Greita navigacija:
Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Bauhauzas aukštosiose mokyklose
Plačiai pasklidęs paveldas

Naujas mokymas – senos gairės. Veimaro Bauhauzo universitete iki šiol dėstoma vadovaujantis pagrindiniais bauhauzo mokymo principais.
Naujas mokymas – senos gairės. Veimaro Bauhauzo universitete iki šiol dėstoma vadovaujantis pagrindiniais bauhauzo mokymo principais. | Nuotr. (fragmentas): © picture alliance / dpa / Jens Wolf

Bauhauzo mokyklos idealai ne tik paveikė dizainą ir architektūrą visame pasaulyje, jie pakeitė net ir mokymo principus. Viename Veimaro, kuris laikomas bauhauzo gimtine, universitetų iki mūsų dienų dėstoma vadovaujantis bauhauzo pradininkų gairėmis. Tuo tarpu kitas bauhauzo dvasią atitinkančias įstaigas teko uždaryti.

Von Wolfgang Mulke

Atvykusį į darbą architektą Hageną Hölleringą, Vaizdavimo metodikos instituto mokslo darbuotoją, Veimaro Bauhauzo universiteto kieme pasitinka studentai, kurie šnekučiuodamiesi mėgaujasi paskutine rudeniškos saulės šiluma. Šioje aukštojoje mokykloje net ir šiandien dėstoma laikantis bauhauzo tradicijų – juk būtent ši dizaino mokykla 3-ajame deš. iš naujo suformulavo meno ir architektūros principus. „Kaip ir anksčiau vis dar aktualus išlieka kuo platesnis tarpdalykinis požiūris į pasaulį, mene, architektūroje, urbanistikoje ir medijose ieškant tinkamo atsako į tai, ką matome aplink“, – teigia H. Hölleringas, pats studijavęs Veimaro aukštojoje mokykloje. Laiko išbandymus, anot jo, atlaikė ne konkrečios temos, būdingos pirmajai bauhauzo kartai, o bauhauzo dvasia. „Dėmesio centre atsidūrė mūsų laikmečiui aktualūs iššūkiai“, – aiškina mokslininkas.

Iš pradžių tai gali skambėti kaip miglotai suformuluota banalybė. Tačiau jai iliustruoti netrūksta konkrečių praktinio įgyvendinimo pavyzdžių. Jensas Richteris entuziastingai kalba apie savo įmonės „PolyCare“ bendradarbiavimą su Bauhauzo universitetu. Pagrindinį įmonės gaminį verslininkai iš Tiuringijos kūrė kartu su universiteto specialistais. Tai lengvai pastatomas namas iš blokelių, kurie pagaminti iš dykumų smėlio. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip didžiulės „Lego“ kaladėlės, yra tikra inovacija, kadangi dykumų smėlis paprastai laikomas netinkama statyboms medžiaga.

„Tokiu būdu mes galime prisidėti prie atstatymo darbų stichinės nelaimės ištiktose vietovėse arba pagerinti situaciją lūšnynuose“, – aiškina J. Richteris. Namibijos valdžia planuoja, pavyzdžiui, pagal šią technologiją pastatyti 25 tūkst. būstų vargingiems žmonėms. Būstas, kuriam pastatyti naudojamas dykumų smėlis – tai techniškai sumanus, estetiškai funkcionalus, nebrangus ir socialiai patrauklus sprendimas, kuris būtų sužavėjęs net ir Bauhauzo mokyklos įkūrėją architektą Walterį Gropiusą.

Keturi mokymosi principai

W. Gropiusas, 1919 m. pavasarį tapęs Bauhauzo mokyklos direktoriumi, tiksliai suformulavo šiuos principus. Jis ragino apsiriboti pagrindinėmis formomis ir spalvomis, sieti paprastumą su kartotinumu, taupiai naudoti erdvę, medžiagas, laiką ir lėšas. Mūsų laikais šiais principais siekiama vadovautis kuriant beveik visus produktus, ar tai būtų išmanusis telefonas, ar biurų pastatas.
Nachdem der Bauhausgründer Walter Gropius in die USA emigrieren musste, war er unter anderem für den Bau des MetLife Buildings, des früheren Pan Am Building in Manhattan, New York, verantwortlich. Priverstas emigruoti į JAV, Walteris Gropiusas tapo atsakingas už dangoraižio „MetLife Building“, buvusio „Pan Am Building“ statybą Manhatene (Niujorkas). | Nuotr.: © picture alliance / Arcaid Atsižvelgdamas į tai, meno istorikas ir pedagogas Raineris Wickas iš Vupertalio universiteto priskiria bauhauzui novatorišką vaidmenį. „Bauhauzo pradininkai davė lemiamų impulsų“, – teigia mokslininkas, intensyviai domėjęsis bauhauzo mokymo metodais. Įtakos mokymui turėjo keturi pagrindiniai principai. „Pradėti nuo nulio“, t. y. imtis užduočių be akademinio balasto – taip skamba pirmoji taisyklė, antroji – „learning by doing“ („mokytis darant“), o trečioji – „trial and error“ („bandyti ir klysti“). Galiausiai mokiniai išmokdavo tobulinti savo gebėjimus ir įgūdžius, vykdydami konkrečius projektus. Kaip aiškina R. Wickas, ketvirtoji taisyklė reikalavo panaikinti takoskyrą tarp amato mokymo ir akademinio mokymo. Svarbiausia, kad bauhauzo mokymas remiasi visumine žmogaus samprata, kurioje vienodas dėmesys skiriamas ir kognityviniams, ir emociniams, ir motoriniams gebėjimams.

Aukštosios mokyklos keletą dešimtmečių vis bandė grįsti savo veiklą bauhauzo principais, tačiau išsilaikė ne visos. 1953 m. buvęs Bauhauzo mokyklos studentas Maxas Billis kartu su kitais dizaineriais ir menininkais įkūrė Ulmo aukštąją dizaino mokyklą, kuri traukė studentus iš viso pasaulio. Tiesa, 1968 m. dėl finansinių sunkumų ji buvo uždaryta. Daugumą Ulmo aukštosios dizaino mokyklos mokymo koncepcijų perėmė 1970 m. įsteigta Ofenbacho prie Maino aukštoji dizaino mokykla.

Paveldėtojai Šiaurės Amerikoje

Anot R. Wicko, milžiniška bauhauzo sėkmė – jo dėstytojų nuopelnas: „Gropiusas sugebėjo suburti aplink save garsiausius ano meto menininkus.“ Kadangi daugelis bauhauzo meistrų ir menininkų, persekiojami nacionalsocialistų, buvo priversti emigruoti, bauhauzo mokymo principai ėmė sklisti po visą pasaulį. Emigrantai atsivežė bauhauzo teoriją į Švediją, Pietų Ameriką ir, žinoma, JAV. 1928 m. palikęs Bauhauzo mokyklą, W. Gropiusas 1934 m. iš pradžių persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją, o vėliau – į JAV. Šioje šalyje kartu su kitais architektais jis buvo atsakingas už dangoraižio „MetLife Building“, anksčiau vadinto „Pan Am Building“, statybą Manhatane (Niujorkas). Tais pačiais metais Šiaurės Amerikos kryptimi iš Vokietijos išvyko ir vengras László Moholy-Nagy, vienas svarbiausių bauhauzo fotografų ir spaustuvininkų. 1937 m. Čikagoje jis tapo Naujosios bauhauzo mokyklos „New Bauhaus Graduate School“ steigėju ir direktoriumi. Šiandien ši mokykla žinoma kaip Dizaino institutas, veikiantis prie Ilinojaus technologijų instituto.

Buvęs bauhauzo meistras Josefas Albersas (deš.) „Black Mountain“ koledže. Buvęs bauhauzo meistras Josefas Albersas (deš.) „Black Mountain“ koledže. | Nuotr.: © State Archives of North Carolina Raleigh, NC Vis dėlto pirmaisiais Veimaro menininkų paveldėtojais JAV reikėtų laikyti menininkus iš „Black Mountain“ koledžo. 1933 m. Josefas Albersas iškeitė Bauhauzo mokyklą į šį koledžą Šiaurės Karolinoje. Jo pėdomis pasekė kiti menininkai, muzikantai ir mokslininkai. Koledžo dėstytojai turėjo galimybę rengti pamokas nevaržomi jokių instrukcijų; mokymosi pagrindą čia sudarė veikiau metodai, o ne faktai. 5-ajame deš. koledžas tapo viena garsiausių tarpdalykinių aukštųjų mokyklų, kurioje buvo dėstomos ne tik meno, bet ir ekonomikos bei fizikos programos. Čia dirbo tokie bauhauzo meistrai kaip Walteris Gropiusas, kompozitorius Johnas Cage'as ar matematikas Maxas Dehnas, kaip kviestinis docentas dėstė ir Albertas Einsteinas. Tačiau 1957 m. mokykla buvo uždaryta – šaltojo karo metais buvo įtarinėjama, kad jos dalis personalo priklausė komunistams, tad nuo mokyklos nusigręžė finansiniai rėmėjai.

 

„Bauhauzo tradicija moko drąsos ir atsakomybės“

Interviu su prof. dr. Winfriedu Speitkampu, Veimaro Bauhauzo universiteto prezidentu.

Pone Speitkampai, kuo Jūsų universitetas skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų?

Mūsų universitetas – turbūt vienintelis Vokietijoje, kurio pavadinimas atspindi stiliaus idėją ir kryptį. Į tai žiūrime labai rimtai. Tai nėra vien paprastas tradicijos puoselėjimas, mes performuluojame su tuo susijusius klausimus. Kaip šiais laikais sujungti technologijas su mokslu ir dizainu? Kaip sukurti tinkamą gyventi aplinką? Ar atsiradę nauji iššūkiai, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas, gali pareikalauti iš mūsų naujų atsakymų?

Ar yra kitų aukštųjų mokyklų, tiek Vokietijoje, tiek užsienio šalyse, kurios vis dar lieka ištikimos bauhauzo tradicijai ar buvo įsteigtos siekiant ją puoselėti?

Be jokios abejonės, yra daug meno mokyklų, tarp jų – ir mūsų bendradarbiavimo partneriai Čikagos instituto meno mokykla (School of Art Institute of Chicago) ar Niujorko Pratto institutas (Pratt Institute), kurie intensyviai gilinasi į bauhauzo tradicijas, nors puoselėja ne vien bauhauzo paveldą. Šiuo atveju ypač įdomu tai, kad bauhauzo paveldas įsisavinamas ir interpretuojamas pačiais įvairiausiais būdais.

Kokios konkrečios bauhauzo kūrėjų išvados šiandien vėl atsispindi bendrojoje teorijoje?

Laikui bėgant teorija, turinys ir metodai keitėsi. Tačiau idėja sujungti į vieną koncepciją technologijas, amatus, mokslą ir dizainą išliko patraukti ir aktuali net ir mokymo srityje. Panašus likimas ištiko daugelį idėjų iš didžiųjų reformų laikmečio apie 1900 m., kai atsirado bauhauzas – turiu galvoje jaunimo judėjimo užuomazgas, švietimo reformas, natūralią mediciną, vegetarizmą, „žaliojo miesto“ idėjas ir daugybę kitų reformų iniciatyvų, kurios vis dar egzistuoja šiandien, net jei mes apie tai nesusimąstome.

Koks vaidmuo galėtų tekti bauhauzo tradicijai šiandieniniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje ir kokiose srityse galima tikėtis inovatyvių ir revoliucingų pokyčių?

Bauhauzo tradicija moko drąsos ir atsakomybės už dabarties dizainą. Tai ir yra mūsų atspirties taškas sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Bauhauzo menininkai neragino grįžti į idealizuotą praeitį, kaip, pavyzdžiui, vad. tėvynės stiliaus (vok. Heimatschutzstil) ar istorizmo atstovai, jie veikiau siekė sukurti naują dabartį ir atverti jai galimybes dabartiniame pasaulyje. Būtent tokia užduotis laukia mūsų šiandien – išsiaiškinti, kokias sąlygas reikia sukurti šiuolaikiniame pasaulyje vykstančioms permainoms, kad galėtume užtikrinti aplinkos tinkamumą gyventi ir visuomenės darną. Atsižvelgiant į tai, Bauhauzo universitetas gali vienas pirmųjų tapti netradicinių idėjų ir sprendimų vieta.