomenės požiūris įspraudžiamas į internetinį „filtro burbulą“? Kokia politinė gravitacija sukuria tokį vizualios erdvės iškreiptumą?
Burbulas yra tapęs neoliberaliosios globalizacijos simboliu. Taip vadinami bubble economies („ekonomikos burbulai“) gali staiga spriegti viršun arba žaibiškai sužlugdyti individualius pasaulius bei gyvenimo modelius.
Tai atsispindi ir mene, pavyzdžiui, Anish Kapoors (iš Indijos kilęs britų skulptorius Anišas Kapūras, vert. pastaba) milžiniška, veidrodinė, burbulo formos skulptūra „Cloud Gate“ („Debesų vartai“) Čikagoje, dažnai pasirenkama asmenukių fonui.
 
Intelektinis „virtualiosios realybės“ (VR) variklis Jaronas Lanieras lygina ją su žmogaus pavidalo kontūro išplėšimu iš visatos. Pagal šį aprašymą virtualiosios realybės visatą reikėtų įsivaizduoti kaip daugybę burbulų su žmogaus formos skylėmis.

Senas oras

Giliuose Antarkties ledo sluoksniuose yra užkonservuoti nedideli labai seno oro burbuliukai. Jie padeda geologams tyrinėti klimato archeologiją. Paėmę šio oro mėginius, Simonas Lewisas ir Markas Maslinas padarė išvadą, kad 1610 m. buvo užfiksuotas didžiausias anglies dioksido sumažėjimas per paskutiniuosius 2000 metų, o tai – žmogaus veiklos padarinys. Kolonizuojant ir užkariaujant Lotynų Ameriką, dėl ko buvo nužudyti 49 milijonai čiabuvių, nekultivuojamuose žemės ūkio plotuose atžėlė miškas. Miškai pašalino daugiau anglies dioksido iš atmosferos, o temperatūra visame pasaulyje nukrito, rašo Lewisas ir Maslinas knygoje „The Human Planet: How We Created the Anthropocene“ (leidykla „Pelican“, „Žmonių planeta: kaip mes sukūrėme antropoceną“).

Nyderlandai irgi išgyveno „mažąjį ledynmetį“. Tuo metu šioje šalyje „spekuliaciniai burbulai“ ypač įkaitino ekonomiką, beje, burbulų motyvas karaliavo ir tapyboje, vadinamajame „aukso amžiuje”. Vanitas natiurmortuose, kuriuose vaizduojamas šviežiausias kolonijinis grobis, įskaitant juodaodžius tarnus, apstu stiklo rutulių bei muilo burbulų.

Simono Lewiso ir Marko Maslinso teorija vadinama „Orbis-Hypothese“ („Orbis hipoteze“), pagal lotynišką žodį „pasaulis“. Geologai siūlo 1610 m. laikyti antropoceno pradžia, kai žmogaus veikla tampa esminiu klimato kaitos faktoriumi. Antropocene žmogus suvokia save esmine gamtos dalimi, lygiai taip, kaip virtualios realybės vartotojai jaučiasi būdami pasaulio, į kurį žvelgia 360 laipsnių aprėpties kampu, centre.
Visos perspektyvinės linijos susiveda į žiūrintįjį, jis yra centras, „Ground Zero“ ir supančios aplinkos susikirtimo taškas. Gali būti, kad kaip tik šią akimirką jis jau beišnykstąs. Žmogus tol keičia aplinką, kol ji ima kelti grėsmę jo egzistencijai. Britų dienraštis „The Guardian“ prognozuoja, kad 2025 m. 20 procentų visos pasaulyje pagaminamos elektros energijos suvartos komunikacijos pramonė, kurios maždaug 80 procentų sudarytų vaizdo transliacijos. Virtualios realybės (VR) bei sekimo technikos technologijos apdoroja ypač daug duomenų. Klimato pokyčiai yra įtraukti į parsisiųstų duomenų kiekį.
Moderni architektūra Joel Filipe © unsplash Savo garsiajame piešinyje „Vitruvijaus žmogus“, kurio ištiestos galūnės sudaro tobulą apskritimą, Leonardo da Vinci pavaizdavo žmogaus kūno proporcijų bei matematikos darną su jį supančiu pasauliu. Naujai užpatentuotų apyrankių, kurios skirtos sandėlio darbuotojams, brėžiniai, išreiškia novatoriškesnį žmogaus ir pasaulio santykio modelį; vibruojanti apyrankė nukreips darbuotojus „Amazon“ sandėliuose prie reikiamos lentynos ir padės joje rasti užsakytą prekę. Tai kitas žingsnis tobulėjančioje automatizacijoje.
 
Tą akimirką, kai žmogus save suvokia kaip visatos valdovą, valdžią jis jau bando perduoti neskaidrioms skaitmeninėms platformoms ir juodųjų dėžių algoritmams, sistemoms, kurios, kaip ir garsioji „nematoma rinkų ranka“, neva viską žinanti ir valdanti, pradedant dirbtiniu kvailumu ir baigiant automatizuotais orakulais, yra nematomos. Ar virtuali realybė yra pakartotinių veiksmų seka, pripratinsianti žmones prie tokio pasaulio, kuriame juos vis dažniau pakeis nematomos sistemos?
 
Tačiau pakeis ne visus. Nauja „Amazon“ būstinė Sietle yra sukurta iš stiklinių „biosferų“. Nuo pasaulio atskirtas šiltnamis pristatomas kaip „ateities darbovietė“. Vadovaujantis personalas dirba „konferencijų patalpose, panašiose į paukščių lizdus medžiuose“. Antropoceno modelis šioje koncerno utopijoje yra apverstas aukštyn kojom: jeigu antropoceno pradžia laikome žmogaus išnykimą iš Amazonės baseino miškų regiono, tai šiuo metu Amazon (ė) atsidūrė burbulo viduje, užkonservuotame posėdžiaujančių viršūnėlių aukšte, automotizuotoje biosferoje, saugomoje nuo žmonių užterštos aplinkos.

Žiaurumas

Virtualios realybės sąvoką sugalvojo Antoninas Artoud, „Žiaurumo teatro“ pradininkas. Kai 1931 m. „Tarptautinėje kolonijų parodoje“ Paryžiuje jis pamatė šokio spektaklį iš Balio, „betarpiško vyksmo galia“ padarė jam gilų įspūdį. Žiūrovai sėdėjo centre, šokėjų apsuptyje. Ne smurtą Artaud laikė žiaurumu, „bet daug baisesnę, neišvengiamą jėgą, veikiančią prieš mūsų valią“. Šiandien toks „žiaurumo teatras“ veikia „Amazon“ sandėlyje, kur daiktai, robotai bei nuotoliniu būdu valdomi žmonės kuria chaotišką kakofoniją. „Amazon“ sandėlių priešingybė – „biosferomis“ virtę viršininkų aukštai, kaip realiai egzistuojantys „filtro burbulai“. Nebelieka išorinių ir vidinių sienų; riba tarp viršaus ir apačios išsitrina.

Vengrijoje dešinieji propaguoja automatizaciją ir dirbtinį intelektą kaip alternatyvą imigracijai. Smurtas Vokietijoje, nukreiptas prieš pabėgėlius, auga proporcingai plečiantis „Facebook“ vartotojų ratui. Skaitmeninės technologijos stiprina autoritarinį nativizmą: įstrigimas burbule ir komunikavimas su asmeninėmis paralelinėmis visatomis puikiai atitinka izoliacinę pasaulėžiūrą.

Populistinis realizmas

Virtuali realybė žada betarpišką patirtį bei išaugusį empatijos jausmą realybėje. Ši iliuzinė tiesa paverčia virtualią realybę „tikroviška“ terpe, nepaisant ją aptarnaujančio mechanizmo absurdiškumo. Tikrovės šiame realizme, kaip ir ankstesniuose – tiek, kiek ir tikimybės patogiai įsitaisyti ložėje.

Daugelyje sričių realizmas išgyvena atgimimą. Pavyzdžiui, šiuolaikiniame mene natūralios ir tradicinės medžiagos bei technikos yra labai populiarios: liaudies menas, puodų žiedimas, tautų, gyvenančių gamtos ritmu, ritualai bei tautinės tapatybės paieškos. Nereikėtų daryti prielaidos, kad toks realizmas bando atkurti tikrovę, ne, svarbu pagal tipiškus kriterijus parinkti reikiamą algoritmą. Šiuo požiūriu populistiniai realizmai yra panašūs į mechanizmus, kurie atpažįsta dirbtinį kvailumą: identifikuoti galima tik tai, kas jau atitinka tam tikrą kategoriją.

Šios rūšies realizmas – reakcija į globalių išganingų pažadų žlugimą, panaikintus laisvosios prekybos susitarimus, vertybinių popierių biržų kolapsą bei atšauktą „istorijos pabaigą“. Tai paradigmiška šiam laikmečiui, kuriame dominuoja suklastotos naujienos, interneto perdozavimas, kompiuteriniai kariniai žaidimai „Söldnerbots“, „Brexitas“, prekybos karai, muitai bei protekcionizmas. Šis realizmas nori parodyti „tikrus“ žmones. Kaip tai daroma?
Moderni architektūra Joel Filipe © unsplash Praėjusiais metais Kaselio šiuolaikinio meno parodoje „Documenta“ buvo galima pamatyti puikų Wango Bingo darbą – sukrečiantį dokumentinio realizmo filmą apie išnaudojamas siuvėjas Kinijoje. Filmo pavadinimas – „15 Hours“ („15 valandų“), trukmė – penkiolika valandų. Būtų galima įsivaizduoti ir penkiolikos valandų trukmės virtualios realybės filmą; kamera stebi „Amazon“ sandėlio darbuotoją, nuotoliniu būdu gainiojamą tarp lentynų eilių.

Virtualioje realybėje nėra ketvirtos sienos, niekas nelūžta, net ir paprasčiausias dalių surinkimas būtų iššūkis. Vartotojas „pats“ gali VR-technologijų pagalba įlįsti į darbuotojos kailį. Galbūt jausena „tikroviška“, bet ar reali - abejotina. Šiame sugalvotame pavyzdyje VR tampa tam tikru empatijos „AirBnB”, patyriminio turizmo viešbučių tinklu. Šiuo atveju empatija – vojaristinė kelionė realiame „žiaurumo teatre“, „Amazon“ sandėlyje. Penkiolika valandų trunkantis darbuotojos stebėjimas - tikras ištvermės demonstravimas.

Chaosas

Paskutinėje „Documenta“ parodoje buvo daug nusiskundimų dėl chaotiško kuratorių darbo. Bet didžiausia netvarka yra painioje elektroninėje „Amazon“ duomenų laikymo sistemoje. „Amazon“ sandėliuose prekės yra išrūšiuotos pagal atsitiktinai išdalintus brūkšninius kodus, o ne pagal žmogiškąją logiką. Mums tokia tvarka primena chaosą, o robotams – tobulai sutvarkytą sandėlį. Ši aplinka sukurta jau ne žmogiškoms būtybėms, bet populistinio realizmo robotams posthumanizme, pagal juodosios dėžes algoritmus, kurie remiasi keista, nesuprantama logika. Netolimoje ateity tikrai atsiras magistrantūros programos aukštosiose meno mokyklose, kuriose bus galima studijuoti chaotiško elektroninių duomenų laikymo sistemas. Atsiras ir modernaus meno paroda „Documenta“, kurioje visi kūriniai bus tarsi atsitiktinai krūvomis surūšiuoti į rudas kartonines „Amazon” dėžes. Kad pelnas išaugtų, visi kūriniai bus autentiški Leonardo da Vinci „Salvator Mundi“.

Čia mes sugrįžtame prie pradinio klausimo: kodėl Lenonardo da Vinci rutulyje nėra atspindžio (jeigu tai Leonardo da Vinci rutulys)?

„Trompe-l’OEil” tapybos technika

Galbūt Leonardas norėjo pasakyti, kad nereikėtų apsigauti, jeigu kažkas atrodo natūraliai, realistiškai ir perregimai. Natūralistinės burbulo išdaigos meluoja. Jeigu krištolo rutulys būtų nutapytas pagal gamtos dėsnius, viską, kas yra už jo, rodytų aukštyn kojom. Rutulys būtų tuo, kuo jis iš tiesų yra: mediumu, taip kaip virtuali realybė. Jeigu jų pasauliuose kažkas atrodo „natūraliai“ arba net fotorealistiškai, tai tikriausiai kalbama apie iki smulkmenų apgalvotą turistinę reklamą; nupoliruotą iliuziją, pasitelkiant atnaujintą „Trompe-l’Oeil“ tapybos techniką, naudojamą bažnyčių kupoluose, „First person shooter” kompiuterinių žaidimų, pornografijos 3D formatu ir partijos „AfD” eroje („Alernative für Deutschland“, Alternatyva Vokietijai).

Tačiau virtualios realybės aplinką labai rimtai priimantis žiūrovas mato viską, ką ji rodo, kaip krištolo rutulyje – aukštyn kojom, arba „nuo galvos pastatytą ant kojų“, kaip kažkada rimtai juokavo Marksas (interpretuodamas Hegelį, vert. pastaba). Tikrovė virtualioje realybėje turi būti apversta aukštyn kojom, kitaip vaizdas apgaus. Norint tinkamai atvaizduoti brutalų realybės skilimą ir augantį autoritarizmą, būtini maksimalūs estetinio susvetimėjimo būdai.

Bet galima ir žymiai tiesmukiau interpretuoti tai, ką mums šiandien nori pasakyti Leonardo da Vinci rutulys.
Moderni architektūra Joel Filipe © unsplash Galbūt jame nieko nesimato, net į jį žiūrinčiojo atspindžio, nes rutulys pranašauja žiūrinčiųjų išnykimą.

Žmonių išnykimą išpranašavo humanoidė Sofija, robotas, kuriai, skirtingai nei Saudo Arabijoje dirbančioms namų darbininkėms iš Pietų Azijos, investuotojų konferencijoje buvo suteikta šios šalies pilietybė.
Informacijos ir reklamos kampanija „Mars-Infomercial”, propaguojanti skrydžius į Marsą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, pranašauja oligarchų išvarymą iš Žemės į VR ir kalba apie žmonių išnykimą.

Žmonių išnykimą pagreitins šiuolaikinis autoritarinių, feodalinių ir populistinių režimų susiliejimas skaitmeninėmis technologijomis. Ar du dešinės rankos nykščiai Leonardo Da Vinci paveiksle „Pasaulio išganytojas“ įrodo paveikslo autentiškumą, o gal vieną nykščių nupjovė Jamalui Khashoggi, žurnalistui dingusiam Stambule? O kur pats paveikslas, kuris jau prieš keletą mėnesių turėjo būti eksponuojamas Abu Dabio Luvre?