Greita navigacija:
Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Berlinalės blogeriai atsako
Berlynas, Berlynas

„Undinė“, rež. Christian Petzold
Christiano Petzoldo konkursinės programos filmas „Undinė“ gilinasi į Berlyno istoriją. | Nuotr.: © Christian Schulz/Schramm Film

Šiais metais į festivalio programą atrinkta gana daug filmų, kuriuose pagrindinį vaidmenį atieka Berlynas. Ką šie filmai pasakoja apie Berlyną, arba ką Berlynas pasakoja žiūrovams?

Gabriele Magro Foto: © privat Gabriele Magro - Italija: kad Berlynas daugelyje filmų vaidina pagrindinį vaidmenį, aiškiai parodo, koks stiprus ryšys tarp festivalio ir miesto. Daugelis kitų tarptautinių kino festivalių visame pasaulyje vyksta gana mažuose miestuose ir juose lankosi nedaug vietinių gyventojų. Vis dėlto Berlinalė turi savo išskirtinę tapatybę ir, atrodo, rado tobulą pusiausvyrą tarp „globalaus“ ir „rajoninio“ mastelio, o berlyniečiai stovi eilėse su turistais ir kino profesionalais iš viso pasaulio. Tai sukuria stiprų bendruomenės jausmą ir tą ypatingą Berlinalės atmosferą, kurią mes visi taip mėgstame.

Ieva Šukytė Foto: © privat Ieva Šukytė - Lietuva: Christiano Petzoldo filmas „Undine“ (liet. „Undinė“) yra meilės prisipažinimas miestui. Paulos Beer personažas dirba gide Berlyno miesto muziejuje ir pasakoja lankytojams sudėtingą ir ilgą miesto istoriją. Petzoldas perkelia senąjį Undinės mitą į Berlyną ir pasakoja dviejų žmonių meilės istoriją bei išpažįsta meilę miestui.
Berlin, Alexanderplatz (liet. „Berlynas. Aleksandro aikštė“), atvirkščiai, rodo kitokią šiandieninio Berlyno pusę, kuriame žmonės, neturintys paso, negali rasti legalaus darbo. Norėdami išgyventi, jie turi dirbti narkotikų platintojais, tačiau susiduria su atšiauria realybe, kai visuomenės dauguma nelaiko jų lygiaverčiais žmonėmis.

Erick Estrada Foto: © privat Erick Estrada - Meksika: kaip ir bet kuris didelis, pulsuojantis ir įdomus pasaulio miestas, Berlynas yra nuolatiniame kisme, su daugybe pakilimų ir nuosmukių, su spalvomis bei pilkais atspalviais, su istorijomis ir vaizdais. Filmai pasakoja apie naujus laikus, kurie neatsiejami nuo senųjų. Pavyzdžiui, ypatingos praeities šmėklos, tebegyvenančios mieste, kuris viena koja jau ateityje. Kai matai Berlyną tokioje gausybėje skirtingų filmų, puikiai įsivaizduoji, kiek įkvėpimo galima pasisemti šio miesto gatvėse.

Sarah Ward Foto: © Privat Sarah Ward - Australija: vienas nuostabiausių dalykų, kuris būdingas Berlynui yra tas, kad jis, kaip ir kiti dideli, klestintys ir judrūs pasaulio miestai, pavyzdžiui, Tokijas ir Niujorkas, skirtingiems žmonėms visada reiškia skirtingus dalykus. Būtent ši natūrali Berlyno įvairovė išryškėja 2020 m. Berlinalės filmų peržiūrose: ar tai būtų puikia vaidyba pasižyminčiame ir gražiai nufilmuotame, tačiau iš dramaturginės pusės žiūrint, klišėmis besiremiančiame filme „Schwesterlein“ (liet. „Sesutė“) vaizduojamas gyvenimas, kurį nori susigrąžinti nelaimingas Ninos Hoss personažas, ar puikiame Christiano Petzoldo filme Undinė (kuris miesto architektūros istorijai skiria žymiai daugiau dėmesio, nei būtų galima tikėtis kino festivalyje) pateikiamas iš praeities negalinčios ištrūkti dabarties atspindys.

Javier H. Estrada Foto: © privat Javier H. Estrada - Ispanija: mano nuomone, geriausiai miestas reprezentuojamas Christiano Petzoldo filme „Undinė“, atspindinčiame Berlyno istoriją ir virsmą. Pagrindinė veikėja, miesto planavimo srityje dirbanti istorikė, rodo užsienio svečiams, kaip atsakingi asmenys projektavo miestą, kad jis turėtų savo tapatybę tiek Vakarų, tiek Rytų dalyse. Filmas taip pat persikelia į Berlyno pakraštį ir parodo didelę miesto kraštovaizdžio ir spalvų įvairovę.

Yun-hua Chen Foto: © privat Yun-hua Chen - Kinija: Berlynas filme „Berlynas. Aleksandro aikštė“ yra nevilties ir vilties, smurto ir meilės, kovos ir išganymo vieta. Tai vieta, kur tam tikros grupės ir bendruomenės gali atrodyti nematomos dominuojančiai visuomenės daliai, tačiau visos jos stengiasi susikurti savo gyvenimą ir rasti savo nišą mieste. Tai taip pat vieta, kur viskas baigiasi techno vakarėliu. Gauni darbą narkotikų barono gaujoje? Eik per klubus. Atsigauni po amputacijos? Eik per klubus. Nusipirkai sidabrinį pabūklą, besispjaudantį grynaisiais? Eik per klubus!

Michal Zielinski Foto: © privat Michal Zielinski - Lenkija: Berlinalėje patyriau du dalykus, kuriuos iki šiol atsimenu. Vieną iš festivalio dienų sutikau pusiau vokietį, pusiau peruietį prodiuserį, kuris šiuo metu bendradarbiaudamas su Vengrijos menininkais kuria mokslinės fantastikos filmą japoniškų komiksų manga stiliumi. „Gerai, aš tikrai esu Berlyne“, - pagalvojau. Viename kosmopolitiškiausių pasaulio miestų. Po dviejų dienų pamačiau filmą „Purple Sea“. Tai mergaitės, pabėgėlės iš Sirijos, išmaniuoju telefonu užfiksuota medžiaga, nufilmuota, kai ji kovojo už savo gyvybę skęstančiame kontrabandininkų laive pakeliui į Europą. Berlynas buvo paminėtas keletą kartų. Kaip svajonių šalis, meilės ir laimės vieta. Pripažinkime: mes esame laimingieji laimingame mieste.

Anjana Singh Foto: © privat Anjana Singh - Indija: Berlynas įkūnija įvairovę, atvirumą, laisvę, daugiakultūriškumą ir tuo pačiu yra politinis šalies centras. Ypač tokiuose multikultūriniuose miestuose kaip Berlynas, jaučiami nuolatiniai, konfliktų purtomi politiniai, visuomeniniai ir socialiniai pokyčiai. Mane sujaudino filmas „Berlynas. Aleksandro aikštė“; jame pasakojama 30-mečio Francis‘io iš Bisau Gvinėjos istorija. Likimas laikinai nuveda jį į kalėjimą. Net ir tokiame mieste kaip Berlynas, nepaprastai sunku įsitvirtinti naujokams. Istoriškai Berlynas simbolizuoja perėjimą prie bendrojo gėrio demokratijos, tačiau neretai parodo ir sienas žmonių galvose, nors vietos socialinei integracijai tebėra nemažai.

Egor Moskvitin Foto: © Privat Egor Moskvitin - Rusija: man asmeniškai ši Berlinalė skiriasi nuo ankstesnių, nes pastaruoju metu kasdien bėgiojau. Kadangi festivalio tvarkaraštis kėlė daug streso, teko bėgioti tiek po vidurnakčio, tiek saulei tekant. Įsivaizduojate, kokį įspūdį gali padaryti miestas, kai vidury nakties bėgate per Aleksandro aikštę, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai pamatėte naująją filmo „Berlynas. Aleksandro aikštė“ adaptaciją! O kadangi šis filmas yra beveik 90 metų istorijos atnaujinimas, negaliu neprisiminti to, kaip 2019 m. Berlinalėje buvo parodytas filmo „M – eine Stadt sucht einen Mörder“ (liet. „M – Miestas ieško žudiko“) perdirbinys. Abi naujosios klasikinės medžiagos versijos primena mums apie praeities galią determinuoti ateitį. Filmas „Undinė“ nagrinėja tą pačią temą. Filmas privertė susimąstyti, kaip urbanistinė patirtis formuoja asmeninę ir nacionalinę patirtį. Už tai esu dėkingas.

Hyunjin Park Foto: © privat Hyunjin Park - Korėja: iš trijų filmų, kurių veiksmas vystosi Berlyne, filmo „Undinė“ požiūris į miestą buvo įspūdingas. Pagrindinės veikėjos – istorikės, turinčios daktaro laipsnį lūpomis – papasakota miesto susikūrimo istorija leido mums naujai pažvelgti į praeities ir dabarties sąveiką. Man Berlynas – žavus miestas, praeities ir dinamiškos dabarties mišinys.

Berlinale-Blogger Andrea D'Addio Foto: © Privat Andrea D'Addio - Italija: esminis Berlyno bruožas yra tas, kad kiekvienas gali patirti tą patį miestą skirtingai, be to, visada autentiškai. Tai rodo festivalio konkurso filmai. Berlynas tampa pragaru nelegaliai jame gyvenančiam filmo „Berlynas. Aleksandro aikštė“ protagonistui. Ir, kaip matome filme „Undinė“, Berlynas vis dar tebėra plėšomas tarp Rytų ir Vakarų, net jei ši ambivalencija projektuojama į ateitį. Miestas yra filmavimo aikštelė po atviru dangumi, kurioje kiekvienas režisierius/ė ir scenaristas/ė gali rasti savo ieškomas istorijas ir veiksmo vietas.
Camila Gonzatto Foto: © Privat
Camila Gonzatto - Brazilija: Berlynas yra įvairialypis miestas, ir filmai tai atspindi. Pavyzdžiui, filmai „Berlynas. Aleksandro aikštė“ arba „Undinė“, nors ir šių laikų kontekste, rodo labai skirtingus miesto aspektus. Kuomet filmas „Undinė“ inscenizuoja beveik tradicinį Berlyną su savo muziejais ir istoriniais pastatais, filmas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ šiek tiek atskleidžia andergraudinio miesto charakterį. Abiejuose filmuose atpažįstame statybvietes – šio nuolat save iš naujo „išradinėjančio“ miesto bruožą. Filme „Die letzte Stadt“ (liet. „Paskutinis miestas“) matome vis dar mieste aptinkamos VDR architektūros suklestėjimą. Todėl Berlynas gali būti scena įvairiausiems pasakojimams būtent dėl skirtingų istorinių sluoksnių tebeegzistuojančių miesto peizaže. Nuolatiniai pokyčiai, kuriuos šis miestas patiria, negali visiškai ištrinti jo praeities pėdsakų.

Philipp Bühler Foto: © Privat Philipp Bühler - Vokietija: naujoji Burhano Qurbani filmo „Berlynas. Aleksandro aikštė“ versija yra tvirtas pareiškimas: Alfredo Döblino Franzas Biberkopfas, pagrindinis Veimaro literatūros veikėjas, 2020 m. tampa pabėgėliu iš Afrikos. Nepaisant gausių stilistinių priemonių, filme buvo daug tikrovės. Veikiau atvirkštinis variantas – Christiano Petzoldo filmas „Undinė“, nepaisant nuosaikių inscenizacijų ir ekskursijų po Berlyno miesto istoriją, yra romantiškas mitas primenantis pasaką. Aš nemačiau nė vieno filmo, kuris galėtų įkūnyti Berlyno įvaizdį, taip kaip XX a. 10-ajame dešimtmetyje tai padarė filmas „Bėk Lola, bėk“ („Lola rennt“).



Berlinale-Bloggerin Jutta Brendemühl Nuotr. (fragmentas): © Goethe-Institut Jutta Brendemühl - Kanada: akivaizdu, kad esate Europos širdyje, kai Berlyną ekrane išvysti kviečia italė ir olandė, įskaitant JAV režisierių, kuris seka Berlyno sieną filme „The American Sector“ (liet. „Amerikiečių sektorius“). 2020 m. Berlinalė parodė mums daugybę skirtingų berlynų: filme „Undinė“ matome vandeningą ir magišką Berlyną (ir jo istoriją), o filme „Berlynas. Aleksandro aikštė“ veiksmas persikelia į Berlyno parką „Hasenheide“. Aktoriai Nina Hoss ir Larsas Eidingeris sukiojosi Berlyno Šarlotenburgo rajone tarsi scenoje. Berlynui nereikalingos pakaitinės lokacijos, kaip Niujorko atveju, kai tenka keliauti į Torontą ar Monrealį. Pagaliau Berlynas lieka Berlynas, kaip dainuojama senoje dainoje.