Meno, karo ir kultūros tarpusavio ryšius nagrinėjančios parodos pavadinimas primena istorinį paradoksą: karo metu varpai būdavo perlydomi į patrankas, todėl juose nuo pat pradžių slypi galimybė tapti karo įrankiu. Ši metafora tampa atspirties tašku mąstant apie tai, kaip karas, saugumas ir galia persmelkia šiuolaikinį pasaulį bei meninę vaizduotę.
Parodoje eksponuojami įvairių šalių menininkų kūriniai atskleidžia, kaip militarizacijos, informacijos, technologijų ir atminties procesai formuoja mūsų santykį su tikrove. Tai kvietimas pažvelgti į meną kaip į jautrų geopolitinių, ekologinių ir kultūrinių įtampų matuoklį, gebantį atspindėti ir perkurti konfliktuojančio pasaulio logiką.
Ši paroda – bendra Šiuolaikinio meno centro (ŠMC), Berlyno „Akademie der Künste“ (AdK) ir Goethe’s instituto Lietuvoje iniciatyva. Jos atspirties taškas – ilgalaikis Vokietijos kariuomenės brigados perkėlimas į Lietuvą. Šios brigados dislokavimas yra dalis NATO strategijos, skirtos sustiprinti Aljanso rytines sienas, reaguojant į tebesitęsiančią Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą. Per kelerius ateinančius metus į Lietuvą persikels apie 5 tūkst. karių, civilių darbuotojų ir jų šeimų narių, o visapusiškas kovinės brigados pajėgumas numatomas 2027 metais.
Menininkai:
Kateryna Aliinyk, Maithu Bùi, Anna Engelhardt ir Mark Cinkevich, Forensic Architecture, Philipp Goll, Nikita Kadan, Lina Lapelytė, Bjørn Melhus, Deimantas Narkevičius, Henrike Naumann, Oleksiy Radynski, Indrė Rybakovaitė, Trevor Paglen, Sana Shahmuradova Tanska, Basma al-Sharif, Michael Stevenson, Hito Steyerl, Fedir Tetianych, Peter Wächtler, Clemens von Wedemeyer, Jan Eustachy Wolski, Tobias Zielony; taip pat Berta Tilmantė, Neringa Rekašiūtė, Aurelija Urbonavičiūtė ir Rūta Meilutytė.
Kuratorių tekstas
„Tarptautinė grupinė paroda „Varpai ir patrankos“ pristato skirtingas šiuolaikinio meno kūrėjų strategijas militarizacijos akivaizdoje. Pavadinimas atkreipia dėmesį į istoriškai glaudų meno ir karo ryšį: karo metu varpai būdavo perliejami į patrankas ir kitą amuniciją. Kitaip tariant, nuo pat pradžių varpo idėjoje glūdi galimybė jį panaudoti kare – varpus ir patrankas dažnai liedavo tie patys meistrai. Ši, galbūt netikėta, metafora parodoje pasitelkiama nagrinėjant kompleksiškas karo ir kultūros sąsajas.
Šiuolaikinių konfliktų analizės žodyne menas ir kultūra atsiduria greta tokių sąvokų kaip minkštoji galia, psichologinės operacijos ar hibridinis karas. Visas jas sieja įžvalga, kad atskirti, kas yra karo dalis, o kas – ne, dažnai būna ypač sunku. Lygiai taip sunku nustatyti, kada ir kieno naudai komunikacijos priemonės, duomenų apdorojimo technologijos, energetikos ir kita infrastruktūra naudojamos civiliniais, o kada – kariniais tikslais. Panašiai daugiaprasmiai ar sunkiai perregimi gali būti ir sprendimai, susiję su klimato kaita, kraštovaizdžių keitimu, istorine atmintimi – jų tikrieji motyvai ar užsakovai ne visada aiškūs.
Tokiomis aplinkybėmis militarizacijos, saugumizacijos ir taikos palaikymo strategijos neišvengiamai įsiveržia ir į meninės atsakomybės bei vaizduotės sferas. Šios parodos kūriniuose matome skirtingas varpų ir pabūklų sąveikas bei kompozicijas. Dalis darbų klausia, kokios jėgos, įsitikinimai ir strategijos šiandien formuoja karinius konfliktus, ar koks šiame kontekste galėtų būti meno vaidmuo. Į parodą įtraukti ankstesnių dešimtmečių kūriniai išryškina informacinių technologijų angažuotumą, tarptautinių santykių trapumą ir kitus ilgalaikius istorinius reiškinius.
Paroda rengiama pasaulį purtant karinėms ir kitoms, dažnai viena kitą maitinančioms krizėms. Rašant šį tekstą, Jungtinių Tautų įsteigta Nepriklausoma tarptautinė tyrimo komisija pripažino, kad Izraelis palestiniečių atžvilgiu Gazos Ruože vykdo genocidą, o Lenkija, reaguodama į pakartotinius Rusijos dronų NATO oro erdvės pažeidimus, paragino Aljansą svarstyti neskraidymo zonos virš Ukrainos sukūrimą. Diskusijos dėl šių konfliktų skaldo ES ir pasaulio visuomenes – neišvengiamai ir menininkų bendruomenes. Nerimą didina ir neretai iškylantis klausimas, ar būtinybė didinti ginklavimąsi ir dislokuoti Vokietijos kariuomenės brigadą Lietuvoje neprieštarauja troškimui matyti taikesnę ateitį.
Kaip tikrovė meno kūriniuose atsiveria ne dokumentiškai, o per metų metus plėtotų – neretai abstrahuojančių, žaismingų ar kitomis meninėmis priemonėmis grįstų – praktikų kontekstus. Ši paroda nepretenduoja būti išsamus, vienareikšmis ar objektyvus militarizacijos ir globalių konfliktų atspindys. Ji kviečia pažinti meninių praktikų įvairovę vis labiau konfliktuojančiame pasaulyje.“
– Valentinas Klimašauskas, Virginija Januškevičiūtė
