Berlinale 2020
Kino festivalis švenčia jubiliejų

Troškimai, skandalingi filmai ir žvaigždė su popieriniu maišeliu ant galvos. Nieko geriau už tokią kino festivalio istoriją negali būti.

Ula Brunner

Berlyno Šteglico rajonas, „Titanijos“ rūmai, 1951 m. birželio 6 d. Ypatingų iškilmių atidarymas: groja Berlyno filharmonijos muzikantai, kalbą sako miesto meras Ernstas Reuteris. Pirmasis tarptautinis Berlyno kino festivalis pristato savo pirmąjį filmą: Alfredo Hitchcocko „Rebeka“ (angl. Rebecca). Šis kultinis filmas sukurtas dar 1940 m., tačiau tą vakarą jis šventė savo premjerą Vokietijoje. Miestas džiūgavo: aktorę Joan Fontaine pasitinka tūkstantinė minia gatvėmis nusidriekusioje gėlių jūroje.

Pagaliau vėl spindesys ir glamūras karo nuniokotame metropolyje. Nuo pat pradžių kino festivalis Berlinalė turėjo tapti politiniu ženklu į karo sektorius padalintame mieste, „laisvojo pasaulio pavyzdžiu“. Iš Rytų Berlyno ataidi kritika, nes socialistinių šalių filmai neįtraukiami į oficialią programą (ir taip yra iki 1974 m.). Tačiau festivalis sulaukė didelio pasisekimo: jau kitais metais jis persikelia į Berlyno centre esantį Šarlottenburgo rajoną.

Vadovai: Kas vadovavo ilgiausiai? Kas tik labai trumpai?

Per 70 metų trunkančią Berlinalės istoriją pasikeitė penki festivalio direktoriai. Prieš dabartinį vadovybės duetą Carlo Chatrianį ir Mariette Rissenbeek 18 metų festivaliui vadovavo Dieteris Kosslickas. Jo dėka Berlinalė tampa labiausiai žiūrovų lankomu festivaliu ir jame įsitvirtina vokiški filmai. Nuo 1979 iki 2001 m., 22 metus, festivaliui vadovauja Moritzas de Hadelnas. Jo vadovavimo eros metu 2000 m. festivalis persikėlė į Potsdamo aikštę..


Ilgiausiai vadovo poste išbūna Alfredas Baueris. Teisininkas ir kino istorikas vadovauja ką tik įsteigtai Berlinalei ketvirtį amžiaus, nuo 1951 iki 1976 m., Šaltojo karo metu ir kitais laikotarpiais. Tačiau tik neseniai paskelbta, kad Baueris įtariamas nacių laikais užėmęs aukštą postą nacionalsocialistų kino industrijoje. Tai atskleidė savaitraščio „Die Zeit“ tyrimai. Todėl 2020 m. jo vardu pavadinta Alfredo Bauerio premija nebus teikiama. Išeidamas į pensiją, festivalio vairą Baueris perduoda savo įpėdiniui Wolfui Donneriui. Jis, savo ruožtu, per tris trumpus, bet įtemptus metus daug ką iš esmės pakeičia: jo dėka Berlinalė tampa ir vaikų kino švente su programa „Generation“. Be to, jis perkelia festivalį į žiemą!

Kepurė su bumbulu: Kodėl Berlinalė vyksta žiemą?

Šiandieniniams kino gerbėjams šiltos striukės ir šaliai tapo būtina Berlinalės aprangos dalimi. Ne visada taip buvo. Iki 1978 metų festivaliu buvo galima mėgautis prie švelnių vasaros temperatūrų, iš pradžių net lauke, miško scenoje. Taigi kodėl Wolfas Donneris perkelia Berlinalę į nejaukų vasarį?

Pagrindinis jo argumentas – kino mugė, kino pramonės prekybos vieta. Žiemą čia mažai kas vyksta. Jei perkeltume Berlinalę į šį laikotarpį, svarstė Donnersas, galėtume į Berlyną privilioti prodiuserius, filmų pirkėjus ir platintojus. Skaičiavimai pasitvirtino: kino mugė plečiasi, o jos įpėdinė „Europos kino mugė“(EFM) yra vienas iš svarbiausių kino pramonės renginių.

Ilgiausias festivalio filmas – ir trumpiausia Berlinalė

Lavo Diazo „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ trunka 482 minutes arba aštuonias valandas. „Hele Sa Hiwagang Hapis“ (originalus filipinietiškas filmo pavadinimas) 2016 m. Berlinalėje gavo Alfredo Bauerio premiją. Nespalvotas epas apie revoliuciją Filipinuose yra iki šiol ilgiausias Berlinalės filmas.

O trumpiausias festivalio filmas buvo parodytas 1970 m. Michaelio Verhoeveno Filmas „O.K.“ pasakoja apie amerikiečių kareivių išžagintą ir nužudytą vietnamietę mergaitę. Opi tema. Įsiplieskia smarkūs ginčai. Žiuri, kuriai pirmininkauja amerikiečių režisierius George'as Stevensas, atsistatydina. Alfredas Baueris nutraukia filmų konkursą, Lokių trofėjai lieka spintoje: pirmą ir vienintelį kartą kino festivalio istorijoje.

Skandalai: dėl šių filmų kyla ginčai

Žinoma, filmas „O.K.“ ne vienintelė politinė festivalio sensacija. 1979 m. socialistinės valstybės, protestuodamos prieš Michaelo Cimino filmą apie Vietnamo karą „Elnių medžiotojas“ („The Deer Hunter“), atsiima savo filmus ir atšaukia delegatus. 1986 m., demonstruojant Reinhardo Hauffo filmą „Stammheim“, budi policijos apsauga. Kai filmas apie Vokietijos kairiųjų radikalų pogrindinės organizacijos (vok. RAF – Rote Armee Fraktion) teismo procesą gauna pagrindinį prizą, žiuri prezidentė Gina Lollobrigida nusižengia konfidencialumui ir viešai atsiriboja: „Aš buvau prieš šį filmą“ („I was against this film“).
 
Seksualumo tema taip pat sukelia karštas diskusijas. Iki šių dienų skandalingiausiu Berlinalės filmu laikoma Nagisos Oshimos istorija apie seksualinę obsesiją: „Jausmų imperija“ („Ai no Corrida“).
Per premjerą 1976 m. prokuratūra konfiskuoja japonų dramą dėl įtariamos pornografijos.

Net ir po kelių dešimtmečių atviras požiūris į kūniškumą ir intymumą tebesukelia sąmyšį. 2001 m. plačiai diskutuojama apie atviras sekso scenas Patrice'o Chéreauso filme „Intymumas“ (angl. Intimacy). 2018-aisiais Adinos Pintilie pusiau dokumentinė jausmų kelionė „Neliesk manęs“(„ Touch me Not“) suglumina kritikus ir žiūrovus. Abu filmus žiuri įvertina „Auksiniu lokiu“.

Raudonasis kilimas: įspūdingiausios šou akimirkos

Nebūna Berlinalės be žvaigždžių ir entuziastingų gerbėjų: 1951 m. žiūrovai  neatsidžiaugia Joan Fontaine, o 1996 m. Julia Roberts sukelia sąmyšį, kur bepasirodytų. 2000 m. Leonardo DiCaprio vos drįsta išeiti iš viešbučio, nes vienas Berlyno laikraštis pažada piniginį prizą už bučinį su juo. 2008 m. pusė miesto kraustosi iš proto dėl Bolivudo žvaigždės Shah Rukh Khano, o 2014 m. George'as Clooney prieš prasidedant festivaliui įplieskia savaitę trunkančią bulvarinės spaudos isteriją. Tačiau nelauktai šou iš jo pavagia kolega Shia LaBeoufas, žengiantis raudonu kilimu su rudos spalvos popieriniu maišeliu ant galvos. Užrašas: „Aš jau nebesu garsus“ (angl. „I am not famous anymore“).
 
Kalbant apie raudoną kilimą: festivalio metu vieną ar du kartus pakeičiama apie 1500 kvadratinių metrų audinio. 2019 m. Berlinalėje pagrindinis dėmesys skiriamas tvarumui: prašmatniausia Berlyno grindų danga padaryta iš perdirbtų žvejybos tinklų.

Žiūrovų festivalis, žiuri ir režisierės

Šiuo metu Berlinalė laikoma labiausiai žiūrovų lankomu kino festivaliu pasaulyje. Joks kitas festivalis daugiau bilietų neparduoda. 2019 m. statistikoje užfiksuota 400 filmų iš 135 šalių viešojoje programoje, 487 504 apsilankymų į kino seansus ir 331 637 parduotų bilietų – beveik dvigubai daugiau nei 2002 m. Ne daug kas žino, kad nuo 1952 m. iki 1955 m. žiūrovai balsavo ir dėl Lokių.
 
Jau 1956 m. Berlinalei suteikiamas A statusas, taip pat ir teisė į tarptautinę specialistų žiuri. Kad ši „Auksiniu lokiu“ galiausiai apdovanoja kino kūrėjas, yra išimtis dar ir todėl, kad daugiausia filmų vis dar pateikia vyrai. Pagrindinis trofėjus moteriai buvo įteiktas tik šešis kartus, paskutinį kartą 2018 m. rumunei Adinai Pintilie už „Neliesk manęs“ („Touch me not“). Ateity dar yra kur stiebtis.