Berlinalės blogeriai atsako
Jokių iliuzijų?

Anot Carlo Chatrianio, konkursiniuose filmuose į ateitį žvelgiama be iliuzijų. Ar dera rodyti niūrius filmus, o gal reikėtų teigiamo, konstruktyvaus požiūrio į pasaulį?

Foto: © privat Gabriele Magro - Italija: po 2008 m. ekonominės krizės sekė dešimtmetį trukusi kultūrinė krizė. Institucijos bei vertybės, iki šiol laikytos Vakarų visuomenės pagrindu, buvo supurtytos iki pamatų: demokratija, laisvas žmonių judėjimas, šeima, religija, socialinis saugumas. Galbūt niūri ir iliuzijų neturinti daugelio šiųmečio konkurso personažų, kovojančių už savo vietą pasaulyje, perspektyva iliustruoja, kad turime nedelsdami kritiškai įvertinti laikmetį.

Foto: © privat Ieva Šukytė - Lietuva: filmai negali pasislėpti nuo realybės, kadangi pasaulis, kuriame šiandien gyvename, susiduria su daugybe problemų, tokių kaip rasizmas, mažumų diskriminacija bei klimato kaita. Režisierės bei režisieriai iš viso pasaulio nušviečia savo šalių problemas bei kultūrinius klausimus. Šiandien mums tai svarbiau, nei teigiamas pasaulio paveikslo kūrimas.

Foto: © privat Erick Estrada - Meksika: man visada patiko konkursiniai filmai, o ypač šiais metais. Tiesa, iliuzijų juose nėra, bet, manau, svarbu pamatyti filmus, kritiškai žvelgiančius į pasaulį, nes šiuo metu pasaulis nėra patraukli vieta. Kalbėti apie tai kino kalba ir nagrinėti siužetinėse linijose – geriausias kelias, norint pasiekti tikrų pokyčių. Filmai turi mums vėl mesti iššūkius.


Foto: © Privat Sarah Ward - Australija: gal šių metų Berlinalės konkursinėje programoje Abelio Ferraros filmas „Siberia“ ir buvo kontraversiškiausias, visgi tai puiki metafora pagrindinės programos turinio daugialypiškumui. Festivalio programos tyrinėjimas sinefilams – kelionė į kitą pasaulį, kaip ir Willemo Dafoe įkūnytam personažui. Šioje kelionėje gausu įvairiausių emocijų ir požiūrių: painaus ir nervus tąsančio siužeto Natalijos Meta filmas „The Intruder”, įžvalgi Hong Sang-soo ironija „Die Frau, die rannte“, melancholiška Philippe Garrel melodrama „Le Sel des Larmes“ arba sukrečiantys ir aktualūs likimai Elizos Hittman filme „Never Rarely Sometimes Always“. Tai tik keli pavyzdžiai, kurie atėjo į galvą.

Foto: © privat Javier H. Estrada - Ispanija: sutinku, kad konkursinė programa teigiamo vaizdo neištransliavo, bet, deja, tokia pasaulio situacija. Pavyzdžiui, „Auksinio lokio“ laimėtojas Mohammado Rasoulofo filmas „There Is No Evil“, mano nuomone, rodo, kad neįmanoma atvaizduoti Irano tikrovės pernelyg optimistiškai. Tačiau buvo ir intymių apmąstymų, kaip pvz. Abelio Ferrara filme „Siberia”, kurie nuvedė mus į painius žmogaus sielos labirintus ir kalbėjo apie amžinus bei universalius dalykus.

Foto: © privat Yun-hua Chen - Kinija: kinas nėra tinkama vieta, norint susidaryti teigiamą bei konstruktyvų pasaulio vaizdą. Tai vieta, kurioje atsiskleidžia tikrasis pasaulio veidas, galintis būti nuostabus ir šlykštus, teikiantis vilties ir beviltiškas vienu metu. Geri filmai skatina žiūrovus kelti tinkamus klausimus ir diskutuoti. Jie neturi tarnauti tam, kad pabėgtume nuo gyvenimo realybės. Niūrus ar ne, geras filmas yra geras filmas. Puikus šito pavyzdys – filmas „Effacer l’Historique”, iliustruojantis, koks įtaigus gali būti kinas, norint humoristiškai atspindėti mūsų kasdienybę, kuri taip absurdiškai ir tragiškai priklauso nuo technologijų bei biurokratijos.


Foto: © privat Michal Zielinski - Lenkija: žvelgiant iš psichologijos pusės, visi žmonės yra linkę daugiau dėmesio skirti pavojingiems dalykams. Kai kuriose naujienų tarnybose netgi laikomasi nuostatos: blogos naujienos – geros naujienos. Ypač mūsų globaliame ir tampriais ryšiais susijusiame pasaulyje turėtume labai sąmoningai siekti balanso tarp gėrio ir blogio. Asmeniškai man labiau patinka niūrios istorijos, kurios leidžia pajusti tikrojo gyvenimo artumą. Galų gale aš ir pats esu šališkas, todėl, norėdamas susidaryti realistinį pasaulio vaizdą, turėčiau ieškoti atsvaros. Kad ir kiek blogų dalykų būtų pasaulyje, visad nutinka ir gerų dalykų. Kartais man atrodo, kad yra drąsu teigiamai žvelgti į pasaulį.

Foto: © privat Anjana Singh - Indija: manau, kad yra labai svarbu parodyti dabartį visais aspektais, tačiau būtina pateikti veiksmų rekomendacijas, kad neišeitume iš kino teatro jausdami pyktį ir bejėgiškumą. Praverstų sprendimo kryptys, bet gal tai ne visuomet įmanoma.

Foto: © Privat Egor Moskvitin - Rusija: pamenu praėjusių metų Berlinalės atidarymo filmą „The Kindness of Strangers“. Po jo sekė dvi dešimtys filmų, nagrinėjančių žiaurumą ir blogį mūsyse. Man patiko tokia ironija, kuri šiemet, mano akimis, visgi transformavosi į juodąjį humorą: atidarymo filme pamatėme pramanytą istoriją, po jos – filmus apie tamsiąją pasaulio pusę. Mano nuomone, menas turėtų atspindėti savo laikmetį. Todėl pritariu vyraujančiai pesimistinei šių metų festivalio nuotaikai. Bet taip pat manau, kad menas turėtų kelti aukštus standartus, skatinti drąsius darbus ir dosnias aukas, kurių imasi žmonės. Todėl man artimesnės tos istorijos, kurios neigiamai vertina pasaulį, bet teigiamai – žmoniją. Laimei, tokių filmų buvo apstu šių metų programoje.

Foto: © privat Hyunjin Park - Korėja: manau, kad šių metų konkurse buvo daug darbų, kurie aiškiai ir blaiviai atspindi realybę. Nors neiškreiptas ir beiliuzinis tikrovės suvokimas slegia, bet, mano požiūriu, iškelia ir egzistencinius klausimus. Ar nebūtų pozityvu ir konstruktyvu užduoti tokius klausimus?

Foto: © Privat Andrea D'Addio - Italija: neteikiu ypatingos pirmenybės kažkokiems filmams, man patinka tie filmai, kurie pasitelkdami sumanumą, stilių ir dalykiškumą skatina žiūrovus mąstyti. Jeigu jie tokie, visai nesvarbu, ar filme kalbama apie aktualius įvykius, ar apie žmogaus sielą, vis vien jie tam tikra prasme atvaizduoja ir mūsų dabartį.

Foto: © Privat

Camila Gonzatto - Brazilija: filmai atspindi savo laikmetį ir iššūkius, su kuriais susiduria ir kuriuos turi atlaikyti pasaulis; viena vertus, stiprėjančios tradicijos ir augantis konservatizmas, kita vertus – pastarųjų dešimtmečių socialinė pažanga. Būtent tai sukelia nežinomybę. Mano nuomone, šių metų Berlinalė nėra pati pesimistiškiausia. Pavyzdžiui, pastarųjų metų „Panoramos“ ir „Forumo“ programose matėme labai sunkių filmų apie karą Sirijoje. Kinas tebėra tokia meno rūšis, kuri geba mobilizuoti ir verčia mąstyti. Manau, yra svarbu sunkiais laikais turėti tokių filmų.

 
Foto: © Privat Philipp Bühler - Vokietija: sąvoka „publikos festivalis“ – šiek tiek klaidinanti, nes Berlinalė jau seniai tapo būtent niūriojo žanro festivaliu. Mano vertinimu, šiuo požiūriu 70-ajame festivalyje nedaug kas pasikeitė. Vargu ar rasime čia grynai pramoginį žanrą, kurio čia net nepasigendama. Nepaisant to, būtų puiku, jei realistiški, politiniai ar iššūkius keliantys filmai būtų vertinami su kitais filmais. Neįvairus racionas ilgą laiką – nesveika net ir kino mene.

Foto (Ausschnitt): © Goethe-Institut Jutta Brendemühl - Kanada: Adekvatu ar ne, distopija tapo mūsų realybe ir mūsų laikų simboliu. Užtenka paminėti siaubingas masines žudynes, sutapusias su Berlinalės atidarymu. Norėjosi daugiau jausmingesnių, efektingesnių, radikalesnių filmų. Kai kurie filmai lyg ir nušvietė daugelį politinių temų, bet nevisai taip, kaip tą buvo galima padaryti. Filmai buvo tamsūs, bet nepakankamai gilūs. Tai netaikoma filmui „Berlin Alexanderplatz“, kuris palietė visas šiandieninės Europos problemas iš esmės – niūriu rakursu, bet palikdamas viltį.