69-oji Berlinalė Atsisveikinimas, nesutarimai ir „lokio stiprumo“ filmai

Apdovanojimų įteikimas 2019: festivalio direktorius Dieteris Kosslickas su laureatais ir žiuri nariais.
Apdovanojimų įteikimas 2019: festivalio direktorius Dieteris Kosslickas su laureatais ir žiuri nariais. | Nuotr. (fragmentas): © Alexander Janetzko/Berlinale 2019

Baigėsi Tarptautinis Berlyno kino festivalis Berlinale, kuriam paskutinį kartą vadovavo Dieteris Kosslickas. Šis festivalis pasižymėjo neįprasta konkursine programa bei karštais debatais.

Festivalio pabaigoje Dieteris Kosslickas negalėjo nuslėpti pasirodžiusių ašarų: kelių minučių ovacijomis iškilmingos „Lokių“ apdovanojimo ceremonijos svečiai pagerbė išeinantį Berlinalės direktorių. Galbūt jis tikėjosi šiek tiek efektingesnio šiųmečio kino konkurso: nors buvo galima pamatyti pasaulinio lygio žvaigždžių, tokių kaip Christianas Bale, Diane Kruger arba Catherine Deneuve, tačiau tik kino filmuose, kurie nesivaržė dėl lokių. Šiaip jau festivalis vyko taip pat kaip pastaruosius 18 metų – būdingu „Kosslicko stiliumi“: gausybė filmų – per 400, festivalio šeimininko išstojimai savireklamos tikslais bei aršūs nesutarimai.

Žiuri priėmė protingą sprendimą

69-ojoje Berlinalėje dėl sidabrinių bei auksinio lokio varžėsi 16 estetiniu bei turinio požiūriu plataus diapazono filmų: nuo lesbietiškos meilės dramos iki portretų, nuo epinės šeimos sagos iki siaubo filmo. Šiųmečio filmų derliaus kokybė, dėl ko pabaigoje nuomonės nesiskyrė, buvo veikiau vidutiniška. Į tai, pasiųsdama teisingus signalus, išmintingais sprendimais reagavo Juliette Binoche vadovaujama žiuri.

„Auksinis lokys“ už geriausią filmą: Nadavo Lapido „Sinonimai“ – režisierius Nadavas Lapidas, prodiuseris Saïdas Ben Saïdas „Auksinis lokys“ už geriausią filmą: Nadavo Lapido „Sinonimai“ – režisierius Nadavas Lapidas, prodiuseris Saïdas Ben Saïdas | Nuotr. (fragmentas): © Richard Hübner/Berlinale 2019 Pagrindinį „Auksinio lokio“ prizą išsivežė Nadavo Lapido „Sinonimai“ (angl. „Synonymes“). Nervingos energijos persunkta bendra Prancūzijos ir Izraelio gamybos juosta pasakoja apie radikalų jauno izraeliečio Joavo bandymą pamiršti savo praeitį Paryžiuje. Istorija kalba apie šaknų nukirtimą ir prasmės paieškas bei kelia esminius klausimus apie tapatybę migracijos ir pokyčių valdomame pasaulyje.

Du lokiai už neįprastus vokiškus filmus

Iš karto dvi vokiečių režisierės pelnė „Sidabrinį lokį“. Noros Fingscheidts puikus vaidybinio filmo debiutas „Sistemos laužytojas“ (vok. „Systemsprenger“) apie traumuotą, agresyvų vaiką laimėjo Alfredo Bauerio prizą, teikiamą už naujų perspektyvų kine atvėrimą. Angelai Schanelec, vienai taip vadinamos Berlyno mokyklos režisierei, „Sidabrinis lokys“ atiteko už geriausią režisūrą: „Aš buvau namuose, bet“ (vok. „Ich war zuhause, aber“) – filmas tarsi dėlionė apie trylikametį, kuris dingsta ir po keleto dienų grįžta į šeimą. Mažaveiksmė, dirbtina socialinė drama su šekspyriškais fragmentais, gyvūnų stebėjimais, sukėlė publikos nesutarimus: vieni žiūrovai nesuprato paslaptingo naratyvo, kiti buvo sužavėti.

Karštai aptariamas siaubo filmas

Visgi aršiausias diskusijas sukėlė trečiasis vokiškas konkursinis Fatih Akino filmas „Auksinė pirštinė“ (vok. „Der goldene Handschuh“). Akinas, kuris 2004 m. laimėjo „Auksinį lokį“ už emocionalią meilės istoriją „Galva į sieną“, priklauso tiems režisieriams, kuriuos užaugino Berlinalė. „Auksinė pirštinė“, to paties pavadinimo Heinzo Strunko socialinio romano adaptacija, remiasi tikra garsaus Hamburgo serijinio žudiko Fritzo Homkos istorija. Filmo inscenizacija tikslingai paremta siaubo efektais, smurtu bei šleikštuliu ir dar ilgai buvo aptarinėjama po premjeros. Šis filmas nelaimėjo jokio apdovanojimo.

„Sidabriniai lokiai“ Kinijai bei įtarimas dėl cenzūros

Nuomonės sutapo dėl nuostabaus kinų konkursinio Wang Xiaoshuai filmo „Iki, mano sūnau“ (angl. „So Long, My Son“), kuris, varžantis dėl lokio, tapo favoritu. Kaip ir dauguma šiųmečio festivalio režisierių, taip pat ir Xiaoshuai nebuvo naujas veidas jame: jau 2001 m. „Pekino dviratis“ laimėjo „Sidabrinį lokį“. Jo aktuali drama apie porą, praradusią vienintelį sūnų avarijoje, pasakoja apie Kinijos šeimos politikos pasekmes per tris dešimtmečius.

„Sidabrinis lokys“ už geriausią vaidybą: Yong Mei už vaidmenį Wang Xiaoshuai filme „Iki, mano sūnau“ „Sidabrinis lokys“ už geriausią vaidybą: Yong Mei už vaidmenį Wang Xiaoshuai filme „Iki, mano sūnau“ | Nuotr. (fragmentas): © Richard Hübner/Berlinale 2019 Jautriai vaidinusios sidabriniais lokiais už geriausią vaidybą buvo apdovanotos Wang Jingchun ir jos kolegė Yong Mei. Kad žiuri įvertino šį kinų filmą, sukėlė dar vieną diskusijų bangą festivalyje: vis dėlto su nekantrumu lauktas konkursinis Zhang Yimous filmas „Viena sekundė“ (angl. „One Second“) turėjo būti greitai pašalintas iš konkurso – neva dėl gamybinių sunkumų. Visgi buvo spėjama, kad dėl Kinijos cenzūros. Kultūrinės revoliucijos era, apie kurią kalbama Yimous filme, iki šiol – sudėtinga tema Kinijoje.

Berlinalės ir kino ateitis

Kad ispanės Isabelos Coixets konkursinį filmą „Eliza ir Marčela“ (ispan. „Elisa y Marcela“) prodiusavo Netflix, jau iš pat pradžių sukėlė protestus tarp kino platintojų. Ar gali į kino vertinimus net nepretenduojantis filmas varžytis didelio festivalio konkursinėje programoje? Akivaizdu, kad internetiniai transliuotojai spręs ne tik dėl kino ateities.

Nuo tada, kai 2001 m. Dieteris Kosslickas perėmė Berlinalės vadovavimą, iš esmės pasikeitė kino pramonė, o kartu ir festivalio reikšmė. Anot Kosslicko, audiovizualinis pasaulis išgyvena „labai dideles permainas“. Per 18 vadovavimo metų jis daug ką nuveikė: rėmė vokišką kiną, rūpinosi kino talentais, jo dėka Berlinalė tapo žiūroviškiausiu festivaliu pasaulyje. 2019 m. gegužę Carlo Chatrianas ir Mariette Rissenbeek perims jo pareigas. Dar ir dėl nuolat besikeičiančios žiniasklaidos Berlinalės perorientavimas taps kone didžiausiu iššūkiu, kurį jiems teks priimti.