Meniniai tyrimai Lietuvoje

Maithu Bùi

2025 m. gegužės mėnesį lankėsi Vilniuje, Klaipėdoje ir Nidoje. Maithu dalyvavo oficialioje Vokietijos brigados inauguracijoje ir susitiko su Lietuvos karinio jūrų laivyno atstovais. Savo kūryboje Maithu jau seniai nagrinėja karo atliekų, ypač sprogmenų liekanų ir minų, poveikį žmonėms ir aplinkai. Todėl pajūris atitiko visus lūkesčius, susijusius su jos tyrimais. Tuo metu ten Lietuvos karinis jūrų laivynas kartu su kitomis NATO pajėgomis vykdė kontroliuojamą sprogmenų, gulinčių jūros dugne Lietuvos teritoriniuose vandenyse, sprogdinimą. 

Baltijos jūroje vis dar yra daug nuskendusių šaudmenų, likusių nuo Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos ginkluotosios pajėgos jau nuo 2008 m. valo jūrą, šalina senus šaudmenis, kurie kenkia ekosistemai ir kelia pavojų saugumui. 2025 m. Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, o vėliau ir Ukraina tuo pačiu metu pasitraukė iš Otavos konvencijos, kuria nuo 1999 m. konvencijos šalims draudžiama naudoti priešpėstines minas. Parodai „Varpai ir patrankos“ Maithu sukūrė seriją mažų skulptūrų, kurios primena kriaukles: Bomb Shells. 

Maithu Bùi baigė filosofijos ir vizualiųjų menų studijas, jai buvo skirta „Akademie der Künste“ Berlyne stipendija, skirta menininkams, tyrinėjantiems žmogaus ir technologijų sąveiką. Menininkė pristatė savo tyrimus mūsų simpoziume „Bendradarbiavimo aspektai“, kuris 2025 m. birželio mėn. įvyko „Akademie der Künste“ Berlyne.

Bjørn Melhus

2025 m. birželio mėn. medijų menininkas Bjørnas Melhus keliavo po įvairius Lietuvos regionus. Jis ypač domėjosi vietomis, kuriose dislokuoti ir dirba vokiečių kariai, pavyzdžiui, Rukloje ir Pabradėje. Jis taip pat aplankė apleistas karines teritorijas, likusias nuo nacionalsocialistų ir sovietų okupacijos laikų. Bjørnas susipažino su tokiomis vietomis kaip Linksmakalnis, buvęs griežtai saugomas sovietų žvalgybos tarnybų karinis miestelis, šiandien tapęs įprasta Kauno rajono savivaldybės gyvenviete. Lankydamasis dabartinėse karinėse teritorijose menininkas savo fotoaparatu užfiksavo gyvenamąsias erdves, naudojamas tiek civilinėms, tiek karinėms reikmėms. Jo tyrimai jį taip pat atvedė į Rūdninkų girią, kur statoma nauja infrastruktūra Vokietijos brigadai. Ten jis kartu su turistų grupe iš Vokietijos, lydima Mantauto Šulskaus, apžiūrėjo buvusias partizanų slėptuves.

Bjørnas yra videomenininkas, kuris jau daugiau nei 25 metus savo darbuose nagrinėja karo ir kariuomenės temas. Jis taip pat domisi, kaip šios temos atspindimos žiniasklaidoje ir popkultūroje.

Projektui „Varpai ir patrankos“ Bjørnas adaptavo savo filmą „Aš ne priešas“. Jame menininkas kvestionuoja visuomenės požiūrį į savo kareivius ir veteranus. Filme jis naudoja dialogus iš Holivudo filmų, kuriuose rodomas Vietnamo karas. Kai šis filmas buvo sukurtas 2011 m., jo veiksmas vyko Vokietijos miestuose, iš kurių atvykę kariai kovėsi Afganistane. Dabar tarp dialogų įterpti dabartiniai namai, vietovės ir bunkeriai iš Lietuvos.

Bjørnas Melhus yra Kaselio meno akademijos profesorius ir „Akademie der Künste“ Berlyne narys. „Aš ne priešas“ originali versija taip pat buvo rodoma 2025 m. birželio mėn. „Akademie der Künste“ Berlyne vykusio simpoziumo „Bendradarbiavimo aspektai“ filmų programoje.

Tobias Zielony

2025 m. balandžio ir liepos mėnesiais Tobias Zielony lankėsi Vilniuje ir pasienio zonoje prie Baltarusijos. Atlikdamas tyrimą, jis susitiko su „Sienos Grupė“ atstovais ir baltarusių aktyvistais, pabėgusiais per Baltarusijos ir Lietuvos sieną. Jis pats keliavo miškais netoli sienos ir naujame kūrinyje, skirtame parodai „Varpai ir patrankos“, nagrinėjo matomumo ir nematomumo klausimą, t. y., ką mes matome tamsoje – tiek iš tikrųjų, tiek perkeltine prasme. 

Jo filmas „Kaip įkurti ugnį be dūmų“ eksponuojamas specialiai šiam tikslui pastatytoje erdvėje parodos salėje. Pradėti tyrimą jį paskatino mintis paklausti pasienio zonos gyventojų, ką jie mato žiūrėdami į tamsą. Sykiu Tobiaso kūrinyje keliamas klausimas, ką tamsoje mato mašinos. Filme taip pat matomas kameros atliekamas skaičiavimo procesas, kai ji bando kažką užfiksuoti tamsoje su nustatytu didžiausiu jautrumu šviesai. Kartu girdime dialogą – fiktyvų, bet pagrįstą atitinkamu tyrimu – apie pabėgimą iš Baltarusijos, KGB agentus ir žmonių bei mašinų bendradarbiavimą stebint sieną.

Tobias taip pat pristatė savo tyrimų tarpinius rezultatus 2025 m. birželio mėn. „Akademie der Künste“ Berlyne vykusio simpoziumo „Bendradarbiavimo aspektai“ metu pokalbyje su ŠMC kuratore Virginija Januškevičiūte. Tobias Zielony yra fotografas, videomenininkas ir fotografijos profesorius Hamburgo menų akademijoje.

Michael Stevenson

Menininkas Michael Stevenson lankėsi Vilniuje praėjusių metų vasarą. Vizito metu menininkas atliko tyrimą apie skirtingas nekilnojamojo turto plėtros įmones Lietuvoje, kurios aktyviai vysto projektus tiek verslo, tiek kariuomenės reikmėms patenkinti. Michael aplankė kelioliką naujausių projektų ir fiksavo, kaip Vilniuje civilinė ir karinė infrastruktūros persikloja ir papildo viena kitą. Tyrimas buvo skirtas įvietintai menininko kūrinio „Strategic-Level Spiritual Warfare“ versijai sukurti. Kūrinys šiuo metu yra rodomas parodoje „ Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“, Šiuolaikiniame meno centre.

Instaliacija pirmą kartą buvo eksponuota 2014–aisiais metais, kai menininkas gilinosi į matematiko, dramaturgo ir asmens sargybinio José de Jésus Martínezas alternatyvią doktriną, kad kasdien mūsų patiriamas sumišimas susidūrus su durimis „Ar jas reikia stumti... ar traukti?“ prilygsta susidūrimo su blogiu akimirkai, o durų rankenoje ir vyriuose užfiksuoti mechanizmai yra veikiami paties velnio.

Vilniuje Michael Stevenson pasirinko instaliacijoje naudoti lengvai atpažįstamas duris, lankytojų matytas ne viename pastate sostinėje, o galbūt net panašias į jų namus saugančiasias. Šių durų istorija netikėtai paaiškėja esanti visai kitokia: pirminė šių konkrečių durų paskirtis buvo užtikrinti saugų patekimą į karinę bazę, tačiau jos liko nepanaudotos ir atsidūrė prekyboje.

Taip šioje instaliacijos versijoje susipina dvi istorijos – viena susijusi su Michael Stevenson ilgalaikiu susidomėjimu religinių įsitikinimų sąsajomis su žiniasklaida, technologijomis, verslu, ekonomika bei politika. Kita – pabrėžia durų, kaip archetipinės saugumo priemonės, vaizdinys ir tai, kaip kasdieniška šių konkrečių durų estetika maskuoja jų pradinę paskirtį.

Michael Stevenson yra kilęs iš Naujosios Zelandijos, o daugiau kaip 25 metus gyvena ir kuria Berlyne. Nuo 2011 m. jis yra Skulptūros katedros profesorius Niurnbergo dailės akademijoje.