Rūdninkų miške
Vokietijos ginkluotųjų pajėgų dislokavimas Lietuvoje ir prisiminimai apie Antrojo pasaulinio karo metu veikusius partizanus
Felixo Ackermanno straipsnis laikraščio Le Monde diplomatique vokiškajame leidime (2025 m. rugpjūtis)
Į 45-osios šarvuotosios brigados „Lietuva“ inauguraciją atvyko Vokietijos federalinis kancleris Friedrichas Merzas kartu su gynybos ministru Borisu Pistoriusu. 2023 m. B. Pistoriusas pasiūlė pirmą kartą užsienyje nuolat dislokuoti 5000 Bundesvero karių. Pagrindinis argumentas: vykstant Rusijos karui su Ukraina reikia stiprinti NATO rytinį flangą. 2022 m. vasario mėn. Vokietijos vyriausybės vadovas Olafas Scholzas prabilo apie „Zeitenwende“ (lūžio tašką). Jo įpėdinis Friedrichas Merzas po trejų metų prieš kameras paskelbė: „Vilniaus apsauga yra Berlyno apsauga.“
Vokietijos visuomenė šiuo atveju labiau prisimena buvusį gynybos ministrą P. Strucką, kuris 2004 m. pareiškė, kad „Vokietijos Federacinės Respublikos saugumas“ turi būti ginamas Hindukuše. Vilniuje šis pareiškimas iš karto tapo garsiosios J. F. Kenedžio frazės „Aš esu berlynietis“ atitikmeniu XXI amžiuje. Vokietijos prisiimti įsipareigojimai šiuo atveju yra ypač reikšmingi, nes fronto linija yra tik už 350 kilometrų. Jau 2014 m. Krymo aneksija priminė 1939 m. rugpjūčio mėn. Hitlerio ir Stalino paktą, kuriuo remiantis Lietuvos Respublika (atkurta 1918 m.) 1940 m. atiteko Sovietų Sąjungai. 1941 m. vasarą, prieš pat Vokietijos planuojamą Sovietų Sąjungos puolimą, sovietai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą ir Kazachstaną, kurie giliai įstrigo nukentėjusių lietuvių, lenkų ir žydų šeimų atmintyje. Todėl karo grėsmė čia jaučiama dar aiškiau, nes Lietuva pietvakariuose ribojasi su Rusijos eksklavu Kaliningradu, o pietryčiuose – su Baltarusija. Iš Katedros aikštės automobiliu per pusvalandį galima nuvažiuoti iki Baltarusijos, o iki Kaliningrado srities – per dvi valandas. Tarp šios Rusijos Federacijos teritorijos ir Baltarusijos yra Lenkijos ir Lietuvos pasienio zona, vos 100 kilometrų pločio juosta.
NATO strateginiuose planuose šis Suvalkų koridorius laikomas silpnąja grandimi, kurią Rusijos ir Baltarusijos puolimo atveju būtų ypač sunku apginti. Kariniai stebėtojai įžvelgia pavojų, kad karas Ukrainoje gali išplisti ir kitomis kryptimis, todėl jiems kelia nerimą vidinės politinės peripetijos buvusiose sovietinėse respublikose Sakartvele ir Moldovoje. Kad Friedrichas Merzas nepamirštų savo žodžių, Vilniaus meras Valdas Benkunskas, praėjus keletui dienų po brigados inauguracijos, pasiūlė įamžinti citatą „Vilniaus apsauga yra Berlyno apsauga“ memorialine plokšte, kuri bus pritvirtinta prie istorinės rotušės. Klasicistinio stiliaus pastatas stūkso dviejų svarbiausių viduramžiškojo Vilniaus ašių sankryžoje: tarp Vokiečių gatvės ir gatvės, vedančios nuo Aukštutinės pilies iki Aušros vartų. XV a. šie vartai dar buvo vadinami Vokiečių vartais, nes šioje miesto dalyje gyveno ypač daug vokiškai kalbančių žmonių.
Vokiečių gatvės pavadinimas dar primena, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas netrukus po to, kai buvo įkurtas Vilnius, laiškuose į Liubeką ir kitus Hanzos miestus kvietė atvykti naujus gyventojus. Šiuose 1323 m. lotyniškai parašytuose laiškuose pirmą kartą paminėtas Vilnius. Į jo kvietimą atsiliepė daugybė amatininkų ir pirklių. Liuteronų evangelikų bažnyčia namo Nr. 20 kieme liudija apie šių atvykėlių palikuonių vaidmenį Lietuvos reformacijoje. Visai šalia XVI a. pradžioje gyveno vokiškai kalbantis miesto meras Ulrichas Hosse.
Toje pačioje Vokiečių gatvėje nuo Viduramžių susiformavo ir žydų gyvenimo centras. Rajonas aplink Didžiąją sinagogą jidiš kalba vadinamas „Schulhof“. Čia nuo 1760 m. mokslininkas Elias, vadinamas Vilniaus Gaonu, savo Toros ir Talmudo aiškinimais padarė didžiulę įtaką tradiciniam judaizmui. Pas jo mokinį Menašę Iljerį mokėsi Vilniaus mokslininkas Matas Strašūnas. Per savo gyvenimą pastarasis sukaupė reikšmingą hebrajų ir jidiš raštų kolekciją, su kuria naujame pastate – Strašūno bibliotekoje, po jo mirties 1901 m. galėjo susipažinti žydų bendruomenė. Šios bibliotekos skaitykla buvo Vokiečių gatvėje.
Netoli šios miesto dalies 1941 m. rugsėjo mėn. vokiečių okupantai įkūrė Mažąjį getą, kuriame įkalino daugiau nei 10 000 žydų. Pietinėje Vokiečių gatvės pusėje buvo Didysis getas, kurį kontroliavo gestapas ir SS. Čia didžioji dalis iš daugiau nei 50 000 žydų, kartu su daugybe pabėgėlių iš okupuotos Lenkijos, nežmoniškomis sąlygomis laikyti sugrūsti ankštoje erdvėje. Dauguma jų buvo sušaudyti Panerių miške, esančiame miesto pakraštyje. Šis „Holokaustas kulkomis” buvo vykdomas visoje Lietuvoje, visai netoli gyvenviečių, vykdant SS įsakymą ir padedant lietuvių šauliams. 1941 m. vasarą vermachto užkariautose teritorijose prasidėjo genocidas, kurį vykdyti padėjo ir kariai. 1943 m. rugsėjo 23 d. buvo oficialiai panaikintas Vilniaus getas, todėl šią dieną minima nacionalinė Lietuvos žydų genocido atminimo diena.
Tačiau XXI amžiuje prisiminimus apie vokiečių okupaciją nustelbė antroji sovietų invazija. 1944 m. vasaros pabaigoje Raudonoji armija vėl užgrobė Lietuvą. Nedaugeliui išgyvenusių žydų ji atnešė išsilaisvinimą, tačiau didžiajai daliai ne žydų tautybės Lietuvos gyventojų tai reiškė naują okupaciją. Nuo 1945 m. žiemos sovietiniai tremtinių traukiniai vėl pajudėjo į rytus. Po Lietuvos žydų žudynių ir iškeldinus daugumą Vilniaus apylinkėse likusių lenkų, dabar sovietinių represijų našta labiausiai prislėgė lietuvių ūkininkų šeimas.
Lietuvių istoriją Antrojo pasaulinio karo šešėlis lydi iki 1990 m., kol sovietinė respublika paskelbė nepriklausomybę. Iki šiol labiausiai prisimenama sovietų okupacija. Todėl gegužę, prieš „vokiečių brigados“, kaip čia visi vadina 45-ąją šarvuotąją brigadą, inauguraciją, „Facebook“ ir kitose platformose paplito daugybė istorijų apie „geruosius vokiečius“ – apie okupantus, kurie, palyginti su Raudonosios armijos kareiviais, lietuvių šeimų atmintyje išliko kaip ne tokie žiaurūs.
Šiose istorijose neminimos daugiau nei 190 000 Lietuvos žydų žudynės, kaip ir, beje, tikslingas slavų tautybių gyventojų persekiojimas Vilniaus regione. Tiesa, visoje šalyje oficialiai pažymėtos žydų žudynių vietos, o rugsėjo 23 d. regionuose taip pat organizuojami vieši aukų pagerbimo renginiai, tačiau oficialus Holokausto aukų minėjimas atsiejamas nuo visuomenės prisiminimų apie „geruosius vokiečius“ ir šį atsiejimą dar labiau sustiprina karas Ukrainoje, be to, Sovietų Sąjunga dažnai tapatinama su Rusija.
Rūdninkus kaip Vokietijos brigados dislokacijos vietą pasirinko Bundesveras kartu su Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Ši vietovė yra 40 kilometrų į pietus nuo Vilniaus, didelio miško pakraštyje, vos 30 kilometrų nuo ES išorės sienos su Baltarusija. Šį sprendimą nulėmė tai, kad čia dar sovietmečiu buvo didelis karinis poligonas, kurio infrastruktūra dabar galima naudotis. Po 2014 m. Lietuvos kariuomenė pradėjo parengiamuosius darbus. Dabar ji kerta naujas proskynas ir stato naujas kareivines, kuriose galės apsigyventi iki 4000 Bundesvero karių.
Nuo 2017 m. vasario mėn. Vokietijos ginkluotosios pajėgos yra NATO priešakinių pajėgų Lietuvoje dalis ir vadovauja šiai daugianacionalinei kovinei grupei. Jos kartu su Lietuvos brigada „Geležinis vilkas“ yra dislokuotos Ruklos karinės bazės kareivinėse netoli Jonavos. Bundesveras skiria vadovybę, kovinę kuopą bei logistikos ir medicinos personalą. Lietuva suteikia infrastruktūrą. Lietuvos kariai ir apie 600 Bundesvero karių, kurie kas šešis mėnesius atlieka rotaciją, reguliariai rengia bendras pratybas, skirtas NATO rytinio flango gynybai. Šiuo metu 400 Bundesvero karių rengiasi šiai pirmajai nuolatinei dislokacijai užsienyje. 45-oji šarvuotoji brigada su 4800 karių ir 200 civilių darbuotojų turi būti dislokuota Lietuvoje iki 2027 m. Vėliau į Rūdninkus bus perkeltas 203-iasis šarvuotasis batalionas iš Augustdorfo ir 122-asis mechanizuotųjų pėstininkų batalionas iš Oberfychtacho. Be to, bus naujai suformuotas 455-asis artilerijos batalionas, 456-asis aprūpinimo batalionas, 450-oji žvalgybos kuopa ir 450-oji savarankiška inžinerijos kuopa, kurie bus palaipsniui perkeliami į Lietuvą. Manoma, kad metinės brigados išlaidos sudarys 1 mlrd. eurų.
Daugiau nei 350 kvadratinių kilometrų ploto miškų masyvas prie Rūdninkų šiuo metu ruošiamas poligono reikmėms. Kyla klausimas, ką Lietuvos valdžios institucijos ir Vokietijos gynybos ministerija darys su bunkeriais, kuriuos ten paliko žydų partizanai. 1943 m. rugsėjo 23 d. Fareinikte Partisaner Organisatzije (FPO) kovotojai pasitraukė iš Vilniaus į miškus, kad prisijungtų prie sovietų pajėgų.
FPO vadovavo poetas Abba Kovneris, sionistas socialistas. Kai Paneriuose jau buvo nužudyta daugiau nei 30 000 žydų, jis gete parašė manifestą, kuriame ragino visus žydus ginklu priešintis vokiečių vykdomoms masinėms žudynėms. Kaip ir daugumai kovotojų, A. Kovneriui geto likvidavimo metu teko palikti savo tėvus. Kova su vokiečių okupantais buvo kartu ir kova už išlikimą. Apie tai byloja FPO himnas. Vilniečio poeto Hiršo Gliko tekstas jidiš kalba buvo parašytas 1943 m. balandžio mėn. – reaguojant į Varšuvos geto sukilimą. Daina „Zog nicht kein mol, az dugeyst dem letstn veg“ buvo dainuojama ir likusiuose getuose bei koncentracijos stovyklose okupuotoje Europoje.
Nors žydų kovotojai kitose miško dalyse prisijungė prie sovietinių kovinių grupių, A. Kovneris pasiekė, kad Rūdninkuose žydai ir žydės sudarytų savo atskirus padalinius. Tai apsaugojo juos nuo antisemitizmo, kuris buvo įprastas reiškinys net ir tarp sovietinių partizanų. 1943 m. pabaigoje A. Kovneris vadovavo pulkui „Nakam“ („Kerštas“). Kitam pulkui „Į pergalę“ vadovavo Šmuelis Kaplinskis, kuris rėmė Visuotinę žydų darbininkų sąjungą. Padaliniui „Mirtis fašizmui“ vadovavo Jakobas Preneris iš sionistinės jaunimo organizacijos „Beitar“, pulkui „Kova“ – socialistinis aktyvistas Aronas Aharonovičius.
1943 m. pabaigoje iš 600 partizanų Rūdninkuose apie 400 buvo žydai. Jie atstovavo labai skirtingoms pažiūroms, nuo kraštutinių kairiųjų iki radikalių dešiniųjų. Komunistai sudarė mažumą. Net žydų socialistų santykiai su sovietiniais komunistais liko įtempti, dar ir dėl to, kad NKVD miškuose tebevykdė mirties nuosprendžius buvusiems geto policininkams.
Po aštuonių dešimtmečių tenka tik ieškoti pėdsakų. Susitarus su rajono administracija, šiandien galima tyrinėti FPO miško stovyklos liekanas. Pavyzdžiui, 2025 m. birželį į Rūdninkus organizuota ekskursija iš Vestfalijos Herfordo švietimo įstaigos „Arbeit und Leben“. Prasibrovęs per tankų spygliuočių mišką autobusas turi kirsti ką tik iškirstą 25 metrų pločio proskyną tankams. Vairuotojas tylėdamas purto galvą – ne pats geriausias maršrutas autobusams.
Kelionę organizuoja Birgit Krämer. Istorikė iš Kelno žino apie daugkartinę Lietuvos okupaciją ir supranta, kad prisiminimus apie vokiečių nusikaltimus užgožė prisiminimai apie sovietų represijas. Todėl ji svarsto, gal Vokietija, dislokuodama 45-ąją šarvuotąją brigadą, turėtų daugiau nuveikti istorijos politikos srityje.
Aktyvistas Mantautas Šulskus rodo vietą, kurioje buvo įsikūrusi viena iš Abba Kovnerio kovotojų miško stovyklų. Iki praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios čia stovėjo memorialas, pristatantis Lietuvos mokiniams tipinę sovietų partizanų stovyklą. Čia betono sienomis ir dangomis atkurti originalūs tuneliai, buvę sutvirtinti medžiu ir apdengti šakomis.
Istorikė iš Erlangeno Katja Makhotina savo disertacijoje apie lietuvių prisiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą tyrinėjo šių žeminių istoriją. Devynios miško žeminės, rašo ji savo knygoje „Erinnerungen an den Krieg – Krieg der Erinnerungen“ (Prisiminimai apie karą – prisiminimų karas), nuo 1974 m. buvo įtrauktos į Vilniaus Revoliucijos muziejaus ekspoziciją. Kepykla, medicinos punktas ir pirtis turėjo atspindėti sovietų partizanų kasdienybę.
Ekspozicijoje visų pirma buvo pabrėžiamas vadovaujantis Lietuvos komunistų partijos vaidmuo. Niekur nebuvo minima, kad čia kovojo žydai iš Vilniaus geto. K. Makhotina pažymi, kad praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje atstatytą miško stovyklą per metus aplankė 28 000 žmonių, o į Panerių masinių žudynių vietos memorialą per tuos pačius metus atvyko tik 9000.
Kai Vilniaus Revoliucijos muziejus buvo pertvarkytas į Lietuvos nacionalinę dailės galeriją, Rūdninkų miško filialas buvo uždarytas. Visuomenė pamiršo šias žemines. Tačiau prisiminimus apie šią vietą išsaugojo pavieniai asmenys, pirmiausia buvusi FPO kovotoja Fania Brancovskaja, sulaukusi 102 metų amžiaus ir mirusi 2024 m. rugsėjo mėn.
Iki pat savo mirties buvusi Vilniaus universiteto Jidiš instituto bibliotekininkė vedė grupes į mišką ir pasakojo apie tai, kaip ji buvo ryšininkė tarp Rūdninkų ir kitų partizanų stovyklų. Net 2025 m. vasarą buvo galima išgirsti jos pasakojimą. Aktyvistas Mantautas Šulskus proskynoje tarp miško bunkerių per garsiakalbį paleidžia Fanios Brancovskajos balso įrašą, kuriame ji aiškia vilniečių žydų jidiš kalba pasakoja apie badą, šaltį ir parazitus Rūdninkų miške.
Christophas Dieckmannas antrajame savo visuotinai pripažinto veikalo „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944“ (Vokiečių okupacijos politika Lietuvoje 1941–1944 m.) tome aprašo, kaip 1944 m. pavasarį šiame miške virė konkurencinė kova tarp įvairių partizanų grupių. Sovietų partizanai buvo tiesiogiai pavaldūs Maskvai, kuri vėl norėjo valdyti visą Lietuvą. Lenkų Armijos Krajovos (AK) kovotojai gaudavo įsakymus iš Lenkijos emigracinės vyriausybės Londone. AK norėjo savo jėgomis išlaisvinti Vilnių dar prieš atvykstant Raudonajai armijai ir neatmetė taktinių susitarimų su vermachtu. Be to, aplinkinių kaimų lietuviai gyventojai buvo suformavę ginkluotus savigynos būrius, kad galėtų apsiginti nuo konkuruojančių partizanų grupių vykdomos priverstinės maisto rekvizicijos.
Padėtis Vilniaus regione skyrėsi nuo likusios Lietuvos, nes Lenkijos valstybės kūrėjas Józefas Piłsudskis 1919 m. okupavo šią istorinės Lietuvos dalį. Tik sudarius Hitlerio ir Stalino paktą ji buvo prijungta prie Lietuvos Respublikos ir 1940 m. birželio mėn. okupuota sovietų. 1944 m. pavasarį, Raudonajai armijai vis labiau spaudžiant vermachtą ir SS, lenkai nusprendė pasinaudoti proga vėl pakovoti dėl Vilniaus.
Tuo pačiu metu vokiečių okupantai sustiprino kovą su miškuose besislapstančiais partizanais. 1944 m. gegužės mėn. SS ir policijos vadovo Friedricho Jeckelno įsakymu prie Rūdninkų buvo suformuotas „Bandenkampfstab“ (Kovos su partizanais štabas), sudarytas iš SS ir policijos 16-ojo pulko, trijų Lietuvos policijos batalionų ir vieno žandarmerijos posto. Miškų masyvo pietvakariuose kovai prieš Armiją Krajovą buvo dislokuotas specialusis būrys „Gruppe Illas“.
1944 m. liepos pradžioje Abba Kovneris su keliomis dešimtimis kovotojų dalyvavo Vilniaus išvadavime. Nuo 1947 m. jis gyveno Palestinoje ir hebrajų kalba kūrė eilėraščius, kuriuose aprašė kovą dėl Vilniaus. Skirtingai nei jidiš kalba rašęs poetas Abraomas Suckeveris, kuris kūrė elegijas iš Vilniaus geto, A. Kovnerio poezija apie kovą ir mirtį Lietuvoje iki šiol nėra išversta į vokiečių kalbą. Todėl vokiečių atmintyje nėra susiformavęs kulkosvaidžiais ginkluotų žydų, nugalėjusių SS, policiją ir kariuomenę, įvaizdis.
Raudonoji armija: vieniems išlaisvintojai, kitiems – okupantai
Šiandien vokiečių kariai atsirado Lietuvoje ne Antrojo pasaulinio karo ar Holokausto padiktuotame istoriniame kontekste, o dėl 2014 m. prasidėjusio Rusijos karo su Ukraina. Maskva naudoja tam tikrus istorinius naratyvus kaip ginklą, kuris turėtų pateisinti karą ir mobilizuoti Rusijos gyventojus. Reikšmingą vaidmenį čia atlieka nauja Raudonosios armijos pergalės prieš vermachtą interpretacija, kuri su šūkiu „Galim pakartoti“ iškeliama kaip siektinas pavyzdys šiandieninei invazijai į Ukrainą.
Vokietijoje naujieji Rusijos naratyvai pirmiausia patraukia dalį antiamerikietiškai nusiteikusių kairiųjų ir dešiniųjų, kurie, pavyzdžiui, pasitelkia Sovietų Sąjungą puolančio vermachto „Panther“ tankų vaizdinį kaip argumentą, kodėl nereikia naudoti Bundesvero „Leopard“ tankų prieš Rusijos įsibrovėlius Ukrainoje.
Dar ir reaguojant į šią propagandą reikėtų iš naujo persvarstyti Vokietijos praeitį šiame regione. 2025 m. pavasarį 45-osios brigados karo kapelionas įgyvendino idėją – Bundesvero kariai, bendradarbiaudami su nevyriausybine organizacija „Maceva“, nuvalė antkapius istorinėse Merkinės žydų kapinėse. „Maceva“ įkūrėjas Sergejus Kanovičius džiaugiasi ilgalaikiu bendradarbiavimu su vokiečių partneriais. „Jie supranta, kad kulkos žudo žmones, bet prisiminimai išlieka ilgiau, kai sužinai žydų štetlo istoriją ir savo rankomis padirbėji, kad išsaugotum tuos prisiminimus.“
S. Kanovičiaus tėvas Grigorijus yra šeimos sagos, kuri 2015 m. vokiečių kalba išleista Berlyno leidykloje „Aufbau-Verlag“ pavadinimu „Kaddisch für mein Schtetl“ (Miestelio romansas), autorius. Pati istorija vyksta Jonavos mieste, kuris 1941 m. birželio mėn. vermachtui užpuolus Sovietų Sąjungą buvo beveik visiškai sugriautas. Jonavos rajone, Rukloje, šiandien dislokuotos brigados kovinės grupės, kurios kaskart rotuoja. Kitas atminties išsaugojimo būdas būtų naujai papasakoti Antrojo pasaulinio karo istoriją naujoje Bundesvero dislokacijos vietoje Lietuvoje. Šiuo atveju būtų įdomu susipažinti su keletu vietų Rūdninkų apylinkėse, kur konkuruojančių partizanų būrių, aplinkiniuose kaimuose gyvenusių lietuvių, lenkų bei baltarusių, o taip pat vokiečių okupantų koncentracija vienoje erdvėje išprovokuodavo žiauraus smurto bangas.
Tik už šešių kilometrų nuo FPO miško stovyklos stovi paminklas Pirčiupių kaimo gyventojams. Čia 1944 m. birželio 3 d. SS ir 16-ojo policijos pulko nariai, taikydami „baudžiamąją priemonę“ už partizanų išpuolį prieš vermachto koloną, nužudė 119 gyventojų, tarp jų 49 vaikus. Aukos buvo suvarytos į kluoną ir sudegintos gyvos. Skulptūrą, vaizduojančią gedinčią motiną, sukūrė skulptorius Gediminas Jokūbonis. Granito sienoje iškalti aukų vardai ir amžius. 1960 m. monumentas atidengtas su valstybinėmis iškilmėmis, kurių šūkis buvo: „Pirčiupių tragedija daugiau niekada nepasikartos.“
Su Holokaustu susijusioje Vokietijos atminties kultūroje didžiausias dėmesys skiriamas Osvencimo (vok. Auschwitz-Birkenau) koncentracijos stovyklai. Masinių žudynių vietos, kaip antai Paneriai, beveik neminimos, nes Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje jų yra labai daug. Taip pat viešojoje atmintyje beveik nefigūruoja tūkstančiai sunaikintų kaimų Rytų Europoje.
Lietuvoje Pirčiupiai yra vienas iš penkiolikos sudegintų kaimų. Jis buvo pasirinktas kaip centrinė sovietinės atminimo politikos vieta, nes čia dauguma gyventojų buvo lietuviai. Daugumoje kitų sunaikintų kaimų gyveno daugiausia lenkai ir baltarusiai.
Vertėtų pasvarstyti apie naujas atminimo formas, kuriomis būtų galima tiksliau aprašyti įvairaus pobūdžio vokiečių taikyto smurto pasekmes. Tačiau skirtumai tarp Lietuvos ir Vokietijos požiūrio į Rūdninkų mišką išryškina problemą, kurią nebus paprasta išspręsti.
Vokietijoje komunistų pasipriešinimas nacizmui į valstybės atminties politiką įtrauktas tik prieš kelerius metus, pavyzdžiui, jis paminėtas liepos 20 d. ceremonijoje Bendlerbloko komplekse Berlyne. Savo ruožtu Lietuvoje po Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą iš viešosios erdvės pradėta sparčiau naikinti visus komunistinės praeities pėdsakus, pavyzdžiui, šalinti sovietinius paminklus ir pervadinti gatves.
Šia praktika siekiama retrospektyviai nutraukti Lietuvos ryšius su Sovietų Sąjunga. Todėl nenuostabu, kad 2024 m., po Fanios Brancovskajos mirties, Vilniuje tik nedaugelis žmonių norėjo pagerbti FPO palikimą, nes žydų kovotojai Lietuvoje laikomi sovietų partizanais.
Rūdninkų miško stovykla ir monumentas Pirčiupiuose – tai puikios vietos išmokti kažko naujo ir užpildyti vokiečių atminties kultūros spragas. Jos liudija apie negailestingą kovą su partizanais ir apie ginkluotą žydų, sovietų ir lenkų pasipriešinimą, kuris čia vis dar daugeliu atveju yra nepripažįstamas.
Felixas Ackermannas yra visuomeninės istorijos profesorius Hageno nuotolinio mokymo universitete ir knygos „Mein litauischer Führerschein“ („Lietuviškas vairuotojo pažymėjimas“) autorius, Berlynas („Suhrkamp“) 2017.
© LMd, Berlynas; pirmą kartą paskelbta 2025 m. rugpjūčio 7 d.
Vertė: Laimonas Kinčius
